Baidarėmis Šventąja

Laikas: 2003 11 22-23
Vieta: Šventoji
Dalyviai: Eglė - "Vjun" priekygalis
Mindaugas - "Vjun" galūgalis
Rasa - "Svirj" priekygalis
Saulius - "Svirj" galūgalis
Indrė - "Kursk" priekių priekis
Paulius - "Kursk" galų galas

Artėjant kelionių sezonui prie pabaigos, bei artėjant naujajam sezonui prie pradžios, praslinko ir paskutinis sezono savaitgalis. Susirinkusi šešiukė patraukė savaitgaliui uždaryti Karelijos plaukymo Šujos upe, ir nusprendė tai padaryt upėje Šventoji. Ta raidė Š kažką čia reiškia. Reiks išsiaiškint.
Veiksmas prasidėjo ties tiltu per Šventąją, neprivažiavus Svėdasų. Švelniai lynojant lietučiui, konstruojami laivai, nors Nipelinių Vjun baidarė atkeliavo ant silkės stogo jau gatava. SS bando įveikinėti visą Šventosios upę gabalais – anąsyk atplaukė iki šio tilto ir baigė žygį. Ištraukia po to pačio žygio likusį šlakelį "Malūnininkų". Mindė nusiperka "Camel", į siūlomą "Belomorą" nusispjauna ir sako kad tokio Š nerūko. Pridstavlenie nachinaetsja. Užsitraukiu hidrokombenzoną. Ne tiek dėl reikalo, kiek dėl bajeriaus. Speleo inventorius praverčia ir baidarių žygiuose. Keistas Miškos klausimas: "klausyk, o tai čia visai visai nepraleidžia vandens, jei įkrenti į upę?". Atsakau teigiamai ir pajuntu jau keliaujantis ant Miškos pečių į upę. Rankos, kojos kryžium, srovė neša, sukuosi sukuosi sukuosi...:) Na, pažaidžiam ir šokam į laivelius. Nipelių Vjun, SSininkų Svir ir mano trivietis Kursk su Indre priešakyje. Plaukt smagu, srovė nemaža, gražu aplink, lynoja bet nešlapia, nešalta. Pagaliau pasidaro nuobodu. Jokios įtampos, jokių šansų apvirsti, per didelis atsipalaidavimas. Be to, esame garantuoti šilta nakvyne pas Indrę troboj... Artėju prie nipelių baidos iš užpakalio, ketindamas įvykdyti gana nekaltą, šimtus kartų darytą triuką - su nosim apsukti jų baidos uodegą. Upė plati, jokių akmenų, šakų nėra, jokio pavojaus užsiskersavus neįvyks. Pasiekiu Kursko nosimi Vjuno uodegą iš kairės pusės, na ir dabar pirmyn kairiu irklu kiek sveikatos turiu. Užgulu smarkiai, viskas vyksta pagal planą - Nipelių baida sukasi į kairę ir skersuojasi. Žiūriu Miška nusprendė nepasiduot, sukilo ambicijos ir pats užgulė savo kairį irklą. Įpratęs prie savo Auroros masės ir stabilumo, jėgų nepagailėjo ir... Vienžo plačiame upės vingyje įvyksta Nipelių overkilis. Nu jo, baidos dugnas gražus toks, raudonas. Irklai plaukia. O kur galvos, galvos kur?!? Kelios sekundės kaip visa valanda atrodo. Abudu buvo su sijonais ir įkišę kojas giliai į baidą, dabar neišneria. Persigąstam nerealiai. Šoku į vandenį ir ten atsidūręs suprantu, kad nelabai galiu ir ką padaryti - guma su oru kelia į paviršių, maskatuojuos kaip klounas. Vandens paviršiuj pasirodo Miškos galva. Čiupo Eglės kapišoną/galvą ir po vandeniu išlupo ją iš baidarės. Eglė, gavusi kelis gurkšnius, kosėja ir kapanojasi į krantą. Miška įsikabina į apsivertusią baidarę, storai apsirengęs nebegali pasijudinti su prisigėrusiais drabužiais. Traukiu baidą į krantą. Indrė nuplaukia surinkti pamestų irklų. Miška sveikina Jolką su nauju jos gimtadieniu, o ji dėkoja už išgelbėtą gyvybę. Sušlapo Miškos "Camel", Eglės Nipelaitės piniginė, bet be didesnių nuostolių. Persirengia draugai. Temsta, šalta, šlapia... Vėl plaukiam, kabliuojam ir vis klausinėjam Indrės: o tai ne čia, dar ne čia, ne šitas skardis, ne tas miškas? Valanda užtrunka kaip penkios. Na pagaliau pasiekiam lauktą krantą. Velkam laivus, daiktus prie trobos, kuriam pečių, verdam arbatėles, ryjam gardumynus, pliumpiam aliuką, kepam keksą. Šilta, smagu. Džiūsta kojinės, megztiniai, kelnės, dariusirgirėnas, maironis, pažymėjimai, banko kortelės... Kūrenasi krosnyje šlapias "Camel", Miška godžiai žiūri i "Belomorą". Manekenas (Mindė) demonstruoja dizainerės Indrės kelnes: vienas sulaisto, užsideda kitas ir viską daro pastoviai su savo gudria galva daužydamas tai staktos viršų, tai lempas.. Prisimenam Kareliją, aptarinėjam kur ir kaip vertėmės, kur skylę gavom, kur labiausiai kando uodai, kokia žuvį pagavom, koks gražus Miškos užpakalis rytais ir panašiai. Rasai ir Indrei gal kiek nuobodu, bet ką padarysi. Taip šiltai ir baigiasi šlapia diena.
Rytas, nieks nesikelia. Gretimam kambary garsas: "šlep šlep šlep.. bum džiarkšt..pyp.." - Miška eilinį kart lempą su galva pasveikino.. "chi chi chi". Padaro gerasis Miška visiems kavos. Ne prieš gera. Pamažu išsiruošiam plaukimui ir pajudam. Vėl plati upė, vėl nuobodu. Žiū - beždžionkė. Prisimenam šuolius su virve nuo pėsčiųjų tilto. Šį kart be virvės... Aaaaaaa pliaukšt... bul bul atata.. ir į krantą greitai tik.. Geros nuotraukos turėtų būt. Vis dėl to hidrikas praleidžia - nugara ir pilvas šlapi. A mne vse pofig.. Toliau netikėtai ramioje upėje atsiranda rėva. Vandens daug, viskas kunkuliuoja, verda, net šlakelį per bortą gavom. Bent tiek prasiblaškymo ramiai beplaukiant. Plaukiam toliau, SS su Rasa radę tiltą, bando dezertyruoti, bet įkalbam juos ir kabliuojam iki Anykščių. Jau tamsu kai įplaukiam. Nipelių ir SS laivai nekukliai suguldomi viens ant kito, Mindės silkė atrodo nerealiai. Indrės mašiniukas kuriasi, neužsikuria. Skambina tėvukui: "čia nesikuria, nesąmonė, bardakas... va, girdi kaip nesikuria: džig džig džig brummmbumbummm užsikūrė.. ups :)". Lekiam į Ukmergę, įsodinam Raselę į Vilnių ir palaimingai pasiekiam Kauną taip ir neparagavę Karvėmalos cepelinų.

(Pauliux)