FacebookVideotekaWiki |
 |
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Metraščiai | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
 |
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Kaukazo urvai DienoraštisRugsėjo 19 d. (Jūratė) Kauno autobusų stotis. Atvykus iškart norom nenorom pastebi kalną kuprinių ir visokių kitokių maišų maišelių. Sutinki išvykstančius į Kaukazą ir išlydinčių žmonių krūvelę, kurie gudriai šypsodamiesi įteikinėja "siurpraizus". Mes juokaujam, kad tai turbūt maistas šunims arba koks kilogramas druskos... Atsisveikinam, atsibučiuojam ir pagaliau pajudam. Dar ilgokai mus matė bemojuojančius ir prilipusius prie autobuso langų... nerimas ir džiaugsmas tuo pačiu metu, pagaliau važiuoju ten, kur dar niekad nebuvau. Važiuojam. Pamatai visus žygio dalyvius, kai kuriuos pirmą kartą. Mus, tiksliau mūsų vyriškius, aptarnauja žavi "stiuardesė", visiems linksma ir gera, tik viena žmogų kankina kažkoks keistas, blogas jausmas... guodėm, raminom, sakėm, juk jau nebegali būti nieko blogo, jau važiuojam. Bet niekas nepadėjo... ant Latvijos sienos teko su Gintautu ir jo sūnum Martynu atsisveikinti. Išlaipinimo priežastimi tapo Martyno pasas, galiojantis mažiau nei tris mėnesius... Savo kuprines paliko, tikėdamiesi mus pasivyti. Išlydėję aptarėm ir vieningai nusprendėm, jog tai pats tikriausias žmogaus teisių pažeidimas. Nebetikėjom, kad su jais dar susitiksim, buvom bepradėję perskirstyti komandas, bet pokalbis pakrypo kita linkme... Rugsėjo 20-21 d. (Jūratė) Atvykom i Maskvą anksti ryte. Pasisamdėm 17 maršrutinį autobusiuką, visi žmogėnai ir didžiulė krūva daiktų tvarkingai sutilpo, ir nuvažiavo iki stoties, iš kurios išdardėsim i Xostą. Prabundu nuo bendrą stoties triukšmą sudrumstusių lietuviškų šnekų.... Gintas ir Martynas stovi čia ir džiaugiasi. Atsibundu ant krūvos kuprinių stotyje, kurioje teko praleisti visą dieną ir praktiškai tą visą laiką aš su Neringa pradirbom etatinėm budėtojom :) Mes, lietuviai, (o gal tik mūsų grupė?) neišlaidaujam ten, kur galima sutaupyti :) Todėl, paklaidžioję stoties "labirintais", suradom kaip apeiti policiją, kuri už mūsų krovinį būtų nureketavusi nemažai rublių. Riedam traukiniu. Visi patenkinti, kad prasukom čia tokį biznį :) Gurkšnojam alutį, triukšmaujam, ragaujam visokius egzotiškus dalykus, matuojamės hidrokostiumus. Na, užteks, gitara groja... reik klausyti ir dainuoti. Net Gintas nustojo rašyti išgirdęs Cojų... Rugsėjo 22 d. (Jūratė) Atvykom i Xostą. Vieni išėjo registruotis, kiti transporto ieškoti, likę išbėgom maudytis į jūrą. Merginos taip ir parėjom pusiau apsirengusios, Jonas sėdėjęs prie kuprinių bandė apsimesti, kad mūsų nepažįsta :) Pasamdytas transportas mumi beveik patogiai vežė link vietos. Prasidėjus praktiškai nepravažiuojamam keliui, ir atsidarinėjant bagažinei, mus visus išmetė, o kuprinės su Raimondu nuvažiavo tolyn. Atkeliavom iki vietos, įsikūrėm, tada tik šefas leido suvalgyt arbūzą. Vakare išlydėjom Vovą su Paulium į urvą. Paulius toks rimtas, susirūpinęs... O aš visai be jokių emocijų - nieko nebijau, nes nieko nežinau. Griuvinėjau tik aplinkui ir fotoaparatą trankiau. Nufotografavau juos dar šviežius ir gražius belendančius į urvą ir bėgom atgal. Bėgom, tikrąja to žodžio prasme, pakeliui įgriuvau į dilgėles :) Vakarienė ir miegot. Rytoj laukia kažkas nepatirto, nepaprasto. Rugsėjo 23 d. (Jūratė) Ryte aš, Eglė ir Aidas išsiruošėm i urvą "Osieniaja". Nukeliavom, Aidas įlindo, aš, Vovos padedama, šiaip ne taip įlindau taip pat. O tuo tarpu, Eglė bėgo link stovyklos užmiršto izotermiko. Šiek tiek nusileidus, visokios liūdnos mintys mane užpuolė... Ką aš čia veikiu? Kas mane čia įkišo? Papuoliau ten, kur manęs neturėtų būti... Bet ar turiu kokią išeitį? Galiu tik leistis arba kilti. Leidžiuosi, jei jau aš čia... kaip bus, taip bus. Nusileidau iki aikštelės, kur iš Aido išgirdau, kad Vova su Paulium nepaliko rakto virvėm kabinti. Sako, reiks kilt į viršų, aš dar kelis kartus atidžiai viską apžiūrėjau, rakto nėr, reiks lipt... Dūšios gilumoj net apsidžiaugiau, galvoju išlipsiu, Eglė nuneš jam raktą, o aš nebelysiu daugiau i tą urvą. Dakilau iki vietos, kur aiškiai galėjau išrėkti, kad Eglė atneštų raktą. Pastovėjau, padvejojau... vėl leidžiuosi žemyn... Kad būčiau žinojusi, kad tame maiše kurį nuo viršaus atitempiau buvo tas raktas... Na va, gavosi toks netikras mano krikštas urve - sulaipiojau du kartus beveik :) Nusileidus iki vietos, iš kurios kilau į viršų, prisisegu maišą, papildytą paliktais daiktais, ir einu gilyn. Nebežinau kaip čia dabar toliau eiti, kur čia ta virvė veda, ar į viršų, ar į apačią? Maišas sunkus - tempia žemyn, kažką ne taip darau... supanikavau... Sulaukiau Eglės, prikabinau, jai savo maišą ir praleidau į priekį. Pasirodo visai paprasta čia. Patirtis daro savo. Praėję tą mano "neįveikiamą" dalį, teko leistis žemyn per labai siaurus plyšius. Eglei nusileidus, išgirdau Aido prašymą paimti maišus, kurie pakabinti. O jų ten du... Na ką, vietoj vieno, kur atidaviau Eglei, įsigijau du :) Smagiai su jais pralindau žemyn. Nusileidus iki jų pradėjome ruošti pietus. Aidas išėjo trumpam pasižvalgyti. Mes pavalgėm, papletkinom, o Aido jau nėr 1,5 val. Bepradedančios judėti link jo, sakom rėkiam, ir... prisišaukėm Aidą, kuris pranešė džiugią naujieną, šiandien toliau neisim. Valio. Kylam aukštyn. Sunkiausia buvo tuos siaurumus įveikti. Jeigu ne Aido pagalbos ištiestas petis, į kurį aš įsispyriau, nežinia kaip ten viskas būtų pasibaigę. Na bet viskas gerai, iš paskos ištraukiau Aidą ir vėl į viršų. O sunku, jėgų nebėra, net kojos į viršų nebepakeliu :) Kylant vis žiūriu į viršų ir ieškau šviesos lopinėlio, kurį dar ilgai stebėjau nusileidinėdama. Taip ir neradau, vietoj jo, tamsa ir žvaigždės. Aš jau viršui, net džiaugtis, kad jau išlipau nebebuvo jėgų... Išsigręžiau kiaurai permirkusį nuo prakaito rūbą ir sliūkinom link stovyklos. Sutikom Paulių, kuris jau ėjo mumi gelbėt. Grįžom, išgėriau kokį litrą vandens ir griuvau miegot. Dar pusiau vartydama liežuvį bandžiau pasakoti sugulovėm savo išgyvenimus... Rugsėjo 23 d. (Neringa) Nevakarą ankstų aš į urvą lindau Norėjau išvysti ko seniai nemačiau Norėjau pajusti baimę tamsoje Pajusti šlapumą hidrokostiume Paklausyk žmogau Klausyk nenusimink Ko ieškai čia Juk virvė baigės jau Dar būdama Kryme aš į urvą lindau Pažadinta grožio vėl atgal sugrįžau Sugrįžusi kartą jau norėjos daugiau Požeminį pasaulį atrasti giliau... Paklausyk žmogau Klausyk nenusimink Ko ieškai čia Juk saulė danguje Rytas. Kaip visada krapštomės ilgai. Bet taip turi būti. Startuojam apie pietus. Virves kabina Gintas. Kai lauki atrodo ilgai. Bet urvelis smagus, yra ką veikti, su vandens baseiniukais ir kriokliukais. Nusileidinėjant dar stengiesi to vandens išvengti, nes vis dėlto be hidrikų buvom. Viskas. Stop. Virvė baigėsi. Užkandam šlykščios košės su konservais. Išgeriam kukliai arbatos, kad reikalas neužspaustų ankščiau laiko ir pirmyn į viršų. Užteko pralipt vieną krioklį, kad kliuksėtum toliau pilnais guminiais. Jau tada visiškai dzin buvo visi tie baseinėliai ir upeliukai. Be to, ir stoviniuoti nebuvo noro, nes apšvietimas dinginėjo, tad pilnu tempu sienomis, sienomis ir užkilom. Vis tik greičiau lipasi sienomis, nei tuo žingsneliu virve... Vieniems čia pragaras Kitiems čia rojus... Išlipus jau švietė žvaigždės. Prastas apšvietimas palyginus su karbitke :). Išsigręžę bei išsipylę iš guminių vandenį, saugiu tempu grįžom į bazinę stovyklą. Ech, smagus urvelis! Martynas smigo nepavalgęs, o Aidas šį kart valgė už kelis. Rursėjo 24 d. (Neringa) Važiuojam einam registruotis. Dvi valandos kelio pėstute ir už litą mus veža keliolika kilometrų į Xostą. Ten 3 val. prasideginam, prasimaudome jūroje, padarę vyno degustaciją, bei apsipirkę grįžome. Ir su tamsa parpėdinome. Juokingiausia, kad pasiklydo šiek tiek ir balas išbraidžiojo tie, kas turėjo apšvietimą. Rursėjo 24 d. (Jūratė) Registracijos diena. Jūrate einam, sako kažkas... O kur einam? Prie jūros lyg girdėjau, lyg ir ne... Bet nepatikėjau, galvojau nueisim čia iki tokio kaimelio, kuriame kiaulės visokios spalvotos lakstė, ten prisiregistruosim ar ką ten dar padarysim. Grįžtant pakeliui išsimaudysim akmeniniame baseine, kur prieš kelias dienas nuogas mergas iš ten senis su šuniu išvijo, ir viskas. Tai įsimečiau dantų pastos su šepetėliu, muilą, rankšluostį, įsipyriau į savo raudonas tapkutes ir išėjau. Kuo toliau ėjom, tuo pradėjau tikėti jog tikrai prie jūros traukiam. Pradėjau pergyventi kaip be maudomo aš čia viešam pliaže maudysiuos... Vyriškiai autobuse juokavo, kad pirks man maudomą turguj. Aš turėsiu kokį 10 pasimatuoti, pasirodyti, ir jie išrinks pigiausią, t.y. kur mažiausiai medžiagos :) Po maudynių, saulės vonių ir nardymo treniruočių, padegustavę vyno ir kaip kas kur užkandę, ruošėmės kelionei atgal. O autobusas toks pilnas, o miego taip norisi ir dar kažkoks vietinis norėjo mūsų turtingą ir gražią Lietuvą sumenkinti... Sako, kad krepšinį laimėjome, nes nupirkome, o geros ir brangios mašinos mums nereikalingos, nes nėra kur Lietuvoj važiuoti. Rugsėjo 25 d. (Jūratė) Tinginiauju. Nusprendžiau į urvą neit. Mano grupė išėjo su nakvyne. Bandys virves pakabinti iki dugno. Šiek tiek užgriaužė sąžinė, jog dėl to galiu iki dugno nenueit. Tinginiauja ir Raimondo grupė. Vakare smagiai merginos prieš vaikinus pažaidėm futboliuką. Rugsėjo 26 d. (Jūratė) Tinginiauju išlydėjus Raimondo komandą. Geras oras, saulė gera, reik pasidegint. Solidžiai apsinuoginau, vaikštinėju sau, žiūriu, kažkas lėtai keliu eina ir spokso. Aš tik strykt už medžio. Ojojoj, reik apsirengt, o kaip? Už medžio džiovykla, ten balta maikė arčiausiai kabo. Aš tik ranką kyšt, maikė jau čia. Apsirengiau. Kaip vėliau paaiškėjo, Aido maikė ten buvo. Dar kurį laiką nedrąsiai pastovėjau už medžio ir lygiai taip nedrąsiai išlindau iš už jo :) Po to visą laiką ko taip klausiausi visokių įtartinų garsų ir dažnai dairiausi aplinkui. Tikriausiai šitokią baimę išprovokavo kažkieno pasakota istorija, kaip kažkur ir kažkada turistes išniekino vietiniai raiteliai. Nurimau. Vėl galvoju, pasideginsiu. Jei jau kas, tai Vova turi grįžt ir jis išgelbės mane nuo dėdžių piktų. Tik išsitiesiau, o ir vėl kažkas eina, bet šį kart taip garsiai geležys visokie skamba tai juk Vova. Valio, aš išgelbėta, bent jau trumpam... :( Vova pasigyrė kaip visą naktį nemiegojo :) Iš vienos pusės miegojo Vova, iš kitos Eglė. Jonas toks stiprus ir kietas jo nepajudinsi, o Eglės judint nepatogu... Išlydėjau Vova, dabar vėl truputį bijau..., jau temsta... Bet gi pareis mano komanda ir išgelbės mane nuo dėdžių piktų. Laukia draugų sriuba saldi ir aš. Na va, rašau toliau. Jau 8 valandos vakaro, tamsu ir nejauku. Verdu arbatą ir baigiu numirt iš baimės ir nuobodulio. Pasiguosiu sąsiuviniui, o gal medžiui? Bet ne, jis tamsoje stovi, baisu iki jo eit, Geriau pasėdėsiu čia, žibinto šviesoje. Išprotėjau. Eilėraščius rašyt pradėjau ?!... Geriau pasamprotausiu. Vova išlipo iš urvo nuo stovyklos per 2 valandas. Dabar skaičiuoju kada turėtumėte grįžti jūs. Spėju, 3 valandos virvės pakabinimui iki dugno ir išlipimui atgal iki požeminės stovyklos, ir kokios 4-5 valandos išlipimui į paviršių. Pagal mano skaičiavimui turėtumėte jau grįžti. Laukiu nesulaukiu. Kur jūs... Aūūū... Einu ieškot. Bet negaliu, negaliu, net vandens nueiti negaliu... Plaiksto vėjas dienoraščio lapus, Aš sėdžiu pasirėmus, arbatą geriu. Puodely čiobreliai supas, O man galvelė sukas. Iš baimės ar iš nežinios? Žvėrelis rėkia kažkur gūdumoj Lėktuvas skrenda virš mano galvos Ojojoj Ojojojoj Nebegalvot apie nieką geriau... Išsiliejau, pasiguodžiau, jau ruošiuosi į palapinę, žiūriu švieselė ir balsus kokius tai girdžiu. Apsidžiaugiau, jau pulsiu bėgti ir žibintu mojuoti, tik išgirstu ...Ei, cigarietai nieugostitie? Nu ir apmiriau, galvoju, ką dabar sakyt, ar patylėt. Nutylėsiu, ateis iš arčiau paprašyt, tai rimtą balsą nustačiusi išrėkiau nikurim. Daugiau klausimų neišgirdau... Tikiuos šiandien jau nebeišgirti. Jau geriau būčiau tris paras urve išbuvus, bet tik ne čia, viena. Tikriausiai tik maža būdama taip visokių baubų bijojau. Bet gi dabar aš didelė, gal nebeturėčiau bijot? Net juokas ima, jau baigiu priprast. Ir kodėl jūs mane čia palikot? Į tualetą net bijau nueit :) Gal užgesinti šviesą, kad niekas nematytų? Bet ne, prie šviesos šį kart daugiau drąsos. Aš tokia gera, jums sriubos išviriau, o jūs nepareinat... Nebeskriauskit manęs daugiau... Net uodai ir visokie vabzdžiai nebeskraido, bijo tikriausiai?.. Prabundu nuo kažkokių šviesų ir garsų. Užsnūdus buvau su visais batais ir peiliu rankoje. Vienu žodžiu, pasiruošus bėgti ir gintis. Pažadino mane Raimis su Aidu. Nieko nesupratau, galvojau, kad sapnuoju, juk jie išvis grįžti neturėjo... Pasirodo, Raimis pro skylę netilpo. Na va, jau galėjau ramiai miegot, kol vėl, prižadino mane balsai tai buvo manoji komanda. Parsivilko jie tik 6 valandą ryto. Dabar jau visai ramu... Rugsėjo 25-26 d. (Eglė) Jooo, vaikučiai, ir koks velnias nešė mane į šitas galeras? Atostogos vadinasi?!.. Taigis, ariam, ariam, o vardan ko, vis dar neaišku... Lendu į urvą šiandien antrą kart. Šį kartą viskas aiškiau, tačiau vis tiek 300 metrų iki bazinės stovyklos leidausi 5 valandas. Įdomu būtų nusileisti be maišo, be užstrigimų tose siauriausiose vietose, be stabdžių belaukiant bendražygio iš priekio ar iš paskos ir t.t. Būtų gal įdomu, bet... Pasakysiu tiesiai šviesiai tai toks urvas, į kurį nesinori grįžti ne tik, kad po metų ar kelių, bet ir sekančią ar tą pačią dieną :) Čia nieko gražaus nėra, nieko kas užimtų kvapą ir priverstų aiktelėti. Jei labai labai paieškojus, gal ir atrastum kažką ypatingo, bet greičiausiai aš pasenau ir nebemoku džiaugtis (šiuo metu) baisiu, sunkiu, šlapiu ir molinu urvu. Brrr, net šiurpas nukrato pagalvojus, kad dar ir dar reikės lysti ir ištraukinėti maišus su virvėm. O kita šios kelionės pusė fantastiška, tai kolektyvas. Nuostabūs žmonės čia susirinko, su kuriais labai gera: su Neringute galiu dainuoti ir dainuoti, su Jūrate papletkavot apie mūsų vyrus ir gyvenimą, su kai kuriais vyrukais (Vova, Paulius) galiu paišdykauti lyg jauna mergina, dūkti ar net pašokti tamsiam, drėgnam urve. Aha, čia tai buvo viena iš tų retesnių malonių akimirkų, kurią norėsis prisiminti. Vos ne vos atsikasę iki bazinės stovyklos, apakom koks gali būti jaukus gyvenimas su nakvyne 300 m po žeme. Stovyklą prieš mus rengę žmonės tikrai pasistengė, kad čia atėjęs kitas žmogus jaustųsi lyg rojuj. Prie to prisidėjo ir šiltas maistas, saldi kakava ir Pauliaus, bei kitų žmonių siurprizai. Stovyklą pasiekiau 22 valandą ir atrodė, kad tik rasiu kur prigulti, tai tą ir padarysiu, nes rankų visai nebejaučiau, kojos irgi lyg medinės buvo. Šiam realiam poreikiui sutrukdė... muzika :) Gyvos muzikos - gitaros, nuleisti į dugną tikrai neįmanoma, kaip planavo Paulius, tačiau jis sumąstė dar geriau atsinešė čia... CD plėjerį. Tikras baldiožas :) Išgaravo visiem nuovargis ir miegai: dainuojam, šokam, geriam karštą šokoladą ir ko ne rojus, tik tamsus :) Atsirado jėgų ir į dugną leistis, ir kalnus versti, bet reikia pamiegoti... Atsigulus aišku, kad visas rojus išsisklaidė ir žiauri realybė parodė, kad gal ir visai nieko turėtų būti guolyje tarp dviejų karštų vyrų, bet su šlapiom kojinėm, drėgnu izotermiku ir pašalu, einančiu nuo žemės, jokios romantikos nebelieka. Nemiegojau visą naktį, šalau... Toks jausmas, kad guliu aukštai kalnuose ant ledyno, plius dar su šlapiais rūbais ir be pūkuotės po savim. Tikrai nebe rojus, greičiau šaltas pragaras. Klausau kaip saldžiai pašonėse šnarpia kaimynai, jaučiu kaip irgi neranda sau vietos Jonas jis guli prie krašto, prie Vovos suprantama pasišildyti nėra galimybės :). Karts nuo karto sučeža Aidas, versdamasis ant kito šono savo hamake. Jam įtariu, kad irgi nekaršta :) Pagaliau išaušo rytas žadintuvas suskambo 8 val. Penktadienis. Šiandien Vova išvažiuoja namo (kaip jam pavydžiu !!!). Jis keliasi, daro pusryčius. Mes dar voliojamės. Vova lips į viršų, o mes į dugną. Staiga sugalvoju, kad nenoriu į dugną! Nenoriu, nenoriu. Pasidalinau savo mintim su chebra, prie manęs prisijungė ir Jonas (irgi nemiegojęs per naktį). Jonui net pilvo skausmai baigėsi nuo tokios džiugios naujienos :) Taigi mes liekame palapinėje miegoti, pasidalinam po vieną ausinę nuo plėjerio, užkandam baronkėlėm. Planuojam nuo 10 iki 14 val. pasivolioti ir padarius valgyti apie 15 val. lipti aukštyn. Grįžta Aidas su Paulium 17 val., o mes ką tik pabudę pramiegojom. Kol pavakarieniavom, kol ką, tai atėjo 8 valandos vakaro ir dar chebra iš ano urvo atėjo: Neringa, Gintas ir Martynas, o Raimondas nepralindo ir su sūnum grįžo atgal. Įspūdžių pas juos nemažai, patys papasakos. Mes išlipom keturiese per 7 val., Vova vienas per 2 val. Rugsėjo 27 d. (Paulius) Dabar diena, ką tik atsikėliau. Jaučiuosi gana tragiškai skauda rankas, padus ir šiaip lyg sulaužytas. Prabuvau nepilnai dvi paras po žeme. Išėjom 25 d. ryte, o grįžom 27 d. paryčiais. Aidas pakabino virvę iki bazinės stovyklos. Jau prieš stovyklą prasidėjo vandens malonumai dušas šulinyje. O stovykla tai fantastiška, ten sausa, tačiau pilna šiukšlių. Radom paliktų maisto produktų, karbido, benzino. Išsimiegoję (jei tai galima pavadinti miegu) mes su Aidu ėjom gilyn, Vova kilo į viršų ir važiavo namo, o Eglė su Jonu liko dar pasnausti. Pakabinom pora šulinių iki susijungimo su Nazarovskaja. Ten visur teka upė ir reikia eiti jos dugnu. Mes be hidrokostiumų. Gana suknistas reikalas. Pakabinę kaskadą šulinukų, nuleidžiam rankas ir grįžtam į bazinę stovyklą. Grįžtant nutinka nuotykis. Apskritai eini upės dugnu, tačiau upelis išplatėja ir tampa gilus iki kaklo. Tada reikia remtis rankomis ir kojomis į sienas ir taip eiti. Vienoje vietoje upelis išplatėjo iki 2-3 metrų ir buvo sunku įsispyrus pereiti. Aš ėjau šiaip ne taip atsargiai virš upelio kokių 2 metrų aukštyje. Beieškant atramos rankai, paslysta koja ir lieka tik du taškai kairė ranka ir koja. Na, žinoma, aš išsiskėtęs, veidu žemyn lekiu į baseinėlį. Pliūkšt į vandenį su transportiniu maišu. Aš buvau su medvilniniu kombinezonu ir šlampančiais termo drabužiais. Apsidžiaugiam, kad be traumų ir grįžtam į bazinę stovyklą. Įlendam porai valandų į palatkę ir tada atvyksta Neringa ir Gintas su Martynu. Jie atrodo žiauriai perėję siaurumus, pranėrę sifoną ir prakasę urvą. Jiems užleidžiam stovyklą, o patys kylam viršun. Žiaurus pakilimas užtrukęs 7 valandas. Iš tikrųjų buvom labai netoli dugno ir jo nepasiekėm. Išgirstu realias abejones, kad dugno nepasieksim. Esu pavargęs ir labai susinervinu. Tai buvo mano kelionės tikslas ir jis griūva. Gana negražiai pasakiau, kad noriu į dugną. Jaučiu, kad dėl mano užsispyrimo keičiasi planai. Labai nemalonūs dalykai. Bandysiu taisyt situaciją ir kažką daryt. Aš ne vienintelis norintis į dugną. Bet mus spaudžia laikas... Laikas, laikas... o jėgų daug nebeliko. Na, bet liko užsispyrimas, su juo galima kalnus nuversti... arba... urvus įveikti :) Rugsėjo 26-28 d. (Neringa) Šiandien startuojam anksti ryte, 8 val., nes eisim iki dugno do pobiednovo konca. Užsitempiam gumas, vadinamas hidrikais, ir suprakaituojame dar neįlindus net į urvą. Jo iš išorės vandens tikrai negausim, nes jo mes prikaupsim iš vidaus. Dugną pasiekėm gan greit, vat tada smagumai ir prasidėjo. Nuplauti krioklių švarutėliai įžengėm į molių salę. O jo ten daug. Kuo toliau, tuo giliau klimpstant. Nedidelis įkopimas, bet šį kart neapsieiname be virvės, kuria užtraukiami visi iš eilės, ir tam, kad nenučiuožtum atgal, ropoji per Martyną patį rimčiausią atspirties tašką. Valio, mes jau užkopę sėkmingai slystam tuneliu, kuriame pirmasis sifonas bala, kurią praropojus visi patampame vienodais rudais kombinezonais, nebeišsiskiriančiais iš molio masės. Plyšys. Gan siaurokas, nes su apraišom niekaip nepralendam. Imamės apraišas ir viens, du, trys, keturi, ant penkto stringam. Raimondas nepratelpa. Gintas bando išsiaiškinti ar į tą skylę pataikėm. Iškyla dilema ką daryt toliau, ar grįžt visiems atgal, ar skaidyt grupę... Bet dugnas čia pat, azartas virina kraują. Reikia, reikia, reikia bandyt eit toliau. Taip likome trise, aš, Gintas ir Martynas, ieškot urvų susijungimo. Pagal nupasakotą Raimondo planą, šliaužiam žvyruotu tuneliu iš paskos kaip pridera tempdami po maišą. Jam pasibaigus seka užpiltoji tunelio dalis, kurią, anot Raimondo, kadaise atkasinėjo 8 valandas. Na, mums pasisekė, gal dėl mažesnių gabaritų ar nevisiškai užpilto tunelio, kasti beveik nereikėjo. Bet toks šliaužimas užkniso, ne tas žodis, kad užkniso... Vos išlipę iš molio vonių mes buvome jau apsišarvavę akmenukais, pradedant pilnais guminiais bei tempiamu maišu, baigiant galva. Apytiksliai 500 m distancija užsibaigia mini sifonu (3 m ilgio), kurį užsisandarinus nepatogius hidrokostiumus, ant nugaros praplaukėm, nes tarpas tarp sienos ir vandens siekė gal 15 cm. Pagaliau baigėsi kryžiaus keliai, išsitiesę sudainuojame urvų dainą vieniems čia pragaras, kitiems čia rojus... Raunamės į meandrus. Iš pradžių nieko, bet kuo toliau, tuo siauriau. Vietomis atrodo, kad eini, kur nieks dar nepraėjo, kadangi striginėjome kas keli metrai. Pasijutau kaip kelis kartus gimusi... Negana to, kad pats vos kapstaisi, dar tie maišai reikalauja ypatingo dėmesio ir atsidavimo pranešant per plyšelius. Jau čia virš visko. Kantrybė trūksta ir stenėjimas pakeičiamas kukliais keiksmažodžiais. Net nebežinau kas blogiau, ar tas tunelio kasimas, ar tas nesibaigiantis siaurasis meandras. Kaip pradėjau eiti kairiu šonu taip ir baigiau, nes nebuvo progos apsisukti ir pakeisti krypties. Kelių valandų ėjimas pasibaigė upeliu. Valio, viskas vyksta pagal nupasakotą žemėlapį. Pakilę dviem šulinukais 20 m atsiduriame bazinėje stovykloje, kur mūsų laukia karštas šokoladas ir MAISTAS. Po 12 val. arimo organizmas reikalauja energijos, kalorijų, poilsio. Nusikaliau taip, kad net tingiu kalbėti ir pasakoti ką mes praėjom. Ūpą pakelia Pauliaus siurpraizas iš ausinių pasigirsta daina, atitinkanti mano būseną: ... kaip man bloga.... Vat čia tai geras, vat čia tai siurpraizas, pranokstantis bile ką, ištrauktas tinkamu laiku. Dabar jau atsigavau ir ryt jau pasiruošusi šturmuoti Osenyj urvo dugną. Labanaktis. Užmigčiau, bet tas upelio čiurlenimas visokiais garsais ir neįprasta urvinė aplinka užmigt neleidžia. Nekas. Rytas pagal valandas, nes urve viskas išsibalansuoja. Kylam su Gintu kabinti virves iki dugno, tiksliau iki tol, kol virvės pasibaigs. Taip jau gavosi, kad betaupant virves pakabinom iki dugno ir dar atliko truputis tik 15 m. :) Aišku Paulius su Aidu mus už tai nepagyrė. Bet trasa gavosi itin įdomi, pro krioklius, baseinus, kuriuos norint išvengt patampi mikliu uolų laipiotoju arba akrobatu, kitu atveju būsi plaukiku arba varle. Vat čia link dugno atsiveria visas urvo grožis, pasimato blizgantys stalaktitai, nuplautas kiekvienas akmenėlis, o vanduo visam šiam vaizdui priduoda gyvybingumo ir unikalumo. Įspūdinga, tiesiog pasakiška. Aišku, be hidriko visa tai gali pasirodyti ir negatyviai. Aš jau trečia para urve. NUSIBODO. Noriu pas saulę, pas medį, pas žolę, pas žvaigždę... Vakarop pradedame masinį maišų transportavimą aukštyn. Kažkoks balaganas gaunasi. Laukiu gal kokią valandą kitą šlapia, šąlu. Kažkur maišų eismas strigo, bet susišūkalioti nepavyksta. Pagaliau ateina Jonas betrykštaujančia energija ir keiksmažodžių krūva. Pasiimu iš jo maišą ir po truputį žingsniuoju į viršų, kad bent sušilčiau. Vienas šulinukas, du... jau šilta ir vėl laukiu, tik dabar jau su mane pasivijusiu Martynu. Šalta, norisi miego ne tik man, bet ir mano apšvietimui, kuris nusminga greičiau nei aš. Blogai, nes reikalai su mano atsarginiu apšvietimu irgi prasti. Dar tikėdamasi pažadint karbitkę, išgręžiu kojinę ir supilu iš guminių vandenį į bakelį. Nieko, liepsnelė tik momentinė ir viso gero. Viskas, daugiau laukt negaliu, nes kitu atveju būsiu stabdys maišų transportavimo eismui. Tad su Martynu iš lėto pajudame į viršų. Dar atsiradusiai sąžinei nutildyti, kad pasitraukiam iš žaidimo tempiam su savimi po maišą. Reakcija sulėtėjusi, o ir be šviesos urvas pasirodė niūrus. Nuovargis daro savo, lipdama virve spėji net susapnuoti akimirksninį sapną. Iš urvo išsikabarojom pusę šešių, kol grįžom į stovyklą ir prašvito. -Maršrutą baigiam ! -Supratau ! Rugsėjo 27-28 d. (Jūratė) Šiandien man pasisekė. Išeinu su Raimondu į urvą. Tikslas nusileisti iki stovyklos, kurioje mūsų, arba nekantriai laukia ir keikia Neringa, Martynas ir Gintas, arba nesulaukę Raimondo, patys pasiryžo eiti iki dugno. Raimondas netilpęs pro plyšį anądien, jiems pažadėjo, kad nuo pačio ryto nusileis iki jų pro Osieniaja urvą. O Raimondas tempė gumą stovykloje kaip reikalas :) Pratesiu tikslą: tikslas - nusileisti iki stovyklos, nueiti iki dugno arba nenueiti, pernakvoti ir transportuoti maišus aukštyn. Jaučiu, urvai man pradeda patikti. Gal ir gerai, kad papuoliau į tokį sudėtingą ir neišvaizdų urvą. Tai pats pirmas tikras mano urvas, pirmoji nakvynė urve. Šiek tiek pergyvenau, kad neužspaudžiau Raimondo į kampą dėl lindimo į dugną... Bet gal ir gerai, vis dėlto, kaip pirmam kartui neblogai paplušėjau. Šiuo metu jaučiuosi tragiškai, skauda visą kūną, bet jau pripratau. Juokingiausia, kad daugumos kūnai nusėti mėlynėmis. Mes dabar krūva margų žmogėnų, kurie gąsdins pajūry taikius poilsiautojus. Apie nakvynę urve galiu pasakyti tik tiek: nepamenu kada taip gerai gyvenau tik miegi ir valgai, miegi ir valgai, net iš patalo išlįst nereikia, aptarnavimas aukščiausios klasės. Sunkiausias darbas, tuo metu buvo, nueiti iki tualeto :) Už virėjus ir padavėjus dirbo Neringa ir Martynas, gal dar ir Gintas šiek tiek prisidėjo. Mat jiems, jau tikriausiai nusibodo lepintis požeminės stovyklos teikiamais malonumais trečią parą iš eilės. Net neabejojau, kad per naktį nepailsėsiu, kalensiu dantimis nuo šalčio. Šalta nebuvo, išskyrus vienai blauzdai, bet kietas akmeninis lopšys ir urvo lopšinių liūliavimas manęs nemigdė... Jėgų darbui urve turėjau pakankamai, tik prieš galą, belaukiant Eglės, akys taip merkėsi, kad net užsnūdau ir spėjau kažką susapnuoti. Eglutė šį kart įstrigo plyšy. Buvau šiek tiek nuėjusi į priekį, bet juk reikia jos palaukti ir padėti įveikti paskutinę siaurą dalį. Ilgokai prasėdėjau jos belaukdama, akys ir vėl nevaldomai merkėsi... jei ne tas jos stengimasis ištrūkti iš urvo akmeninių gniaužtų. Taip juokingai ji bandė iš ten išsikapstyti: visokie aiktelėjimai, pykčio protrūkiai. Kaip nekeista, man šis siaurasis etapas pasidavė iškart. Baigiant išlipti, matau šviesą viršuj. Rėkiu: kas ten dar karioblinasi virš manęs? Atsakymo nesulaukiu... Pasistūmėjus aukščiau pamatau dienos šviesą. O aš tikėjausi tamsaus dangaus... Rugsėjo 28 d. (Eglė) Parą pailsėjom ir ruošiamės vėl eiti. Dabar atrodo 28 d. Visi urve, mes su Jonu tuoj išeinam, stovykloj lieka jaunėlis Aidas. Lyja. Labai blogai, kad įsilijo... Kaip reikės iškabinti abu urvus, neįsivaizduoju?.. Jau 14 val., turim išeiti, bet užėjo baisi liūtis, gal pralauksim... Pasiilgau namų, pasiilgau namų, pasiilgau savo dukrytės ir vyro. Noriu namo... Labai labai noriu namo. Na, mes išeinam į tamsą, šį kartą pasistengsiu atrasti joje grožį ir parnešti dalelę jums :) Rugsėjo 29 d. 10:30 (Paulius) Kiek nedaug žmogui reikia ir kiek daug jis gali pasiekti. Kiek nedaug žmogui reikia, kad būtų laimingas... Urvas įsileido mane iki dugno, jis mane :) PADARĖ :) :) :) Rugsėjo 30 d. (Eglė) Kelionė eina į pabaigą. Rytoj išvažiuojam. Na, visai nieko tas urvas Osieniaja :) Svarbiausia, kad nebereiks į jį grįžti. Vakar jis manęs laukė, bet neskriaudė, tik per Pacieluj Princesy truputėlį apčiulpė. Pirmą kart tą vietą ramiai prašokau, antrą užstrigau, trečią ne tas žodis kaip užstrigau. Jūratė jau aukštai. Jei ne Paulius, būčiau iki šiol ten džiuvus. Pašokinėjau jam ant nugaros, pasispaudžiau į sienas, padejavau erotiškai ir vargais negalais pralindau... Kaip ten sako stori žmonės prateka. O kūdi per kaulus stringa. Gal sukūdau? Labai daug jėgų atima tokie strigimai, galvojau, kad nebeišlipsiu. O iš kitos pusės, palengva belipant, apžiūrėjau pagaliau kur patekau. Gražu. Visai nebaisu. Ir tikrai netamsu, kai turi apšvietimą. Kada nors gal čia grįšiu ir nueisiu į dugną bei aplankysiu Nazarovą. Visi išėjo į urvus. Iškabinėja įrangą. Pas Aidą suplyšo kombinezonas, tai teko paaukoti paskutinįjį išėjimą ir atiduoti savo rūbą. Tikrai gailiuosi, kad dabar ne urve. Tamsu. Esu viena prie laužo apsišarvavusi su tika, CD plėjeriu ir dujine lempa. Pilnai pritariu Jūratei, kad šimtą kartų smagiau lindėti po žeme, nei būti vienai stovykloje, miško glūdumoj, pilnu gyvūnėlių ir girtų kaimiečių, kurie bet kada gali privažiuoti... Aš tikrai ne bailė, tačiau labai nejauku... Karts nuo karto nukrenta kaštonai... Rusena lauželis. Keista mediena bukas, visiškai nedega. Turbūt čia nebūna gaisrų... Prisiminiau, kad dieną buvo grįžęs Martynas ir paprašė, kad Aidas eitų vietoj jo į Osieniaja, o jis norįs į Nazarovą. Pasirodo, kad žmogus vos nenulėkė į šulinį tik pradėjęs leistis. Jam šis urvas nemalonus pasirodė, jaudinosi leisdamasis, neįsisegė saugos (nepasiekė) ir bepindamas kopėtėles paslydo. Žodžiu, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Turim ir kitą pusiau lavoną. Užvakar urve su karbidu apsidegino rankas Paulius. Jo rankos baisiai atrodo, pūliuoja žaizdos. Vakar jo niekur neleidom: kaip atsigulėm su mergaitėm vidury pievos ryte, taip ir prasivoliojom visą parą. Net porą darbų tokioj padėty atlikom: dainavom, plepėjom, miegojom, valgėm, ...darėm masažą vyram, mums masažą darė vyrai... Ir netgi naktį miegojom po atviru dangumi. Šimtą metų nemiegojau po žvaigždėm. Jų čia begalybė. Ši naktis šaltesnė ir dangus be žvaigždžių. Greitai devynios. Turi jau pareiti iš Osieniaja kas nors. Laukiu. Rugsėjo 30 d. (Jūratė) Šiandien pasiskirstę komandomis eisime pribaigti tų urvų, t.y. išsitrauksim savo rakandus ir paliksime juos ilsėtis metus tai jau tikrai. Kas nebuvę Nazarovo urve aš, Jonas, Paulius ir Aidas eis ten, o likusieji į Osieniaja, išskyrus Eglę ir jaunėlį Aidą, kurie liks daboti stovyklos. Nukeliavome trise iki urvo, pirma ėjęs Paulius vos neįlindo ne į tą. Ilgiausiai truko Pauliaus aprengimas, t.y. įkišimas į hidrą ir jo sužalotas rankytes į pirštines. Paulius nuskubėjo gilyn, o mes su Jonu iš paskos. Hidrų nesiėmėm, bo nelabai matėm reikalą kankintis ir vis tiek būti šlapiems. Pasirinkimas pasiteisino, aš net nesušlapau padoriai, net viena koja pussausė išliko, o kitas guminis kotais įtartinai pilnas ir pilnas... nusprendžiau, kad kiauras. Skubėdama į pagalbą Pauliui, nespėjau suprasti ar sunkus ir gražus šis urvas. Netrukus pasiekiau dugną, Paulius kažką ten krapštosi. Tada pasikrapštėme kažką visi trys ir kylame į viršų. Girdime triukšmą, tikriausiai Aidas mus pasivijo. Vietoj Aido išvydome Martyną, kuris dėl rimtų priežasčių susikeitė su juo. Palengva judėdama į viršų spėji apsižvalgyti ir pajusti, kuo skiriasi tie du urvai. Anas toks erdvus ir nejaukus, o šis daug malonesnis, gražesnis, sienos čia nuplautos vandens, gali pamatyti keletą stalaktitų ir stalagmitų. Sustojus palaukti, iš paskos ateinančių Jono su Paulium, susirandu siena tekančią vandens srovelę, geriu ir begerdama išvystu kriauklių kriauklelių išmargintą paveikslą. Parodau Martynui ir abu džiaugiamės lyg vaikai. Atėjusį Joną priverčiam gerti ir tikimės, kad ir jis išvys ir pajus tą istorijos dvelksmą. Bet deja... teko jam parodyti... Neištvėriau nenufotografavus, nors mano fotoaparatas senokai pradėjo ragus man įstatinėt. Velnias, pasibaigė juostelė... Pasikeičiau paskubom, visiems liepiau pozuot. Pavadinimai urvų turėtų apsikeisti vietomis, Osieniaja turėtų būti šis urvas, išvertus lietuviškai skambėtų Rudeninis, o ruduo man toks švelnus ir ramus. Nazarovo vardas asocijuojasi su dideliu, storu, stipriu vyriškiu, koks ir yra anas urvas. Bet yra taip kaip yra. Jonas pasirūpino, kad mes urve nenumirtume iš bado, tai prikepė dar Lietuvoje vaflių pilną 5 l butelį. Geras siurprizas, skaniai jį sutvarkėm. Palengva kilome viršun, užtraukinėjome kelis maišiukus. Pabaigai gavosi po vieną kiekvienam. Aš tik už maišų ištraukinėjimą, o ne už tempimą kartu su savim. Pasitempusi maišiuką keliolika metrų iki viršaus pavargau labiau nei praeidama visą urvą. Urvas tikrai nesunkus palyginus su Osieniaja. Įdomiai tas urvelis buvo paruoštas šturmui. Eini, eini, o tau sako čia į viršų reikia kilt, kur kilt, ten, ar nematai, virvė kabo, nematau, bet kylu, gal pamatysiu. Ir taip sienomis, sienomis... Smagiausia, kai prieini šulinį, o virvė kabo už kokio gero pusmetrio. Viena ranka prisilaikydama už sienos, koja pakėlus, kad išlaikyti pusiausvyrą, bandai pasiekti virvę. Bet čia niekis, o kai pakyli tokia virve aukštyn, reikia gerokai pasistengt, kad pajustum pagrindą po kojomis. Raimondo komanda pasistengė, kad netrūktų čia mums adrenalino :) Urvą praėjau nepasikeitusi karbido. Dar išlipus miniatiūrinė liepsnelė švietė, bet ji greit išblėso žvaigždžių šviesoje. Nuskubėjau iki kito urvo, gal ten reikalinga pagalba. Jaučiausi dar galinti padirbėti. Radau ištrauktus maišus ir keletą žmogelių. Pasiėmiau dar du maišus, be to, kurį išsinešiau iš Nazarovo, ir Aidui pašviečiant keliavome namo. Sunkoka buvo, bet jau geriau dabar, nei dar kartą grįžti. Spalio 1 d. (Eglė) Ar žinote kas yra grožis? Mums šiuo metu grožis yra horizontas prie Juodosios jūros. Koks grožis ! Mėtosi skarbonkės, maišų maišelių, nuorūkų, Durex produkcijos, alaus butelių, tualetinio popieriaus. Koks grožis ! Gerai, kad dar su Titaniku paplukdė, pamatėm horizontą iš kitos pusės kitomis akimis. Tikras grožis ! Neringa sėdi šalia, graužia obuolį ir samprotauja: Kažkoks šlapias žygis mirkom savose sultyse, mirkom sifone, dabar mirkstam jūroje. A ko ne baidarių žygis ? !.. Spalio 1 d. (Neringa) Paskutinis vakaras... Vakaras kaip vakaras. Jūra. Saulėlydis. Paukštukų garsai. Dainos. Saldus miegas ir staiga susapnuoju košmarą, kad ant manęs vaikšto dramblys ir klausinėja ar man linksma... Spalio 1 d. (Jūratė) Dar niekad nebuvau per žygį restorane, neklausiau džiazo, negavau raudonos rožės, neragavau skaniausių valgių, vyno, nešokau visokiausių šokių su visokiausiais vyrais :) Spalio 2 d. (Martynas) Viskas buvo gan šaunu. Kompanija gera, visi bendrauja, nieko neišskiria. Patiko viskas. Bendras žygio įspūdis geras. Speleologija yra labai įdomus užsiėmimas. Tu patiri visus įmanomus malonumus, patiriant turistaujant, keliaujant. Įsimintiniausia diena buvo, kai užsibrėžiau perdaug. Lindimas per Nazarovą man pasirodė per lengvas, todėl nusivyliau, bet iškilimas per Osieniaja pasirodė sunkus, todėl neradau aukso vidurio. Jei iškiltų klausimas, ar dar ten eisi? Taip, aš atsakysiu, tikrai taip, nes man ten patiko purvas, šaltis, vanduo ir visa kas geriausia. Nuėjęs į urvus supranti tikrą gyvenimo vertę, jo įtaką tau... Spalio 2 d. (Jūratė) Čiut nesulaužę traukinio anot palydovės, susimetę šmutkes dundam namo. Mes merginos pamalonintos, Raimondas nusipirko iš Martyno vietą už 80 rublių, kad paskutinę naktį su mumis praleistų:) Įsitaisę patogiose kajutėse gurkšnojam vyną iš bambukinės taurės, net negeriantis Jonas ir tas neatsisakė. Dalijamės įspūdžiais ir bandom susipykti, t.y. bandom įprasminti susipykimo vakarėlį. Geriam kakavą ir valgom maistą iš šiukšlių dėžės:) Tik patys ištvermingiausi skaitytojai, galėjo pasiekti šio painaus dienoraščio galą. Jums ir noriu pasiguosti, pasidalinti mintimis. PabaigaiJeigu pasižiūrėsim atgalios ir įvertinsim atliktus darbus, pamatysim, kad atlikta daug, bet jei žvelgtume i ateitį, tai nusiviltume tomis retomis perspektyvių speleologų gretomis Lietuvoje. Ar verta užsiimti tokia veikla, ar Lietuvai reikalingi tolimuose kraštuose lietuvių speleologų atrasti ir ištyrinėti urvai. Kas iš to Lietuviško pavadinimo, jei pačio urvo gimtinėn parsinešt negalime? O gal vis dėlto urvo vizija atkeliavo Lietuvon mūsų viduje, tai nematoma išoriškai, bet žmogaus vidinis pasaulis ne daugiau ištyrinėtas už urvus jaučiu, kad pagaliau pametė siūlo galą ir užvertė šią knygą paskutinis skaitytojas . Pagaliau drąsiai galiu sakyt ką galvoju: Nu ir durnas buvai, kad tą šlamštą skaitei, o kaip tavo ausis lingavo nuo makaronų, gal net patikėjai, kad tas skiedalas - tiesa. Knark toliau, svajokli, gal net speleologu sugalvosi tapt, bent sapne. Raimondas ŽYGIO TOPAIGINTAS Pagal evoliucijos grandinę, valgau viską, žemiau paukščių kiaušinių. RAIMIS Tai paukščių kojas valgai ? Tris paras po žeme dar galimas padorus gyvenimas. O po trijų parų ? JŪRATĖ Na va, aš čia nors saugi, nieks nepagaus, nieks neišprievartaus... RAIMIS Kad nepagaus, tai tiesa, o kad neišprievartaus ? JŪRATĖ Ar norėtumėt kakavos ? AIDAS D. Ne, aš iš šiukšlyno kakavos negeriu ! GINTAS Jūs vienos ten nesusitvarkysit... EGLĖ Pabandom, mes susitvarkysim, paskui jus sutvarkysim ! JŪRATĖ Pasibarškinsim per sieną EGLĖ Mane Raimondas išbarškino antram aukšte !
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
 
|
 |
|