| |
Kazlų Rūdos miškais dviračiu
Laikas: 2003.10.11-2003.10.12
Vieta: Kazlų Rūda
Dalyviai: Vaidotas Pečkys, Jonas Miklovis
Istorijos šaknys siekia pusiau darganotą, pusiau saulėtą spalio savaitgalį, kai pora ratuotų belzebubų pasileido naktiniais Kazlų Rūdos miško takeliais. Kelio matėsi nedaug, tačiau, kai įsijungė pilnaties apšvietimas, reikalai pasitaisė. Užmetėm akį i senos istorijos Senos Rūdos kaimelį prie Pilvės upelio. Nusikapstėm iki sovietų armijos kuro bazės. Pamėkliški griuvėsiai sidabriškai apšviesti. I žemę įsigėręs mazutas ir visokios kitos naftiškos gėrybės dar iki šiolei pakutena atvykėliams uoslės receptorius. Ne taip seniai virė čia gyvenimas. Dabar čia tuščia. Netrukom pasiekti nakvynės vieta. Surprise !!! O kur mano mobylka ?! Zzz. Pagrįžtam atgalios iki labiausiai įtartinos vietos. Jouj, veidą nušviečia ne tik pilnatis... Pasidžiaugiu pamestu ir vėl atrastu ryšiu su pasauliu. Jonas sakė, turėjo nuojautą, kad viskas bus gerai. Aš juo tikiu ;]
Nakvynės vietą pasiekėm jau vidurnaktį. Lyja. Paskubom konstruojam kupoliuką be karkaso, kuris liko namuose. Sukonstravom. Hm...visai neblogai, primena miniatiūrinę zimą. Nieko, dviese tilpsim. Galiausia Jonas ištraukia savo švedišką loptopą maitinamą benzinu. Mūsų šiluma ir ugnies tiekėjas. Laužo falsifikatas. Tris mėnesius lepintas švediškais degalais, dabar springsta nuo vietinio 95-o benzo. Visa laimė, kai siurpraizų daug, bet dar geriau kai jų mažiau, bet didelių. Vien ką reiškia Jono puslitris medaus su batonu. Rytas lepino saulės spinduliais. Gerai. Nusiboginom iki pagrindinio Kazlų Rūdos poligono. Pravažiavom griovius, lipom per spygliuotas vielas. Tuščia...ir vėl viskas apleista. Šiandien čia niekas nešaudo ir nesprogdina...et. Važinėjom, žiūrinėjom, kol kažkoks nuo bėgimo padusęs pacanas didelėm akim ir su racija dantyse pareiškė - mes
sulaikomi. Matau džiaugsmą ir dėkingumą...;] jo akyse, juk mes praskaidrinom jo
Šiandieninę monotonišką tarnybą. Apturėjom ekskursija po gyvą karių miesteli. pabendravom...ir paleido. Tūsas tęsiasi...
Pasivažinėjom karinio aerodromo grindiniu. Dabar čia Paksas karts nuo karto papramogauja.
Giliai gūdaus miško stovi bakūžė samanota, padabinta specialiai projektuotais maskuojančiais želdiniais, padažyta kamufliažu. Vienas aukštas virš žemės, pora aukštų po žeme. Vienas paradinis įėjimas, trys slapti išėjimai kalno šlaite. Gaila, mūsų ten nieks neįsileido... Vėliau sutiktas žmogelis pasakojo, jog čia esma sovietu armijos ryšių centro, vadavietės. Iš čia buvo galima pasiskambyt tarkim...Zimbabvėje gyvenančiai močiutei arba Amerikos prezidentui Vašingtone.
Dar giliau miške netyčiom radom grand vilą statytą specialiai sovietų armijos maršalo atvykimui, kadais prabangiai įrengtą, dabar išplėštą ir apleistą. Vilą saugo piktas dėdė su pistulke rankose. Nenorom mus įleido, bet vėliau lepino savo istorijomis. Egzotiškos istorijos...
Pabaigai apvaikščiojom partizanų Juros būrio vadavietę. Ir vėl vidury miško... Iš trijų pusių vanduo ir pelkės. Iš ketvirtos miškelis... Jauki vietelė. Sutikom porelę buvusių tokių pat dratagalvių. Kol lietus lijo, sėdėjom pavėsinėj, gėrėm arbatą, kirtom paskutinius
buterbrodus su sūriu ir mėgavomės pikantiškomis partizanų, rusų armijos gyvenimo peripetijomis ;]]
Tokios tokelės. Jonas sakė, kad buvo šaunus žygelis. Man irgi taip atrodo
;)
Vaidotas
|
|
