| |
Climbing'as
Laikas: Gegužės 16 - 25 d.
Vieta: Čekija / Slovakija
Dalyviai: Kalėda, Lasas, Rimas ir Edas
Kadangi prabalsavom už evrosojuzą, tai reikia ir evropai kažką parodyti.
Taigi išvykom gegužės 16, penktadienį 19:30 iš Kauno.
Mynėm be sustojimų ir šeštadienį ~6 ryto jau buvom Čekijoj, Frydek-Mistik
miestelyje.
Šeštadienis
Sulaukem normalaus ryto, šiek tiek pirkom įrangos ir mynėm į Sloup prie uolų.
Bemiegė naktis davė savo, tai lipti niekas nebepajėgė, tai išgėrėm vietinio
alaus, apžiūrėjom uolas, nusprendėm kur rytoj lipsim ir miegot.
Sekmadienis
Ryte jau su įkarščiu puolam ant Hrabieniok (ar kaip te tas akmenukas vadinas)
6 kat. maršruto. Stenu, stenu, bet užlipu kažkaip.
Po to lipu su viršutine sauga ir dar daugiau stenu ir nesuprantu kaip ten
užlipau :).
Dar pabrūžinę tą uolikę nuvarom ant Otec ir Matka akmenukų.
Ten laipom 3 - 6 sudėtingumo kategorijos maršrutėlius, tuo metu ateina vaikas
(na koks penktokas) ir onsight sulipa 8 kat. maršrutą. Tragedija, kataklyzmas,
depresija ir nusivylimas. Dar palaipom, bet po kiek laiko rankos sako kad jau
gana.
Pirmadienis
Kitą rytą atsibundu - kažkas ne taip. Jau ne tik ranką pakelti, bet ir
pasilenkti didelis darbas atrodo, raumenai giržda. Bet lengva mankštelė ir
šaltas dušas atgaivina.
Varom ant didžiųjų Sloup uolu (~25 metrai aukščio). Išsirenkam maršrutą
Argentina (6kat). Viskas būtų pusė bėdos, bet naktį lijo, uolos biški
pavėsyje ir drėgnos. Be to baisiai slidžios, nes labai jau climberių pirštų
nugludintos :).
Prieš pat galą (liko 2 kabliai) palūžtu, tai Rimas pabaigė maršrutą.
Tuo pat metu Edas su Lasu pakabina viršutinę saugą kitame maršrute.
Čia jau smagiau, nei ant Matkos - ilgesnis maršrutas, daugiau nuovargio,
didesnis aukštis - daugiau adrenalino.
Nusikalę einam vėl ant Hriebionok uolikės ir bėgiojam dasikalimui 5 kat.
maršrutėlius.
Edui su Rimu užverda karštas lietuviškas kraujas, pasikabinę viršutinę saugą
mėgina įveikti neigiamą visiškai lygią sieną. Iš šalies atrodo juokingai :)
Antradienis
Šią naktį jau lyja stipriai. Antradienį ryte sausą randam tik vieną Hriebionok
uolos šoną. Dieną irgi lyja, bet tas šonas dar ne šlapias, tai iki pietu
bandom dar priešintis stichijai, bet vėliau nusprendžiam kad lietus laimėjo ir
važiuojam pirktis įrangos. Vakarop atvažiuojam į Štramberk miestelį (aplink
jį irgi nemažai uolų, bet naktis ir jų nematom). Beviltiškai ieškom kempingo
(kurio čia pasirodo nėra). Tada randam kažkoki barą šalia stadiono, kur mums
pasako skaudžią tiesą: "čia kempingo niekada ir nebuvo" (tai kas b... tam
žemėlapy nupiešta ???), tik kažkas tipo stovykla ar pan. Tačiau draugiški
čekai naxaliavai pasiūlo pernakvoti viename namelyje. Ta proga mes gerais
kiekiais atsigeriam alaus (lyja vistiek).
Trečiadienis
Ryte nuvažiuojam į Ostravą, užsiperkam įrangos. Vis dar lyja. Nieko geresnio
nesugalvodami nusprendžiam kirsti sieną su Slovakais, kad užsidėti antspaudus
ir atsiimti PVM už pirktą įrangą. Lenvi džoukai su Slovakų muitininkais ir
mes Slovakijoje. Nusprendę, kad oras artimiausiu metu nepasitaisys ir
climbinti negalėsim, nusprendžiam važiuoti į Vysokie Tatry bent trekingą
pabėgioti (atostogos gi - negi važiuosi namo taip anksti). Vakare jau bunam
Tatrų kempinge. Miegot.
Ketvirtadienis.
Ryte lyja. Apranga musu kūdoka (vieni turi normalius batus, bet rūbai -
lengvas megztinis ir peršlampama bolonke, kiti su sportbačiais (o Edas su
būcais), taciau su RedFox striukėmis, o kapitalistas Rimas su Gore-Tex).
Pora valandų kylimo mišku per lietų, ir išeinam iki Chatos. Vėjas toks, kad iš kojų
verčia. Įrangos nepasiėmę ir oras labai blogas, tai viršūnių neimsim.
Išgeriam arbatos ir nusprendžiam subėgioti į perėją (kur Smirnovas su xebra
prieš mėnesį buvo. Pasak Rimo - prieš mėnesį oras geresnis buvo).
Vėjas kala kiaurai mano lengvą bolonkę, tačiau užsispyrimas veda į priekį.
Kiek pakilus atsiranda sniego, jo daugėja. Už posūkio prasideda statesnis
kylimas, akmenų nebėra - vien sniegas. Edas juokiasi, kad jo būcai geriau nei
vibramai, nes turi šypus. Oro temperatūra 0 laipsniu. Vo tau ir "Maj mesec".
Po to pakyla pūga, nieko nebesimato. Ir čia nugali sveikas protas, kad nėr
tikslo kilti toliau. Nusifotkinam ant aukščiausio taško, kiek pakilom, ir
leidžiamės žemyn. Oras nekoks, nusprendžiam rytoj varyt namo.
Penktadienis
Oras PUIKUS.
Greitai minam atgal į Čekiją, susitvarkom su PVM gražinimu, parduotuvėj
pasiaiškinam apie uolas ir varom į Čiortovy skaly. Cia jau smiltainis.
Trintis nereali, kojos bet kur stovi. Visą dieną važiavę ir nevalgę, nieko
negalvoję griebiam apraišas, virves ir griebiam viena marsruta po kito. Per 3
valandas jų sulipom panašiai tiek, kiek Sloup'e per dieną. Va ką reiškia
kelios dienos "bado" be climbing'o. Tamsa mus sustabdo. Paėdam, alaus ir
miegoti šalia uolų.
Šeštadienis
Ryte vel saulė. Lipam ir lipam kiek galim. Nuo trinties jau skylės pirštuose,
bet dar bandom kiek galim. Šalia skautai žaidzia alpinistus. Vieni iš virvės
susirisa mazoxisto apraišas ir darosi anktyvąją kastraciją, kiti mėgina
nusisukti sprandus krisdami nuo šlaito ir dar mėgindami ant savęs užsimesti
didelį kelmą. Vieną išgelbstim, bet dabar nežinau ar čia gerą darbą padarėm
:)
Šalia kažkokia dieduku alpinizmo mokykla. Tas dalykai tai patiko. Nuo uolos
nuleista virve leidžiasi kokių 75 metų diedukas gal pirmą sykį gyvenime (iš
šalies taip atrodo, nes niekuo (įranga) nepasitiki ir mėgina laikytis net ir
už mažiausios žolės), tačiau nusileidžia patenkintas. Kai praeina pro šalį -
matosi, kad žmogelis nenulaiko džiaugsmo. Geras vaizdas :)
Dar palaipom, bet pirštai visai kiauri ir jėgu nebeliko o ir dienelė vakarop,
tad lengvi pietūs ir minam namo.
Sekmadienį 6 ryto jau guliu savo lovoj.
Tiek žiniu.
Is egzotiškesnių nutikimų: važiuojant mašinoj klausėmės grupę Leningrad, tai
viena daina tapo kaip ir musu climbinimo himnu, skatinančiu drasą.
Kai lipi ir pasidaro baisu, pradedi dainuoti:
A mne vsio poxuj
Ja sdelan iz miasa
samoje strašnoje čto možet slučitsia
Stanu pyderastom, je.
Baimė dingsta ir galima lipti toliau.
Bendrai paėmus - patiko juodai, planuojam ir rudeniop dar ten palėkti.
Laipiojom iki 6+ kat (pagal vietinę skalę, kuri IMHO sutampa su UIAA vertinimo
kategorija) maršrutus. Nors ir stengėmės, tačiau 7 kat maršrutai nepasidavė.
Ar tai jėgų ar tai užsidegimo ar tai dar ko pritrūko. Tačiau padidėjo
užsidegimas treniruotis ir atsirado begalinis noras neiveiktas trasas kitą
kartą pamėginti.
Kalėda
|
|
