Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 2002    
 
 

Tranz – Tatra 02

Laikas: 2002 rugsėjo 26 – spalio 5
Vieta: Velychka, Zakopanė, kalnas iš R raidės (Rysas)
Dalyviai: Nerijus Lamanauskas, Agnė Matonytė, Jonas, Lina Čečėnaitė, Asta, Aleksandras Gluchovas.



“Tiek daug įspūdžių, kad ką čia beparašysi keliais sakiniais. Ekstrymai, ėjimas sniegu, ledu, patamsy, debesėlių šokis, meškų (ar ožių) bliovimas, Lenkijos – Slovakijos nelegalus sienos kirtimas.”
(Nerijus)
“O.K. buvom Tatruose, viskas vežė, tranzas, sklepas (welychka), kalnas ir t.t. Vienu žodžiu sunku čia į sakinius sutalpinti. Varykit, chebra, ir patys patirsit.”
(Jonas)
“Kaip susitarę visi atitranzavom tą pačią dieną. Aplankėm druskų kasyklas. Po to – tolyn į pietus – artyn link kalnų. Nepastebimai lietuj lyjant jau dvi dienas atsidūrėm kalnuose, ir buvo jau tamsu ir baugu… Palapkės “kiaulių garde’ pastatytos, greita vakarienė ir nenutylantys meškų riaumojimai. Jie labai trukdė mums miegoti. Kitą rytą saulutė žadėjo gerą žygio pradžią. Dar užlėkėm ant kalniuko, nuo kurio pasirodė snieguotas kalnas ir “sujaukė” naujokų širdis. Daug ėjom, mažai valgėm. Sulipom į vieną kalną, nuo kurio rūkas neleido į tolį pažiūrėti. Greit sutemo ir vėl meškos gasdino savo “kalbom”, tik dabar jau visai čia pat, ir iš visų pusių. Rytas apšalęs ir apšerkšnijęs, vietoj pusryčių – dozė cukraus ir šermukšnio uoga. Šiokia tokia paguoda, nes vakarienės taippogi nevalgėm. Guodėmės viltimi, kad priėjus vandens išsivirsim… Toliau Zakopanė jau antrą kartą ir autobusu riedam tolyn ir gilyn į kalnus. Ėjom daug ir sunkiai. Vien kilom, žingsnis po žingsnio, akmuo po akmens. Jau ir sutemo (“išsišiepk ir bus šviesu” – vadovavomės), bet trumparegiams sukėlus paniką buvo įžiebtos švieselės. Bet dabar pamatėm, kaip žiauriai galim nusirident, ne tik akmenispo kojom. Vėl buitis naktyje, vakarienė vos telpant palapinėje ( nes visi šeši ir dar primusas ten tupėjom). Miego gal dvi valandos ir įgriūna Aleksas su spalvotais makarais. Kusačius priverčia valgyti ir rengtis, nors už palapkės skvernų – tamsu. Susiruošę ir palikę mėlynus maišus su daiktas, pakylam. Jau ir prašvito, ir Rysius pasimatė. Lipam. Tūsas. Lipam. Vėl tūsas. Lina ir Jonas – palydovas grįžta atgal. Mes keturiese vis kylam. O kalnas spyriojasi ir ledo pinkles mums paspendė. Bet įveikėm. Po to trumpas ledo “tūsas”, po to “varveklių tūsas”. Galiausiai uolos, vado šokiruojanti frazė: “prieš lipdami pažiūrėkite, kaip žemai krisit”, tariama “sienelė” su sauga ir mes viršuje. Kelios dainos, meditacija pusę dienos, siurprizų krūvos. Ir noras pasilikti ten amžinai. Nenorėjom žudytis, todėl teko leistis žemyn kita puse ir palikti kolegas nežinioje. Kelio žemyn ieškojom visą dieną. Bet suradom ir šiaip “ kaifavom” visą dieną, bandėm įamžinti debesėlių šokius. Nepasidavė. Todėl daug stebėjom ir nieko nedarėm. Nusileidus užgriuvo krūva rūpesčių, kurie laimingai išsisprendė.”
(Agnė)

Į viršų