Žygis ir Vėlinių šventė po Kalniškių apylinkes

Žygis ir Vėlinių šventė po Kalniškių apylinkes

Šventė vyks ant pačio naujausio XX a. PILIAKALNIO – Kalniškės mūšio kalno. Vienam iš didžiausių Lietuvos partizanų pasipriešinimo okupantams mūšiui 60 m. (1945-2005 m.)

Vėlinių šventė vyks 2005 lapkričio 5 d.

Iš V. Almonaičio archyvo:

KALNIŠKĖS MIŠKAS

Žaliajam gegužy skleidės obelų žiedai, Žiaurūs rusai mus užpuolė Kalniškių miške; Stoj' į kovą partizanai, laisvės sakalai, Už tėvų žemės rytojų kovėsi narsiai.

(Iš liet. partizanų dainos)

Už 1 km į pietryčius nuo Krosnos prasideda Kalniškės miškas, iš Šiaurės j pietus nusitesiąs 7 km, ligi Juodežerio ežerėlio. Plačiausia miško vieta (4 km) yra iš vakarų į rytus tarp Gudeliškės ir Stebulių kaimų. Miškas gerokai kalvotas; aukštumos prie Juodežerio siekia 153,4 m virš jūros lygio. Auga pušys, eglės, beržai, ąžuolai, alksniai ir kitokie medžiai bei krūmai. Miškas gražus; jame stovyklaudavo Marijampolės skautai.

I pasaulinio karo metu Kalniškės mišką gerokai iškirto vokiečiai, specialiai pravestu geležinkeliuku išveždamda medieną į Krosnos lentpjūves, o iš ten i Vokietiją.

Kalniškės miško vardas į ėjo į mūsų laisvės kovų istoriją. Juozo. Lukšos-Daumanto liudijimu¹) 1945 m. gegužės 16 d. šiame miške įvykusios smarkios kautynės, kurių metu 80 liet. partizanu kovėsi su daugiau kaip 400 enkavedistų. Partizanai buvo įsistiprinę Kalniškės miško aukštumoje, kur jie sutiko gausias ir stiprias ginkluotas rusi] pajėgas, atžygiavusias iš Simno. Apsupti partizanai stokojo šaudmenų, kuriais mūšio metu stengėsi aprūpinti moterys ir net vaikai, perbėgdami per rusų apsupimo žiedą. Visas kalnagūbris buvo nusėtas kritusių bolševikų lavonais. Kautynės truko kelias valandas. Stokodami šovinių, partizanai pralaužė gilius bolševikų apsupimo žiedus ir išsiveržė į laisvę. Šalia kovotojų vyrų nemažiau narsios pasirodė ir moterys. Iš jų minima partizanų vado Lakūno žmona, buvusi mokytoja. Pamačiusi kritusį lietuvį kulkosvaidininką, ji užėmusi šį svarbų postą ir vėl sėkmingai nukreipusi ginklą į priešus: ji šaudžiusi ir tada, kai bolševikai sužeidė abidvi jos kojas. Šalia jos narsiai kovojusi partizanė Pušelė. Kautynėse krito didesnioji laisvės kovotojų dalis, jų tarpe dalinio vadas Lakūnas ir minėtos partizanės. Kritusiųjų lavonai pakasti Kalniškės miško kalnelyje. Kautynių vietoje liko tik išlaužytas miškas. Šis laisvės kovotojų žygis plačiai nuskambėjo per visą Lietuvą ir j žmonių dainas pateko:

Dudeno kulkosvaidžiai, griaudė perkūnai,

Ir kryžium suvirto svyruokliai beržai,

Kulkosvaidžiams grojant, Pušelė pravirko,

Pakirto beširdė ją priešo kulka. ..

Nors melsvosios akys jaunystės užgeso —

Gegužio baltųjų žiedų nematys:

Ilgai minės priešas tą mūšį ir vietą,

Kur grūmės, kaip liūtas, Lakūno būrys.

Sese, pink vainiką žalią, atnešk paslapčia,

Broli, juodą medžio kryžių pastatyk nakčia.

Tu, lakštute, aplankyki kapą vakarais,

Suok dainelę liūdną, graudžią naktį ir rytais.

1) Partizanai, II laida, 100-101 psl.

2) Trys pilnų dainų tekstai paskelbti knygoje „Laisvės kovų dainos", New Yorkas, 1962.

Kalniškės pamiškių tragedija

1989, NR. 17, 22, 1990, NR. 1 (Švyturys)

Kalniškė, Kalniškė... Kiek apie Tave prikalbėta ir draugų, ir priešų. Kiek dainų pridainuota. Ir vis dėlto dar sykį noriu grįžti prie Kalniškės.

1952 metų vasarą su reikalais lankiausi Mindaugo tėvūnijoje. Į tos tėvūnijos veiklos zoną įėjo ir Kalniškės miškas.

Susirinkom aštuoniese. Įsikūrėm ant vieno gyventojo tvarto. To gyventojo pavardės nežinau, nes ir neturėjau žinoti, tačiau žinau, kad tai buvo Babrų kaime (netoli Lazdijų). Ten išgyvenom apie savaitę. Naktį, žinoma, išeidavom savais reikalais, tačiau dienavoti sugrįžda-vom. Vasaros dienos ilgos, tai ir pokalbiams laiko pakako.

Tarp mūsų buvo toks Juozas, slapyvardžiu Viesulas. Tai štai šis Juozas-Viesulas buvo Kalniškės kautynių dalyvis. Iš kur jis kilimo ir kokia jo pavardė, vėlgi nežinau, nes neturėjau žinoti. Juozas-Viesulas pasakojo paprastai, be patoso ar pretenzijų į didvyrius. Pasakojo maždaug šitaip.

Jų buvo šešiasdešimt vyrų. Vadovavo Lakūnas. Jo žmona Pušelė. Apsupo juos paryčiu. Iš pradžių kareivių krito daug. Mat kareiviai ėjo kaip į „psichinę ataką". Ir suprantama. Vos prieš pora savaičių buvo pasibaigęs karas. Tarp kareivių tikriausiai buvo daug frontininkų (o gal ir visi). Nugalėjęs tokį priešą, ką čia lankstysiesi prieš kažkokius piemenis.

Taip ir šūkavo eidami: „Saiką pastuchov, zdavaites". Na, aišku, dar ir: „matj matj"... Tačiau kiek krito kareivių, aišku, miškiniai neturėjo supratimo. Kas nors sykį dalyvavo kautynėse, puikiai žino: pradėjus šaudyti, krinta žemėn visi: gyvi, sužeisti ir žuvę. Kiek jų vėl kyla, o kiek lieka gulėti, nelabai pastebėsi.

Apie pusdienį, o gal vėliau pradėjo šaudyti patrankos. Gal tai buvo minosvaidžiai, dėl to ir pats Juozas-Viesulas abejojo, tačiau tarp jų pradėjo sproginėti sviediniai.

Tada miškiniai pradėjo veržtis iš apsupimo žiedo. Vadas Lakūnas jau buvo žuvęs, tad aišku, koks tai buvo veržimasis. Kiekvienas gelbėjosi, kaip išmanė.

Juozas-Viesulas įsilipo į eglę ir prisirišo su diržu. Kai arti sprogdavo sviedinys, tai, sakėsi, net prarasdavo sąmonę. Diržas ir išgelbėjo.

Po šių kautynių Juozas-Viesulas legalizavosi. Aišku, kad buvo Kalniškių miške, niekam nesigyrė. Ir vis dėlto buvo persekiojamas. Tad 1949 m. vėl išėjo į mišką. Buvo Juozas-Viesulas, mano žiniomis, taip. Juos tris — Drąsuolį, Bajorą ir Viesulą — apsupo bunkeryje, kuris buvo po klėtimi. (Tai įvyko 1952 metų rudenį). Prasidėjo susišaudymas, klėtį uždegė, na, ir galas.

Paklausit, kam taip smulkiai rašau Rašau tam, kad tikriausiai yra Juozo-Viesulo giminių ir artimųjų, gal jie daugiau parašys.

Ir dar. Tuose kraštuose ir tais laikais sklido viena pusiau tiesa, pusiau legenda apie Kalniškę. Kada Kalniškėje nukautus miškinius (dalį ar visus, neaišku) parvežė į Simną, tai pro šalį važiavo stribas. Žinoma, jam kraujas užvirė, ir arklį pasuko tiesiai ant lavonų (lavonai, kaip paprastai buvo pamesti gatvėje). Tačiau arklys — protingas padaras, per lavonus nėjo, nors ir mušamas šautuvo buože.

Po kiek laiko paryčiu prie minėto stribo namų prijojo vaikinas ir paprašė parodyti, kur gyvena kažkoks kitas gyventojas. Stribas išėjo už vartelių ir... daugiau jo niekas nematė.

Kiek tame pasakojime teisybės, galėtų pasakyti tik Simno miestelio senbuviai, tačiau pasakojama buvo plačiai.

Na, o kiek žuvo miškinių Kalniškėje! Juozas-Viesulas tvirtino, kad žuvo keturiasdešimt septyni, prasiveržė trylika. Žinoma, galėjo ir suklysti, nes daug kur minima keturiasdešimt keturi.

Tai tiek apie Kalniškę iš pirmų lūpų.

O Stankevičienės (ir ne tik jos) pozicija, mano supratimu, aiški visiems: viskas, kas vyko ir vyksta Lietuvoje, tai yra juoda ir nedora, o kas ateina iš Rusijos — rožėmis kvepia.

ANTANAS VAITULIONIS Karmėlava

Perskaičiau straipsnius apie Kalniškės miško tragediją. Iš tikrųjų buvo toks įvykis. Tai atsitiko pokario metais, vieną šiltą ir gražią dieną. Kautynės vyko aršios, žūtbūtinės, tęsėsi nuo ryto lig vakaro. Aidėjo šūviai, sproginėjo granatos. Netgi buvo mesti šarvuočiai, virš miško skraidė ir žvalgė lėktuvas. Tai, ko gero, vienas iš pačių didžiausių mūšių, kuris įvyko tais laikais. Apie jį buvo plačiai kalbama visoje Lazdijų apskrityje. Galimas dalykas, jog, aiškinant tų įvykių eigą, yra atsiradę ir nemažai netikslumų. Tai suprantama. Viena, tai buvo gana pavojingas laikas, o antra, tiesioginių dalyvių kažin ar bėra gyvų. Apie tą miškinių susirėmimą su kariuomene pripasakota įvairiai. Gal kiek ir idealizuota. Atseit partizanai rodę nepaprasto didvyriškumo stebuklus, kareiviai ėję net pasiduoti, metę ginklus...

Kalniškės mūšyje tikrai žuvo per kelis šimtus kariškių. Apie tą atsitikimą buvo griežčiausiai draudžiama kalbėti ar net jį prisiminti. Bet vis dėlto žmonės neišsigando. Po kurio laiko apylinkėse paplito ilgoka daina apie Kalniškės mūšį. Atsimenu, dar 1947—1950 metais kaimų jaunimas, ypač per darbų talkas, drąsiai traukdavo tą dainą įvairiais variantais. Kas ją sukūrė, neaišku, galbūt kaimo galvočiai ar poetai.

ALOYZAS SUŠINSKAS T. Vokė Vilniaus rajonas

Aš taip pat iš vaikystės ir dabar prisimenu tą šiurpų įvykį. Mat mano jaunystė praėjo Krosnoj, esančioj prie Kalniškės miško. O „Kalniškės mūšio“ dainą aš ir anksčiau, ir dabar esu daugeliui priminusi:

Kai žaliam gegužy skleidė

Obelys žiedus,

Žiaurūs rusai mus užpuolė

Kalniškės miškuos.

Linko eglių žalios šakos,

Kulkos varpė mus.

Suvaitojo žalias miškas, —

Gaila, vyrai, jūs.

Krito kovoje didvyriai

Su skausmu širdy,

Iš krūtinių teka kraujas —

O kulka žiauri.

Skriski, raibas sakalėli,

Į mano namus,

Sakyk tėvui, motinėlei,

Kad negrįš sūnus.

Sakyk mylimai mergaitei,

Kad jau neateis

Mylimasis bernužėlis

Šiltais vakarais.

Sese, pink vainiką žalią,

Atnešk paslapčia,

Broliui juodą medžio kryžių

Pastatyk nakčia,

O jūs, draugai, vieni likę,

Vykit plėšikus.

Kada bus laisva žemelė,

Ir mum lengviau bus.

Kada plevėsuos trispalvė

Bokštuos Lietuvos,

Ir laisvas dainas mergaitės

Visos uždainuos.

Redakcijos prierašas:

A. Sušinsko minima ir O. J. Kliūčiuvienės pateikta daina apie Kalniškės mūšio — ne vienintelės: tautosakos rinkėjai yra užrašę ir daugiau ta proga sukurtų dainų.

Ši tragedija ypatinga tuo, kad buvo pati pirmoji, kur susidūrė garnizono kareiviai ir miškiniai. Vėliau panašių tragedijų buvo daug ir įvairiose vietose. Kaimo gyventojai, apdėti valstybinėmis duoklėmis, dar turėjo remti ir miškinius maisto produktais ir apranga, todėl
jų nekentė ir, kur tik galėjo, juos išdavinėjo. Išduoti buvo ir Kalniškės miške susibūrę miškiniai. Operacijai vadovavo neprityręs karininkas, įsakęs pulti mišką lygia vietove. Miškiniai iš už medžių kulkosvaidžių ugnimi daug raudonarmiečių išžudė. Raudonarmiečiams įsiveržus į mišką, užvirė kova vyras prieš vyrą. Prasiveržė tik keturi rankiniais kulkosvaidžiais ginkluoti miškiniai. Kiti žuvo. Autorius rašo netiesą, kad kareiviai, miške nieko neradę, iššaudė beūsius kaimo bernelius. Vykstant miške kautynėms, kas namie sėdės. Kad žuvo 44 — tiesa,
bet tai buvo ne kaimo berneliai, o tikri miškiniai. Raudonarmiečių nuostoliai buvo labai skaudūs: dėl karininko neprityrimo jų žuvo du šimtai penki. Tiek buvo pristatyta į karinį komisariatą karių lavonų.

Dėl tos „Pušelės'' irgi įvairių kalbų sklido. Kalbėta, kad kareiviai ją radę pristatė į ligoninę, o pasveikusi tarnavo Marijampolės kalėjime prižiūrėtoja, kad nepasiektų miškiniai, nes, pasidavusi į nelaisvę, miškinių buvo laikoma išdavike.

J. STANKEVIČIUS

Jonava

(Lietuvos TSR archeologijos atlasas I-II)

VERSTAMINAI, Lazdijų raj., Teizų apyl.

Kaimo PR dalyje, į R nuo buv. ežero yra piliakalnis. Jis 7—10 m aukščio išoriniais šlaitais. Viršuje ovali, S R—PV kryptimi 24 m ilgio ir 18 m pločio aikštelė, iš visu pusiu ar įuosta 127 m ilgio pylimu, kuris S R gale 4.5 m, - PV—3 rn aukščio. Aikštelė užpelkėjusi. 1965 žv.IL Lit,: A. MepKeBif^ioc. 1966, 16.

Apie 300—400 m Į PV nuo pirmo piliakalnio, nusausinto ežerėlio P krante yra antras suardytas piliakalnis. Jis buvęs balno formos, aukštesniais R ir Y galais. R gale pylimas 3 m. V — 5 m aukščio. Pylimai juose apie 25 m skersmens aikštelę. Išorinis šlaitas 5—6 m aukščio. PV pašlaitėje rasta lipdyto puodų grublėtu paviršiumi šunelių.

1965 žv. II. Lit.: žr.

To paties ežerėlio V krante yra trečias piliakalnis. Tai pailga Š-P kryptimi kalva stačiais, 12—15 m aukščio R ir V šlaitais ir kiek nuolaidesniais galais. Viršuje— 26 m ilgio ir 8 m pločio aikštelė, įtvirtinimu ir kultūrinio sluoksnio joje jau nematyti. V—PV šlaite rasta lipdytos keramikos lygiu ir nežymiai brūkšniuotu paviršiumi.

1965 žv. II. Lit.: žr. Nr. 81 L

Atrodo, piliakalniu laikytinas kaimo SR dalyje esantis koplyčkalnis, didelė aukšta kalva, pailga S—P kryptimi. Jos P, V-ir R šlaitai statūs, daugiau kaip 10 m aukščio,. Viršus apie 70 m ilgio ir 20—25 m pločio. Galai kiek aukštesni, tarsi būtų. išskleisti pylimai. Kultūrinio sluoksnio nepastebėta. Nėra ir koplyčios žymių.

1965 žv. 11. Lit.: žr. Nr. 811.

VERSTAMINAl, kaimas Lazdijų rj., Teizų apyl., 7 km i š. r. nuo Lazdijų; ,,Dzūkijos" kolūkio centr. gyvenvietė. 317 gyv. (1987). Iš p. prie prieina Verstaminų ež. ir Diferencijos miškas. Ryšių skyrius., felčerių ir akušerių punktas (nuo 1960), devynmetė m-ia f nuo 1929 pradine. 1949—61 septynmetė, 1961—66 aštuonmetė)., kult. namai (nuo 1970), biblioteka (nuo 1950), * Vers laminu piliakalniai, li minimi 1744. 1971 prie ^ prijungtas Komisaru vkos kaimas (82 gvv... 1970), 1886 buvo 359, 1923 --'279. ic59 ___ 314. 1970 _ 256, 1979 — 840 gyv,

VERSTAMINC PILIAKALNIAI, 4 piliakalniai Lazdijų raj.,. Teizų apyl., Verstaminų kaimo p. pakraštyje, prie Verstaminų ežero. Resp. reikšmės archeol. paminklai. Pirmasis piliakalnis yra 7—10 m aukščio. Aikštelė ovali, 24X18 m dydžio,- apjuosta 127 m ilgio, š. r. gale 4,5 m, p. v. — 3 m aukščio pylimu. Aikštele pelkėta, su mažu kult. sluoksniu. 0,3—0,4 km į p. v. nuo pirmojo piliakalnio yra balno pavidalo, labiau apardytas antrasis piliakalnis, Šlaitai 5—6 m aukščio. Aikštelė apvali ~ 25 m skersmens, su menku kult. sluoksniu, įdubusi. Ją juosia 3—5 m aukščio pylimas. P. v. pašlaitėje yra sen. gyvenvietės pėdsakų; rasta lipdytinės grublėtosios keramikos. Trečiasis piliakalnis yra 0,3 km į s. v. nuo antrojo, įrengtas pailgoje,, stačiašlaitėje (12—15 m aukščio) kalvoje. Aikštelė 26X8 m dydžio. Piliakalnio p, v. ir v. šlaituose rasta lipdytinės lygiu ir nežymiai brūkšniuotu paviršiumi keramikos. ~ 1 km į š. r. nuo šių piliakalnių yra ketvirtasis piliakalnis, dar vad. Alkakalniu, arba Kopiyčkainiu. Jis įrengtas pailgoje kalvoje. P., v. ir r. šlaitai statūs, >10 m aukščio. Aikštelė 70 m ilgio ir 20—25 m pločio: jos galuose yra išskleisto pylimo žymių. Piliakalniai naudoti I t-metyje.

Algimantas Merkevičius