Dviračiais Neries regioniniame parke

Laikas: 2018.05.26-2018.05.27
Vieta: Neries regioninis parkas
Dalyviai: Akvilė, Girvydas, Žilvinas, Tomas
Vadas: Justina

Dviračių žygelis nebuvo gausus dalyviais, bet turtingas nuotykiais. Ir nors visi jie buvo vieno „plauko“, mažiau linksma ar linksmai graudu dėl to nebuvo. Žygio pradžia pasitiko mus mynimu palei autostradą, kuris nebuvo labai romantiškas, ypač, susidūrus su išrausta pakele, kurioje kažkada greit bus naujas dviračių takas ar šaligatvis. Bet nuotaiką kėlė akistata su Gariūnais – kas bebūtų, vis vien tai geriau nei šeštadienį leisti slankiojant po turgų ar kitą ,,shopingo" įstaigą.
Atitolus nuo greitkelio, civilizacijos neišvengėm ir pasinaudojom nuostabia jos apraiška – sankryžoje pardavinėjamais arbūzais. Dar dabar (rašau aprašymą lapkričio gale) menu jų prinokusį, saldų varvėjimą. Nuostabiai atsigaivinę ir pakėlę žygio dvasią pasukome į Vilniaus apylinkes, kurios pasirodė besą stipriai apgultos naujakurių ir vietinių balų gerbėjų. Mes nusprendėm dar nesimaudyti ir mynėme toliau kaitroje, kuri nebūtų padariusi gėdos ir vidurvasariui. Dar kiek ir palikome sostinės priemiesčius, įvažiavome į Neries regioninį parką. O ten pušynai, apžvalgos bokštai, miško keliukai, šventi šaltiniai, ramuma ir kiti gėriai.
Bet pala – kažką pamiršau! Taigi nuotykius! O nuotykiai prasidėjo nepraėjus nė valandai nuo žygio pradžios. Žilvinas atrodo geras vyrukas, bet dviračio atžvilgiu tikras avantiūristas. Kai pradėjo kažkas galiniam rate byrėt, taip kas 10 min vis tekdavo stot ir kažką ten reguliuot, veržt ir atleist, sukeist vietom, nuimt ir vėl uždėt.. Detalių jau nepamenu, bet kažkuriam etape buvo atsisveikinta su permetėju, grandinė palikta bejėgiškai kaboti, o dviratis tapo paspirtuku...
Žilvinas demonstravo jaunatvišką entuziazmą ir sportinę dvasią tai lėkdamas nuo kalno paspirtukiniu būdu, tai bėgdamas šalia dviračio lygumoje. Šypsenos jo niekas neužgesino!
Diena prabėgo su ne itin daug kilometrų mūsų sąskaitoje, bet daug komandinio darbo ir užkandžių kaskart taisant dviratį. Antroj dienos pusėj prie mūsų prisijungė Tomas. Stovyklavome netoli Neries jau ne regioniniame parke, bet vieta mistikos irgi turėjo, ypač užskaitytas vakarinis beveik ritualinis prausimasis upėje.
Kitą rytą Žilvinas su dviračiu nukeliavo artimiausiu atstumu iki traukinio, o likusi kompanijos dalis nusprendė dar papramogauti. Ta proga apmynėme Elektrėnų marias. Verta buvo – gražios kalvotos apylinkės ir elektrinės draugija.
Negaliu nepaminėti, kad, kaip ir visi dviračių žygeliai, taip ir šis neapsiėjo be ledų prie kiekvienos kelyje sutiktos parduotuvės. Jau vien dėl to verta išsikuisti į žygį.

- Akvilė