Žiemiškas žygis palei Nerį

Laikas: 2018-01-20-21
Vieta: Neries regioninis parkas
Dalyviai: Justina, Ignas, Girvydas, Renatas, Saulius, Emilis ir Tautvydas

Į Lietuvą trumpai atėjus žiemai, sugalvojome - reikia keliauti į žygį, paskubėti pasigrožėti dabar jau retais baltais vaizdais. Taigi, susiruošėme į Neries regioninį parką. Iš Kauno keliavome trise - aš, Girvydas ir Ignas, o kiti dalyviai buvo iš kitų miestų - Utenos ir Vilniaus, taigi gavosi tokia tarpmiestinė kompanija. Patraukę nuo 7 bendrabučio į traukinį, per sniegą klampodami vos spėjome į traukinį. Per mažiau nei valandą pasiekėm reikiamą stotelę, kuriame kantriai mūsų laukė vilnietis Tautvydas. Pasirodo, jis mūsų pralaukė 2 valandas. Kai kurie iš mūsų turbūt nebūtų tokie kantrūs šaltyje tiek laukti. Neužilgo su mašina atvažiavo ir uteniškiai - 3 šauliai Saulius, Renatas ir Emilis. Na, ir žygis prasidėjo. Pirmasis punktas buvo apžvalgos bokštas, bent jau taip išdidžiai jis buvo pavadintas. Keliavom iki jo per kalną, tikėjomės, kad bus didelis apžvalgos bokštas, tačiau pamatėm, kad čia labiau bokštelis, nei bokštas. Visgi vaizdas nuo jo atsivėrė gražus, nors negražių vietų per žygį apskritai nepasitaikė. Kitas įdomus objektas buvo Panerių dvaras. Dvaras, paaiškėjo, apleistas, tačiau visai nemažas. Kadangi buvo įmanoma į jį užeiti, tai kaipgi neužėjus? Pavaikščiojus dvare iš suolų, lentų ir įvairių įrašų greitai supratom, kad čia dar ne taip seniai buvo mokykla. Apsižvalgius dvare, nusprendėm čia ir papietauti, taigi pietavome tikrai kaip ponai - dvare! Papietavus keliavome toliau ir žavėjomės mišku, kuris buvo nuostabus - apsnigta ne tik žemė, bet ir medžiai ir jų šakos, viskas balta ir gražu. Taip retai ateinant tokiai žiemai, pasijauti kaip kokioj pasakoj ar kitoj šaly, taip viskas gražiai nuklota sniegu, o eglių šakos net nusvirusios nuo sniego. Ir nors lankytinų vietų daug neaplankėm, tai nebuvo taip svarbu, kaip prisižiūrėti tų vaizdų. Neris taip pat atrodė žavingai - sparčiai plaukė ir nešė su savimi ledą, apgaubta balto miško. Taip ir ėjome, klampojome per sniegą keliuku, kol pasiekėme Peklynės kalną ir netoliese pradėjom kurtis nakvynei. Vakare, kai laužas pagaliau įsiplieskė stipriau, pavalgėm ir kalbėjomės, dainavome visokiausias dainas, kepėmės zefyriukus, žodžiu, smagiai leidom laiką. Kitą rytą papusryčiavus ir susidėjus daiktus patraukėme link geležinkelio, pakeliui aplankydami keletą lankytinų vietų - Pinyklos šaltinį, Ausiutiškių konglomeratą ir regyklą, nuo kurios atsiveria tikrai graži panorama. Vėliau išsiskyrė keliai su uteniškiais - jie nuėjo prie mašinų, o mes ėjome iki kitos stotelės. Likome keturiese, planavom eiti iki tolimesnės stotelės, nes turėjome laiko ir Tautvydui ji buvo palankesnė laiko atžvilgiu, tačiau visgi mes likę trise - aš, Gyrius ir Ignas, nuėjom į artimesnę - Lazdėnų. Kadangi turėjom dvi valandas iki artimiausio traukinio, reikėjo kažką sugalvoti, kad per tą laiką nesušaltume. O prie geležinkelio stovėjo namas, matėsi, kad senas, medis išraižytas įvairiais raštais. Pagalvojom, daug nesitikėdami, reikia pabandyti pasibelsti ir pasiprašyti į vidų. Taip ir padarėm. Iš pradžių niekas nepriėjo, bet paskui iš lauko atėjo vyras, kuris sutiko mus priimti. Nors mus nuvedė į virtuvę, kuri yra nešildoma, čia mums buvo šilta. O čia gyveno moteris, tikrai geros širdies, su savo sūnumi, jo drauge ir dvejomis mergaitėmis iš globos namų, kurias ji laikinai globoja. Buvo tikrai įdomu pašnekėti su šio namo gyventojais, kurie dar ir daug visokiausių gyvūnų laiko - antis, ožkas, karvutę, kiaules, arklį, triušius, pačius gražiausius balandžius, kuriuos teko regėti, įdomias dideles žiurkes - nutrijas, smauglį ir 2 tarantulus. O gal dar ir kažką pamiršau, gyvūnų čia tikrai daug ir visokiausių, ir visus juos mums aprodė. Taip pat dar sužinojome ir namo istoriją - pasirodo, jis pastatytas 1888 m. ir čia anksčiau buvo kasa, kur buvo galima nusipirkti traukinio bilietus ir galinė stotelė. Geležinelio bėgiai dar nebuvo nutiesti iki Kauno, jie ėjo tik iki šios Lazdėnų stotelės. Buvo tikrai įdomu ir smagu apsilankyti pas šiuos svetingus žmones, su kuriais apsikeitėm vaišėm ir galiausiai atsisveikinom ir lipom į traukinį kelionei atgal į Kauną.

Žygis buvo tikrai labai smagus, gamta nuostabi ir dalyviai šaunūs! Tikiuosi, dar su visais teks susitikti keliaujant į kitus žygius. :)

Justina