Šimonių giria ir kiti šaunūs dalykai

Laikas: 2017-04-01-02
Vieta: Šimonių giria, Anykščiai
Dalyviai: 11 keliautojų

Kai miškas šaukia, o širdy atsiliepia, kitaip ir būti negali! Būna, kad visiškai spontaniškai atsiduri pakeliui į Anykščius - su skolinta kuprine, netinkamais batais ir nepažįstamais bendrakeleiviais, kurie tau iškart patinka, nes jų akyse irgi dega ta pati liepsnelė.
Prognozės žadėjo nepaprastai vasarišką šilumą. Bet juk balandžio pirmoji ir gamta mėgsta pokštaut, tad lyja. Ir lyja ne bet kaip, o pila kaip iš kibiro.
Visi vienuolika keliautojų (taip, ir Rulonas!) susitinkame prie turizmo centro, pasiskirstome bendrą mantą, maistą. Norintys turi galimybę paskraidyti Anykščių Kosmose. Mes, tuo tarpu, stebime ne mažiau nuotaikingą Rulono pasirodymą ir kaip jis griūva pasakius „Pokšt!“
Ima lįsti saulytė, tad, kramsnodami kukurūzus, pradedame savo žygį. Pirmas sustojimas – Šeimyniškėlių piliakalnis. Liepa papasakojo apie jo istoriją, sušokom Asilą, džiaugėmės žibutėmis ir šiluma. Patraukiame tolyn, per miškus ir pažliugusias laukymes, perlipam upelį. Prasta diena turėti blogus batus.
Miške randam šviežios sulos, aplankom Pavarių liepą ir akmenį (pavadintą, beje, „Puntuko broliu ARBA sese“ – rinkitės patys), pietauti susiruošiam nuostabioje Variaus atodangos apačioje, prie upelio, rusvos rusvos vario spalvos. Justinas labai nudžiugina obuolių sulčių siurprizu.
Saulytė maloniai kviečia nusnausti, tačiau kelio dar daug, tad traukiame pasakiškai žaliais miškais, minkštomis sąmanomis link 1863-ųjų sukilimo dalyvių stovyklos, paragaujam labai skanaus vandens iš šaltinėlio Inkūnuose ir ant San Franciską primenančio beždžionių tilto labai smagiai pasisūpuojam. Temsta. Likę 12 km iki stovyklos sukelia įvairių reakcijų. Patraukiam prie Mikierių atodangos per magišką rūką – o jau nuotraukos turėjo gražios gautis! O atodanga nuostabi - sėdim sau ant pasaulio krašto nukorę kojas, valgom saldainius ir skaičiuojam beatsirandančias žvaigždes!
Siurprizas siurprizas – mūsų atvažiuoja susirinkti Liepos krikšto mama (LIEPA, PATAISYK, JEI KLYSTU) Vaida, tad susigrūdę kuprines ir save pačius į mašinytes, jau netrukus būname stovyklavietėj Andrioniškyje. Siurprizas siurprizas – mūsų labai laukia, su fantastiškais kibinais, arbata ir šiltu sultiniu. Ir pirtelė šyla. Kas sakė, lietuviai nesvetingi žmonės?! Sotūs ir laimingi žygeiviai netgi jaučiasi išlepę. :)
Prie gero greit priprantama - atsikeliam nežygeiviškai vėlai ir po fantastiškai skanių grikių ir makaronų pusryčių, maudynių ir pokaituko miego (po šaltos nakties palapinėse labai jo norėjosi) išžygiuojam gan užsivėlinę. Palikę kuprines, su ledais rankose, traukiam link partizanų bunkerio, tada per laukus, miškus kopiam į Palatavio piliakalnį – čia, pagal gan nesenus tyrimus, manoma, buvo karūnuotas Mindaugas.
Grįžę kuprinių vėl liekam maloniai nustebinti – mūsų čia labai laukė ir iškepė pyragą (ar gali būti šauniau?! Ačiū Vaida, ačiū Mintautai, pas jus labai gera!), čia ir papietaujam ir susikrovę kuprines pajudam Anykščių link. Pakeliui užsukame į Niūronis pasisupti ant fantastiškos karuselės.
Pasiekiam Anykščius, tačiau skirstytis visai nesinori – kažkas pasiūlo pavažiuoti iki Lajų tako ir visi su džiaugsmu sutinka. Deja, jau vėlu, jis jau uždarytas, kopimas konstrukcijomis baigiasi kaukiančia signalizacija.
Saulė slepiasi už debesies. Temsta. Tolumoje girdisi pavasarinis griaustinis, žybsi horizontas. Visi dešimt žygeivių sulipam ant Puntuko ir su šypsenom veiduos Cikucakinamės. Buvo fantastiškos dvi dienos. O dabar – pakartooot!

Vaida D.