Slidėmis Labanoro regioniniame parke

Laikas: 2017-02-04-05
Vieta: Labanoro girios apylinkės, Molėtų raj.
Dalyviai: Liepa, Kotryna, Romas

Šeštadienio rytą mūsų mini komanda (aš (Kotryna), Liepa Julija ir Romas) išsiruošėm į Labonoro girią žiemos ieškoti. Važiuojant iš Kauno Molėtų link šen bei ten sniego lopinėlius pavykdavo užmatyt, bet tikra žiema dar tikrai nekvėpėjo.. Tačiau būnant netoli Molėtų palaipsniui sniego daugėjo ir žiemiška nuotaika vis labiau ir labiau jautėsi. Žygelio pradžia prasidėjo akiračio praplėtimu Lietuvos etnokosmologijos muziejuje. Ten sužinojome, kaip mūsų protėviai žvaigždes stebėjo, pamatėme astronautų įrangą, net dangaus kūno dalalę pavyko rankose palaikyti. Atrodo, nedidelis gabalėlis, o sveria visą kilogramą.. Aplankę muziejų šokome ant slidžių. Sniego pakankamai, šiek tiek kietokas, bet čiuožti įmanoma. Po truputį šen bei ten zuikius gaudydami (daugiausiai sugauti pavyko man) grožėjomės dar šiose apylinkėse užsilikusia žiema. Reikia paminėti, kad mūsų kuklią komandą dar papildė vienas kompanjonas – Liepos šuo Rulis, kuris labai paklusniai klausydavo komandų ir beveik iki ausų išsišiepęs mėgaudavosi ausų kasymu, o tokį malonumą gaudavo jis dažnai, juk sunku atsilaikyti tokiam mielam kudliui su gražiom akelėm.. Nors komanda buvo negausi, tačiau kalbų ir juoko tikrai netrūko. Taip smagiai bečiuoždami per Labanoro girią pričiuožėm ežerą Baltį. Atsivėrė graži vakarėjančio daungaus panorama, o po nemažo kiekio kalniukų ir įsitempusių raumenų leidžiantis nuo jų norėjosi bent truputį kiek lengvesnio čiuožimo nesukant galvos, tad nusileidom iki ežerėlio ir per nestorą sniego sluoksnį lengvai slydome tolyn jo paviršiumi. Pakeliui pavyko rasti ir saloje paslėptą lobį (geocaching). Ten sustojome dar pagriaužti Julijos skaniųjų džiovintų obuoliukų. Gaila, ilgiau pasimėgauti gražiais vaizdais neišėjo, nes vakaras nenumaldomai artėjo, o dienos šviesos vis mažėjo. Atgal patraukėme vėl per miškus. Dėja, likus visai nedaug iki mašinos kelionę „apvainikavo“ trauma. Leidžiantis nuo kalniuko nesėkmingai pasisuko mano kelias. Ir čiuožti toliau jau nebegalėjau. Liepa liko su manimi, o Romas (didelis ačiū jam) nuėjo atvaryti automobilio ir mūsų paimti. Neveltui sakoma, kad patys pavojingiausi ir yra paskutiniai kilometrai.. Ir nors čiuožimą ši nelaiminga trauma „apkarpė“, bet vakaro įdomumo tikrai ne. Bevažiuojant keliuku pamatėme pridegiotų daug žvakelių. Paaiškėjo, kad tuoj bus ekskursija apie lietuvių senovės zodiakus. Žinoma, mes irgi nepraleidome progos pasiklausyti Jono Vaiškūno, Lietuvos etnoastronomo, fiziko bei muziejininko, pasakojimo apie tai, kaip senovėje žmonėms padėjo žvaigždės, ką jose mūsų protėviai matydavo ir kokius patarimus gaudavo. Dalis ekskursijos praėjo kieme žvakių šviesoje prie aukuro, o kita dalis persikėlė į trobą, kur toliau klausėmė J. Vaiškūno pasakojimų apie lietuvių zodiakus ir jų reikšmes. Žmogus jis žodžio kišenėje neieškantis tad viskas pasibaigė jau visai įvakarėjus.

Nakvynei pasiprašėme pas senus ąžuoliečius Nerijų ir Dovilę, kurie šiose apylinkėse ir gyvena. Jie mus šiltai priėmė ir į kaimišką pirtelę pakvietė. Maloniai pašildžius raumenis ir sąnarius dar ilgai kalbos netilo, bet galų gale miegas pamėmė viršų ir mes saldžiai saldžiai sumigome.

Rytas prasidėjo nuo smagių rytinių šnekų, pasakojimų apie keliones ir sočių bei skanių pusryčių. Pavalgę ir pabendravę aptarėme šios dienos planus. Aišku kaip diena, jog slides galima dėti į šoną, nes mano pasisuktos kojos judesių amplitudė smarkiai sumažėjo. Bet net ir tai nesutrukdė labai smagiai praleisti dienos. Julija pasiūlė pasivaikščiojimą su kumele Čaika po mišką ( ir tai buvo nuostabi jos idėja :) ). Mūsų kompaniją papildė Nerijus su dukrele Liepa. Progos pajoti kumele nepraleidome nei vienas. Nepakartojamas jausmas!

Po popietės miške pajodinėjus grįžome į šiltus Julijos namus. Papietavome ir dar iki vakaro jaukiai plepėjome. Visai vakare pasukome atgal į Kauną, o kad kelionė neprailgtų pakeliui keletą lobių parinkom :)

Žygelio reziume: labai turiningas, fainas, įdomus ir įvairialypis. Dėkui už puikų savaitgalį savo bendražygiams!

Kotryna