Lengvas poilsiukas Suomijos gamtoje

Laikas: 2016-03-04-13
Vieta: Suomija
Dalyviai: Vaida, Mintautas, Vytas, Liepa (a.k.a. Julija), Pagęlba (a.k.a. Jonas)

Pareigos:
Vadas: Pagęlba
Maistas: Vaida ir Julija
Logistika: Mintautas
Laisvo oro direktorius: Vytas

Sutarta iškeliauti ketvirtadienį iškart po darbų. Daiktų sąrašas ilgas, bet viskuo pasirūpinta iš anksto- nesklandumai mažai tikėtini. Antra vertus, kokie dar nesklandumai- juk atostogos, o daug svarbiau- jų metu ŽYGIS į šiaurę!!!
Pagęlba veiklus žmogus ir norisi juo pasitikėti kiekvieną kartą iš naujo. Šįkart nevėluos, juk dalis grupės Anykščiuose lauks sutartu laiku. Kaip sutarėm 17h iš namų išjudėti, taip ir išvažiavom 19.40val. „Starlete“ buvom trise: Liepa, Pagęlba, Vytas. Daiktai ant kelių, iš šono, ant stogo, tarp kojų tik ant galvos nereikia nieko dėtis [tai jau rimta]. Su gera kompanija laikas iki Anykščių neprailgo. O tenais Vaida su Mintautu jau mūsų laukė su gardžia vakariene. Paskutinį kartą sutikrinom daiktus, paskirstėm žygio maistą ir pasidarėm bendrą foto (jau galime ir FB draugams pasigirti).
Ilgai nevakaroję apie 00.30val. pradedame kelionę. Po 7val. ryte pasiekėme Taliną, deja prasilenkėme su keltu, kitas bus beveik už dviejų valandų, taigi reikia laukti, o stovėti kelto teritorijoje ilgai negalima. Todėl mus net keletą kartų persekiojo įpykęs aikštelės sargas (vos baudos neįpiešė). Tuomet nuvažiavome nuošaliau- papusryčiauti ir pigesnio kuro užsipilti (skandinavijoje ir kainos skandinaviškos). Pusryčiaudami užkalbinome vietinius, pasirodo latviai, mums net įsegamą savo šalies vėliavėlę padovanojo [braliūkai vis dėl to]. [Hm.. pradžia gera, bet jau reikia skubėti į keltą.]
Prie užtvaros dar vienas patikrinimas [ir aršios diskusijos]:

[Conductor] – Sorry, for this baggage on top of the car you must pay additional 20eu.
[Pagęlba] - But if we put it inside, we can go ?
[C] [confused] - Eee.. yes.
[P] - OK, just a moment.
[Pavažiavus porą metrų atgal]
- Ką darom?
-Nejuokauk, supakuoti ir uždėti bagažinę pusę dienos truko..
[Grįžtam]
[P] - Great success! We found some money. But this is very expensive, in my country it‘s a year salary..

Nepigu, bet smagiai įvažiavom į keltą. Plaukiant automobilyje likti negalima, taigi pasiėmėm kilimėlius ir nuėjom miegoti laivo koridoriuj ant grindų (visai patogu ir pakankamai švaru). Pasiekus užjūrį pajutom jog galim pasinaudoti šios išsivysčiusios šalies turtais ir nuspręndėm susirasti maisto konteinerį (tai vienas iš svarbesnių kelionės akcentų). Deja, Helsinkis nenudžiugino jokiu grobiu, bet veltėdžių lengvai nenusikratysi- mes įlipsim į konteinerį! Dar buvo likę apie tūkstantį km kelio. Pirmus 400-500 km oras stipriai nesiskyrė nuo lietuviško, bet vėliau sniego tolygiai daugėjo. Likus keliems šimtams kilometrų iki tikslo konteinerį RADOM! Truputį užbėgant įvykiams už akių- jogurtų užteko viso žygio metu.
Skandinaviški keliai geri- prižiūrėti, nuvalyti, platūs..
Ankstyvą rytą, dar neprašvitus pasiekėme viešbutį, kadangi buvo ankstyvas rytas, miegojom automobilių aikštelėje, nešalta tik apie -9C. Kėlėmės kuo anksčiausiai (apie 11 val.) ir nedelsiant ruošėmės išvykimui (nuotykių dvasia sklandė ore). Žygio vadas atsakingas ir dalykiškas, todėl nešvaistant nė minutėlės apie 14 val. slidžių žygis prasideda.
Visa grupė laikosi drauge, nuotaika kone šventinė, o pirmieji vaizdai atima žadą. Sniego platybės aplink (storis nuo žemės virš metro), todėl čiuožimas įmanomas tik jau esama trasa (kuri valoma bent kartą per dieną). Tolumoje miškai, kalnai ir sniegas, greta eglių kolonos ir sniego skulptūros (jomis neatsigėrėjome viso žygio metu).
Leidomės žemyn, kilome aukštyn, čiuožėm lygiais slėniais ir užšalusiai ežerais- skynėmės kelią link pirmosios nakvynės, nepamiršdami grožėtis gamta, tyla ir siurpraizais. Temstant pasiekėme trobelę (turint omeny jog temsta apie 17.30 val.)
O ten... pasaka, kurios nei geriausi dainiai neapdainuotų [bet stengsiuos šiek tiek apibūdinti]. [nerašyta taisyklė: Trobelę reikia palikti tokią, kokią randi]. Viduje- krosnelė, gultai, stalas, dujinė viryklė, lauke- pilnutėlė malkinė ir kilometrai sniego (vandeniui). Visur švaru be to įvairių daiktų ir įrašų žurnaluose palieka buvę gyventojai- viskas įdomu ir iš karto pajunti, kad esi ten kur nori būti.
Po vakarienės ir trupučio muzikos staigmena! Netoliese yra pirtelė- taigi gyvenimas vis gerėja. Būtent to ir reikėjo po ~ 1600km kelio automobiliu (kuriems sugaišta apie 29val.) ir intensyvaus dienos čiuožimo ...Poilsis..
Pirmąjį rytą budi Mintautas su Vaida, kadangi jiems atsakingumo netrūksta- viskas padaroma laiku ir gerai. Prieš dedant maistą į dubenėlius, trumpam poilsiui pas mus atsilanko grupė užsieniečių (iš centrinės Europos- Vokietijos, Austrijos, Belgijos, Švedijos ir Suomijos). Mūsų vadas perspėjo iš anksto apie [kitą] nerašytą taisyklę- paskutiniai atvykę į trobelę turi pirmenybę. Kadangi dalis mūsų dar guli miegmaišiuose, daiktus mikliai sustumiam į kampą ir baigiam ruoštis pusryčiams (žinoma, batai, kojinės viršutiniai rūbai kabo palubėje, jau vien tam, kad pabrėžtų momento svarbą). Delegacija santūriai pasisveikina ir tyliai užkandžiauja kas ką pasiėmę. (Kadangi jie čiuožia tik dienos maršrutus- kuprinių su savimi nesigabena, per dieną nučiuožia ganėtinai toli, o vakare grįžta atgal į viešbutį. Be to juos lydi patyręs gidas).
Bet situaciją pataisooooo.... OOO Kusačiau... ir nesvietiškas bliovimas. Tai užmezga pokalbį ir pradedame dalintis įspūdžiais.
Prieš iščiuožiant stengdavomės butelius užpildyti vandeniu, o skysto vandens gauti ne taip lengva- galima tirpdyti sniegą (patartina ne geltoną), bet šį kart radome upeliuką. Pagęlba patikino, kad H2O Suomijoj toks švarus, jog semk kur drėgna ir jis puikiausiai tiks nevirintas.
Šiandien išvykome gerokai anksčiau (kiek po 13 val.), atitinkamai ir kilometrų įveikėme daugiau. Didžiąją dalį svorio krovėme į rogutes ir tik miegmaišius į kuprines, bet kokiu atveju, ši įranga kėlė nepatogumų mūsų „pižoniškiems“ pasturgaliams. Padėtį taisė siurpraizai ir maistas, kita vertus nereikėtų sumenkinti gamtos, juk dėl jos čia brovėmės. Bendras įspūdis buvo neįtikėtinas ir laiko nuovoką praradome jau antrąją popietę. Pakeliui sutikome nemažai keliauninkų- su šeimomis, draugais, kuprinėmis, pavienius, bet visi draugiški ir geros nuotaikos.
Vėl čiuožėme iki sutemų ir šiek tiek sutemus. Jau pradedame apsiprasti su tvarka- švarūs nameliai, paruoštos malkos, bet šį vakarą nakvojame ne vieni. Dalinomės trobą su draugu suomiu, kuris nebuvo labai kalbus, bet maistą mielai priėmė. Mandagiai atsiklausėme ar netrukdo mūsų kalbos ir jis patikino, kad tikrai ne. Veltėdžiai išgirdę ką norėjo- nemigo ir diskutavo iki paryčių. Šiandienos tema: herbe esantis Vytis per prievartą vadelioja žirgą, todėl jų darbo rezultatas negali būti maksimalus. Kodėl per jėgą? Žirgas žiūri į raitelį, o taip būna tik kai raitelis daro kažką negerai žirgo atžvilgiu. Kitos blogybės? Blogas elgesys su gyvūnais. Galutinė išvada? Baltarusijai reikia naujo herbo su stovinčia kiaule ir letenoje laikančia bulvę.
Paskesnę dieną Suomis neužsibuvo ir anksti išsipustė tolesnei kelionei. Mes taipogi stengėmės pasitaisyti ir kėlėmės anksčiau nei vakar. Bet vakarykštė turistų grupė vėl mus aplankė. Vaida susirado draugę ir jai dovanojo rankų darbo muilų. Šiandienos maršrutas vienas iš ilgesnių, todėl išjudam gerokai anksčiau – apie 12.30 val. Pasisekė, nes teko leistis smagiais kalneliais (kilti atgal visai nebūtų smagu..). Įveikę šią atkarpą atsidūrėme gražiame slėnyje ir panorom nuotraukų (fotoaparatus turėjo tik Pagęlba). Palaukus 20 minučių (juk visi čiuožėme kartu ir žemėn neprasmego) jo vis dar nėra (juk nekilsi į kalną ieškoti). Dar kurį laiką nesulaukę jo ir sušalę, pamažu judame pirmyn (be vado). Beveik už pusvalandžio pasiveja Pagęlba.
-Kokios bėdos? Kur taip strigai?
-Žinokit nepatikėsit. Grožiuosi vaizdais pradėjau užkandžiauti džiovintais riešutais ir smagiai čiuožiu. Kažkaip staiga pajutau, kad riešutai baigės ogi žiūriu skylė maišelio dugne, o iš paskos išbarstytas dienos užkandžių davinys. Visą laiką rankiojau..
Šiam vakarui kliuvo jaukiausia nakvynė mažoje, senoje trobelėje į kurią telpa visi. Čia nebuvo dujinės, bet vietoj jos atvira krosnis, kuri šauniai šildė ir džiugino.
Vakarienė „sūrio ironija“:
[Vytas] - O kodėl sūrio nedėjot? Per pietus po 2 gerus gabalus vos suvalgom..
[Vaida] - Ką tu pasakei? Tau daugiau sūrio nei kitiems įdėjau!
[Vytas] [geriau jau būčiau patylėjęs] – Ai tikrai yra. Ir kaip iš karto nepastebėjau..
[Atvykėlius pasitikdavo į staktą įsmeigtos Ąžuolo ir Lietuvos vėliavėlės bei kelios apkramtytos dešros (simbolizuojančios, kad šeimininkai troboj)]. Dar vienas vėlyvas rytas, prašalaičiai vėl skatina keltis. Šiandienos maršrutas prasideda nusileidimu nuo kalno [tai dar vienas žygio perliukų]. Siauru taku, paruoštu čiuožimui, vingiuojančiu tarp krūmų ir užverstų medžių leidžiamės, įkandin vejasi rogės. Verstis tenka vieniems daugiau, kitiems mažiau, bet visiems (kartais norint apsaugoti priekyje nuvirtusius draugus). Apačioje vėl miškai ir lygumos. Maisto našta rogėse sumažėjo, o krūvis pasidarė įprastas, taigi čiuožimas darosi paprastesnis. Šiandien pračiuožiame trobelę, kurios centre židinys, o suolai ir stalai sustatyti ratu. Būtų smagu čia nakvoti, bet norint patogiai sudėlioti maršrutą, čia užsibūti negalime. Vietoj to, nufilmuojame medžiagą muzikiniam kūriniui. Vakare pričiuožiame visą kaimelį trobelių (dauguma iš jų skirtos nuomai). Netoliese yra pirtis (kuria būtinai pasinaudosim) ir kiti, jau tapę įprastais, patogumai. Namelis visai naujas ir erdvus, susidedantis iš dviejų dalių (turime kaimyną vėl suomį). Užkandę, čiuožiame (kitaip nuvykti sudėtinga, nueiti net keletą metrų būtų tikras iššūkis) į pirtį, o ten relaksavom iki paryčių.
Štai ir priešpaskutinė žygio diena, dar nespėjom atsigėrėti pasakiška žiema, atsikvėpuoti gaiviu ežerų šalies oru, o reikia planuoti grįžimą namolio. Bet šiai dienai numatyta greituoju būdu (be mantos) nučiuožti ant aukščiausio šio parko kalno. Vaida ir Mintautas lieka troboje, o mes nedelsdami iščiuožiam. Silpnas atlydys, todėl čiuožti kiek sunkiau. Nors diena truputį apniukusi, bet iš čia gerai matosi apylinkės. [Taip, gamtai neprilygsta niekas]. Šiandien mums sekasi, kadangi oras palankus, pasiekėme viršūnę (anot prietaisų apie 750 m virš jūros lygio). Užsibūti netrukom, o leidžiantis išsisklaido debesys. Be to nusileidimas buvo daug smagesnis nei lipimas aukštyn. Žinoma, „pagavom daug zuikių“, bet po kiekvieno pūkio azartas išsilaikyti ant kojų tik stiprėjo.
Trobos sergėtojai mūsų laukė su pietumis ir mes dėkingi už tai. Kadangi anksčiau nebuvo laiko, Jonas pasikvietė kaimyną į svečius- įspūdžiais pasidalinti ir šiaip po „burnelę dėl solidarumo išmesti“.

[Pagęlba] - So what kind of industry is in Finland?
[Suomis ] - Well we have iron ore, it belongs to the government but they hire private companies to run the business.. nobody understands why..
[P] - And forests?
[S] - Yes we produce paper and matches.
[P] - OK. What else good do you have..?

Ir panašiai. Netrukus atklydo šveicaras ir jis įsitraukė į pokalbį..
Deja laikas bėgo ne mūsų naudai ir teko iškeliauti. Šį kart turėjome įveikti numatytą maršrutą iki nakvynės, todėl didesniąją kelio dalį įveikinėjome tamsoje. Dėl prasidėjusio atlydžio teko panaudoti skydimą gerinančias priemones (dviračio neišradom- nuo kadų kada buvo aišku: kas neteps, tas nevažiuos). Nakvynės vietą pasiekėme prieš pusiaunaktį (nors ir naktis, bet orientuotis nesudėtinga- daug ženklų, be to beveik visa grupė maršrutą įveikinėją jau trečią kartą). Šiąnakt nakvynė pusnyje (entuziastų mažai, bet buvom prižadėję Liepai, kad griūsim ir gulėsim iki ryto). Prieš tai skrupulingai ištrypėme pusnies sniegą ir atsargiai suruošėme guolį.
Pagęlbai, bendru sutarimu, teko šturmuoti senąją trobelę (jau antrą kartą šio žygio metu) ir paruošti pusryčius. Likusi grupės dalis atkeliaus maždaug valanda vėliau.
Keliamės numatytu laiku, Pagęlba net nekrepštelėjo išeidamas ir savo punktualumu užsidirbo „pliusiuką“ grupės autoriteto lentelėje. Mes taip pat daug nemeditavom (tokioj temperatūroj čakros ir šiaip sunkiai „vaikšto“). Maršruto pradžia- pusantros valandos kilimo į kalną. Nuo baltumo net negalima atskirti horizonto ir sniego po kojom. Tarsi išganymas mus pasitinka trobelės kontūrai, net antras kvėpavimas atsiranda. Jonas mūsų laukė anksčiau, per tą laiką spėjo kelis vandens puodus išpilstyti praeiviams ir paskutines dešras suvaišinti.
Atsipūtę, kylame į kalną, leidžiamės, kryžkelė- dviese sukame įdomiuoju maršrutu, likę trumpesniuoju. [Mano patarimas- visuomet rinkitės įdomųjį maršrutą].
Ne... dar namo nesinori, dar reikia įsižiūrėti aplink, įsijausti į žiemą, išgirsti tylą, būti čia ir dabar. Nejučia žingsniai lėtėja, bet vien čia atvažiuodamas supranti, kad turėsi būti išrautas iš šios pasakos anksčiau ar vėliau.
Pasiekėme automobilį, „kelio trumpintojai“ jau čia. Prasideda pakavimas. Temstant išvažiuojame, nuotaikos geros, įspūdžių netrūksta, ką gi- pašvaistę pamatysim kitą kart.
Tačiau žinant, kad žygis niekados nesibaigia, jis tik tęsiasi, pasakojame toliau.. Pavyko išrausti kelis konteinerius (grobis buvo stambus, taigi teko būti išrankiems), kėlėmės keltu ir sėkmingai grįžome namo.

Tegyvuoja žygiai!
 
Vytas