Meilės ir Nepriklausomybės žygelis Kuršių nerijoje

Laikas: 2016 02 13–14
Vieta: Kuršių Nerija
Dalyviai: Jonas, Kamilė, Aušrinė, Agnė, Romas, Marius, Paulius M., Jurgis, Tomas, Akvilė, Matas, Paulius, Greta, Lina.

Ąžuoliečių nuotykiai prasidėjo dar net tikrąjam žygiui neprasidėjus. Taip galima įvardinti šį Meilės ir Nepriklausomybės žygelį, kuris jau yra tapęs tradiciniu. Taigi, dauguma iš žygiavusių, nusprendėme keliauti vakarą prieš. Žygio vadas Jonas jau buvo suorganizavęs mums nakvynę pas savo gerą pažįstamą, todėl žinojom, kad Klaipėdoje jau būsim laukiami ir pirmąją naktį kažkur šiltai miegosim. Dar pakeliui į Klaipėdą mus užklupo tikrų tikriausia pūga, bet kaip greitai į ją įvažiavom, taip greitai ją ir palikom siautėti toliau. Taip mums visiems keliaujant su Jono ekipažu jam kilo mintis išsikepti kiaušinienės kur nors Klaipėdos senamiestyje. Šis paprastas sumanymas mums pavalgyti virto gyva socialine akcija. Iš pradžių mūsų būrelis telkėsi prie garsiosios uostamiesčio undinės, bet po to nusprendėme nesislėpti ir pasidalinti mūsų vakariene su gatvės praeiviais. Dėl ko ir teko Kipso paprašyti kelių dešimčių kiaušinių papildymo. Gerokai pasisotinę, patraukėme Klaipėdos senamiesčio link, kur Kipsas mums pravedė ekskursiją.
Kitą dieną, patogiai išsimiegoję ir papusryčiavę, keliavom prie naujosios perkėlos kur prie mūsų prie mūsų prisijungė ryte atkeliavę žygeiviai. Saulei tekant mes jau buvome pakeliui į Smiltynę, iš kur autobusu pasiekėm Preilą. Nuo ten ir startavom. Ėjom pamariu, kopomis, per pušynus ir pajūriu, o radę tinkamą kalnelį (kopą) Asilo ratui, nieko nelaukiant greitai įsisukom. Kopos neapleidom nepasiridenę plentvoliu, nes kaipgi be ąžuolietiškų Asilo ir plentvolio! Taip vingiuojant nuo marių iki jūros ir atgal, aplankant Kuršių nerijos įžymybes mes keliavome visą dieną iki pat Juodkrantės, kurią pasiekėm jau visiškai sutemus. Suradę ir įsikūrę stovyklavietę visi susėdom prie laužo vakarieniauti. Vakaro lopšine mums tapo Jono skaitoma pasakėčia. Ji buvo tokia ilga, kad Jonui baigiant skaityti iš mūsų gausaus būrio, mes likome vos keli prie rusenančio laužo.
Ankstyvą, paskutinės žygio dienos rytą, Jonas kaip ir žadėjęs atsikėlė pirmas ir mus visus pažadino iš miego skalambindamas tuščiais puodais. Kai kuriems teko garbė net būti išverstiems iš palapinės. Taigi, ilgai nemiegoję ir anksti papusryčiavę, išžygiavome galutinio taško link – Smiltynės. Nusprendėme eiti pajūriu ir tikrai nepsigailėjome, nes jūra buvo rami, o beveik visa pakrantė nusėta mažučiais gintaro akmenėliais. Tiek daug gintaro vienoje vietoje dar nebuvau mačiusi! Taigi kiekvienam iš mūsų teko bent po gabalėlį. Žygio kulminacija tapo mūsų jau laukusi pirtelė ant jūros kranto. Smagiai pasikaitinę, išsimaudę jūroje ir sulaikę vakaro, palinkėję vieni kitiems gero kelio, susėdę į savo ekipažus, iškeliavome namo.

Kamilė