Pamyro uždarymas

Laikas: 2015-02- 07-08
Vieta: Dzūkija
Dalyviai: Edas, Justė, Monikita, Akvilė, Tomas, Justukas, Kristė, Paška

Sako, kad visi geri dalykai kada nors baigiasi, bet jei baigiasi deramai – ir liūdesys ne toks didelis. Šlovingam kalnų žygiui uždaryti Pamyro vampyrų vadas Eduardas parinko nekart patikrintą, dvasios ir kūno gerovei subalansuotą Dzūkiją ir jos glūdumoje svečius mielai priimančią Lino Kulakausko sodybą.

Su iš Vilniaus atvykstančiais draugais buvome sutarę susitikti prie tvenkinio ir praleisti dieną ant jo čiuožinėjant pačiūžomis. Atvažiuojančius mus pasitiko valiūkiškos vilniečių šypsenos, kurias interpretavome pagal individualų naivumo laipsnį. Kažkam pasirodė, kad draugai mūsų labai pasiilgę ir iš laimės tiesiog spinduliuoja, kitiems gi atrodė, kad jie turbūt kažką rezga. Paslaptis greit išaiškėjo, pamačius už jų nugarų tyvuliuojant ledą, ant kurio turėjom čiužinėti. Neketinom pasiduoti dėl netikėtos situacijos ir, konsultuodamiesi su žemėlapiu, nudūmėm į kitą pusę už Varėnos ieškoti mažų ežeriukų. Ir iš tiesų, miškų glūdumoje pavyko rasti dar visiškai užšalusį, gal kiek žvejų pagadintą, bet vis vien čiuožti tinkamą ledą. Čia ir dūkom visą dieną – mokėmės čiuožti gražiai ir prieš vėją, skridom ir kritom, kepėm dešreles ir ponios Švinkos griežinėlius, žodžiu, su kaupu naudojomės žiemiškos gamtos privalumais.
Vakarą pratęsėm sodyboje, kur toliau maloninom kūnus pirtimi ir vakariene, o dūšias – prisiminimais apie Pamyro žygį. Pasikeisdami skaitėme metraštį, ant paklodės žiūrėjome nuotraukas. Jau priblėsę žygio įspūdžiai vėl sujudino, sukėlė daug šypsenų, juoko ir ilgesingų atodūsių.

Kitą dieną vylėmės pakartoti pasičiužinėjimą, tačiau ant Varėnos jūros ledas buvo apsnigtas, tad tiesiog ramiai pasivaikščiojome ir atsicikucakinę išsiskirstėme iki kitų kartų, iki kitų žygių.

Akvilė