... ir viskas bus gerai!

Laikas: 2015 m. vasario 28 – kovo 1 d.
Vieta: Merkinės-Liškiavos apylinkės
Dalyviai: Akvilė (vadė), Vytautas, Nomeda

Keturiese ruošėmės į Tomo organizuotą ašarėlių žygelį Varėnos rajone, tačiau Tomas dieną prieš žygelį apsirgo, tad likome tik mes, trys ašarėlės. Tuomet vadžias į savo rankas perėmė Akvilė. Namuose surado turimų Dzūkijos žemėlapių ir pavedžiojo mudu su Vytu jai jau neblogai žinomose apylinkėse :)

Vytas džiugią žinią (kad žygiuos vienintelis vyras tarp merginų) sužinojo tik rytą. Akvilė ir Vytas paėmė mane nuo namų ir pajudėjome Dzūkijon. Rinkti Tomo numatytas ašarėles mums būtų buvę per sunku, tad Akvilė mus nuvežė nauja kryptimi – į Merkinę – ten, ant Merkinės piliakalnio, selfiu (pacuku) ir pradėjome savo žygelį. Tiltu per Nemuną ir ieškoti Jonionių atodangos, kurios, beje, taip ir nesuradome (o gal tiesiog nesusigaudėme suradę). Kurį laiką ėjome palei Nemuną. Priėjome poilsiavietę gražioje vietoje – Akvilė pasakojo, kad žmonės ten renkasi švęsti Rasų. Dar matėm griovą, kurios, anot šaltinių, gylis siekia keliolika metrų, bei pribarstytų nemažų (Jonionių) akmenų. Neradę atodangos, metėm šį reikalą ir pakeitėm kryptį: į Panarą!

Pakeliui į Panarą, priėjome Pilnų namų bendruomenę su jų gražiai įrengta bažnyčia. Kaip pasakojo Akvilė, kunigas rūpinasi ir globoja priklausomybės ligomis sergančius asmenis, padeda jiems psichologiškai ir socialiai reabilituotis (pataisykite mane, jei klystu). Apžiūrėję bendruomenės teritoriją ir šiek tiek pailsėję patraukėme į pačią Panarą. Ten ant sankryžos radome gulintį didžiulį Panaros akmenį. Tai buvo ženklas, kad turime sukti dešinėn link Liškiavos. Mūsų kelią lydėjo tuntai amalų, kurie, kaip pamatėme apžiūrėję iš arti, yra dideli, ryškūs ir visai gražūs  Pakeliui vandens užsukome pas vietinę gyventoją, iš kurios šnekų supratome, kad dar šeštadienį pasieksime Liškiavą (nors pagal žemėlapį atrodė, kad likę daugiau kelio).

Buvo dar nesutemę, kai priėjome Liškiavą, nedidelį mielą miestelį ant Nemuno kranto. Viena iš pažibų – Liškiavos bažnyčia ir vienuolyno ansamblis – pakerėjo dailumu. Barokiniai pavingiavimai ir atsiveriantis vaizdas į Nemuną kviečia sugrįžti ten ir kitais metų laikais. Nuo Bažnyčios kalno nukiūtinome ant Liškiavos piliakalnio, sušokom asilą ir jau temstant leidomės ieškoti geresnės vietos nakvynei. Šiek tiek paklaidžioję, radom atokesnę nuo sodybų vietą ir įsikūrėm stovyklą. Vakare viskas, kaip priklauso: laužas, makaronai su tušonke ir sūriu, dainos ir pašnekesiai.

Rytą labai nesiskubinome, išsikrapštėme gan vėlai. Į Liškiavos bažnyčią sugrįžome kaip tik per Mišias ir buvome pašventinti kunigo. Toliau žaisdami „Ar tai ne ... ?“ judėjome link Vilkiautinio pilkapyno. Žaidžiant žaidimą pasitaikė minčių perskaitymo atvejų  Na, o pasiekę pilkapius, suvalgėm siurpraizą ir šiek tiek atsipūtėm. Sekmadienį dar laukė ir trečias per savaitgalį piliakalnis – Radyščiaus. Aplankėme ir jį.

Buvo gerokai po pietų, kai pasiekėme plentą, vedantį į Merkinę. Tada du variantai: eiti 8 kilometrus iki automobilio arba tranzuoti. Patranzavom 10 minučių, tuomet Akvilė išsitraukė savo išmanųjį bei pacheckino, kada važiuos koks nors transportas į Merkinę – ir voila! Už 5 minučių mikras, kuris važiuoja vos kelis kartus per dieną. Savo kuprinėmis užgriozdijom mikriuką ir pardardėjom Merkinėn. Miestelio centre maloniai nustebino nemokami tualetai.

Akvilė pažadėjo ir savo pažadą ištesėjo – mus desertui (jau automobiliu) nusivežti į dar vieną lankytiną objektą. Tai buvo namelis ant vištos kojelės prie Merkinės! Pasakojo, kad tą namelį žino jau nuo mažų dienų. Neseniai jis buvo atnaujintas, restauruotas. Prie namelio apturėjom vėlyvus pietus ir išbildėjom į Kauną (kai kurie mūsų dar turėjo suspėti atiduoti balsą rinkimuose į miesto tarybą).

P.S. Dėl rinkimų: galima sakyti, kad žygelis prasidėjo ir pasibaigė po R. Mikaičio plakatu su skambiu šūkiu: „Aplenksime Vilnių, ir viskas bus gerai!“ Vienbalsiai sutarėm, kad tai kvailokas šūkis, tačiau pakeitus kelis žodžius prisitaikėme jį sau: „Žygiuok, ir viskas bus gerai!“ :)

Nomeda