Rudeninis žygis Punios šile

Laikas: 2015-10-24 - 25
Vieta: Punios šilas ir jo apylinkės
Dalyviai: Tomas (žygio vadas), Laima, Giedrius S., Paulius M., Agnė Bud., Marius L., Romas, Paulius K., Harrish, Gobinath, Vytautas, Aušrinė

Tomas, mūsų žygio vadas, sako: „Nuo seno toks gandas Ąžuoluos yra - jei tik nepadaromas žygis į Punios šilą - žiema taip ir neateina. Pūva slidės, pelija Zyma - negerai!“. Tad norėdami šiemet sulaukti sniego bei turiningai praleisti savaitgalį, nutarėme apsilankyti Nemuno vingių apsuptame miške.

Giedras šeštadienio rytas Kaune nuteikė visus žygeivius optimistiškai. Galbūt ir viso žygio metu mūsų kelią nušvies saulė? Taip ir buvo! Tik sekmadienio pavakare dangus pradėjo niauktis.

Savo kelionę pradėjome laikinojoje Kauno stotyje. Įsėdome į autobusą ir po daugiau nei pusvalandžio pasiekėme pradinį žygio tašką – Balbieriškį. Miestelyje apsirūpinome tušonke, makaronais bei sūriu ir drąsiai nužingsniavome link garsiosios Balbieriškio atodangos. Pasigerėję rudenišku peizažu, patraukėme į šilą. Pakeliui aplankėme senąsias žydų kapines, menančias laikus, kai ši tauta sudarė Balbieriškio gyventojų daugumą.

Didžioji pirmosios dienos maršruto dalis vedė palei Punios mišką apglėbusią Nemuno kilpą. Iš pradžių ėjome pievomis, kuriose vis dar ganėsi karvės – tiesa, ne visada draugiškai nusiteikusios. Teko nuklysti ir į vieną sodybą; čia mus pasitiko nepaprastai meilus šuo bei dvi milžiniškos kiaulės. Netikėtos pažintys, kaip ir spalvingoji Lietuvos gamta, didelį įspūdį paliko dviem KTU studentams iš Indijos. Šaunuoliai neatsiliko visos išvykos metu, ištvėrė maloniai vėsią (jiems šaltą) naktį miegmaišiuose ir nustebino vietinius, niekada nemačiusius kaimo parduotuvėse apsipirkinėjančių indų.

Pražygiavę miško pakraščiu, nakčiai įsikūrėme Nemuno krante. Pasistatėme palapines, susikūrėme laužą, išsivirėme skanios turistinės košės. Šnekėjome, diskutavome ir juokėmės, o Giedrius, Marius, Agnė, Romas dar ir išsimaudė upėje!

Antrąją dieną, pasistiprinę bei susipakavę daiktus, pasukome šilo gilumon. „Laikėmės azimuto“, taigi mūsų trasa buvo bekėlė, kartais su pelkėtomis vietomis, pereinančiomis į miško takelius. Klimpti, brautis per brūzgynus bei grybauti buvo verta. Nes pasiekėme tokias istoriškai svarbias Punios vietas kaip atstatyta Dainavos partizanų žeminė, Muravjovo linija, kuria 1863 m. naudojosi caro armija gaudydama Punios šile besislapstančius sukilėlius, ar didingųjų ąžuolų alėja. Kažkur, Lietuvos istorinių įvykių bei kunigaikščių vardais pavadintų medžių apsuptyje, buvo pasirašyta Punios sutartis, įtvirtinusi klubo „Ąžuolas“ vertybes.

Pavaikštinėję ąžuolų paunksmėje, strimgalviais lėkėme į Punios girininkiją. Turėjome žūtbūt spėti į autobusą, vežantį Alytaus link. Atskubėjom laiku! Bet pasirodo sekmadieniais nevažiuoja joks viešasis transportas... Tad beliko tęsti savo kelionę pėsčiomis, žaidžiant linksmų istorijų žaidimus bei stabdant retkarčiais pravažiuojančias ir dar rečiau sustojančias mašinas. Taip, dar nepasibaigus žygiui, po truputį išsiskirstėme. Bet visi laimingai anksčiau ar vėliau pasiekėme Alytaus autobusų stotį – vartus namų link!

Aušrinė

It was our first hiking trip towards nature. We both are so happy that we have started it with your club because everyone is so friendly and they haven't treated us like strangers. Most of them were professional so we had learned and experienced a lot of things within 2 days. Thanks again for the great trip guys. We didn't thought that our first trip would be more fabulous. We are so excited and waiting for the next trip.

Harrish