Slidžių žygelis Dzūkijoje

Laikas: 2014 - 01 - 24-26
Vieta: Marcinkonys - Musteika - Kapiniškiai - Marcinkonys
Dalyviai: Čiuožė (arba ėjo): Pagelba (vadas), Ugnė, Marius L. (nuo šio žygio - Elvis), Marius P. (nuo šio žygio - Nobelis), Edas, Justė, Akvilė, Justas iš Kurklių, Tomas Kukis, kitas Tomas iš Vilniaus

Pagaliau atėjus žiemai, išdundėjome išbandyti dzūkišką sniegą. Žygelį pradėjusieji penktadienį čiuožė nuo Marcinkonių iki Musteikos. Šeštadienį nučiuožta nuo Musteikos iki Kapiniškių, kur pižoniškai nakvojome Ugnės sodyboje, kitą dieną pasiekėme Marcinkonis.

Šeštadienio rytą termometras mašinoje rodo -25! Žodžiu, žiema visame gražume ir mes pasiruošę stačia galva pasinerti į jos gėrį ir grožį. Belieka sulaukti susitikimo vietoje draugų, kurie iščiuožė vakar. O jie akivaizdžiai koketuoja su mumis – nesirodo, nors tu ką, matyt, labai nori, kad dar labiau jų pasiilgtume ir trokštume išvysti. Bet ne visi pas mus sentimentalūs. Na, aišku, lūkuriuoti pusę dienos žavingame Dzūkijos kaimely – geriau nei kurksoti namie, bet dar geriau būtų atsiduoti miškų romantikai ir laukų platumui, juk, kaip bebūtų, to čia ir susirinkome.

Galiausiai ilgai lauktas susitikimas įvyksta, apsikeičiama mandagumo ir moralizavimo frazėm ir bendras sąstatas pajuda trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų link. Kai kurie žygio dalyviai, jau palaužti arba palaužę slides, eina šalia čiuožiančių ir jiems gana neblogai sekasi, išskyrus tik nuokalnes. Marius (vėliau tapęs Elviu), matydamas artėjančią nuokalnę, jau iš anksto pasileisdavo į priekį, kad paskui kuo mažiau atsiliktų. Taigi smagiai ir jau pamiršus nesenas nuoskaudas visi savais būdais šliaužiam į priekį, džiaugiamės pakankamu sniego kiekiu, vaiskiu dangum ir skruostus rausvinančiu šaltuku.

Nakvynė mūsų aukščiausio lygio – Ugnės sodyboje Kapiniškiuose, kur laukia šilta troba ir kūrenama pirtis. Apdovanojam save galinga vakariene su kugeliu desertui ir žaidžiam jau patikrintą žaidimą “Atspėk, kas esi”. Kai kurie dalyviai savo kaimynams sugalvojo tokias įmantrias asmenybes, kad ir patys apie jas mažai ką žinojo. Gal dėl to kai kam labai sunkiai ir ilgai ėjo suvokimas, kas jie tokie. Bet bent jau nuo šiol galėsime aiškiai kreiptis į abu Marius – greičiausiai ilgam laikui tapo jie Elviu ir Nobeliu.

Sekmadienį vėl čiuožiam, lankom partizanų bunkerio vietą miške prie upelio (soriukas, vietos pavadinimo jau neatsimenu, bet ji graži ir sutvarkyta, kabo info apie bunkerio istoriją), o drąsiausieji atidaro kalninio nusileidimo trasą. Žiūrovai entuziastingai palaiko besileidžiančius, gal dėl to jiems taip šauniai sekasi!

Pavakare atičiuožę į Marcinkonis, mėgavomės arbata ir židinio šiluma pas Ugnės tėvus. Katinas atrodė ne itin patenkintas, kad prigužėjo tiek daug nepažįstamųjų ir užėmė jo sofą, bet, būdamas gerai išauklėtas, garsiai nepriekaištavo.

Ciku caku ir iki kitų žygių!


Akvilė