Žygis po Krekenavos regioninį parką

Laikas: 2014 - 09 - 20-21
Vieta: Krekenavos regioninio parko apylinkės
Dalyviai: Jolita, Andrius G., Lokys, Palaima, Ingrida, Giedrius P., Tadas, Eglė Š.

Kadangi veiksmas vyko netoli Panevėžio, nusprendžiau, kad būtų didelis griekas jame nedalyvauti. O griekų reikia vengti. Tai štai trumpa to savaitgalio istorija.

Apie DEŠRĄ. Siurpraizų būna visokių. Dažniausiai jie esti valgomi. Bet būna ir kitaip. Dažniausiai jie gaunami iš draugo. Bet būna ir kitaip. Štai 10 val ryto Krekenavoje laukiu iš Kauno atvažiuojančių draugų. Jiems atvykus, pasukame į vietinį Koops'ą pirkti makarų ir kitų maistinių dalykų. Ir nepatikėsite - gauname pirmąjį surpraizą. Vietinė pardavėja kelionei dykai įduoda DEŠRĄ. Na ką gi, kaip sakoma, dovanotai dešrai į dantis nežiūrima, tad galiojimo datos išsiaiškinti net nebandome.

Apie AKMENIS, SODYBAS, SVOGŪNŲ LAUKUS. Pirmasis lankomas objektas - pušis. Stora ir didelė, gyvenime jau daug mačiusi. Prasukome ir pro kelis akmenis: vienas garbiam Mackevičiui skirtas, kitas - apie pavasario balsus nusimaniusiam Maironiui. Žvėrių aptvaruose stumbrų nematėme, bet tolumoj grakščiai maivėsi elniai. Pamatę apleistą sodybą, kaipgi praleisime progą ją aplankyti? Nei langų, nei durų nėr, stogo irgi beveik nėr, užtat užrašas skelbia, kad teritorija stebima vaizdo kameromis. O sodybos šulinio cemente įspausta data -1937. Kitas taškas - užtvanka. Pasivaikščiojus, einame link Rodų koplytėlės. Ten giesmė Kusačiui ir pietūs. Pradeda nesimpatiškai lyti. Gal statom palapinę ir valgom po stogu? Lietus, pamatęs, kad nejuokaujam ir raudona palapinė išdygs, trumpam pasitraukia. Palapinę sulankstom. O lietus laukė už kampo ir vėl sėkmingai pradeda tai, ką moka geriausiai. Bet valgymas toks procesas, kurio efektyvumui jokie lietūs įtakos nedaro. Paskui mūsų horizonte atsivėrė begaliniai svogūnų laukai. Purvinų, ašarą spaudžiančių svogūnų laukai. Pasiekiam diplomato J. Urbšio sodybą. Pasivaikštom. Dar vienas kitas žygeiviškas žingsnis ir mes jau sūpuojamės ant beždžionių tilto. Kitoje jo pusėje išgeriam Lokio siurpraizą - ledus ir traukiam į nakvynės vietą.

Kitą dieną aplankom J.Tumo-Vaižganto knygnešių muziejų. O ten atėjo dėdė ir sako, kad sekmadieniais nedirbam, bet kaip jums išimtį padarysim. Atsinešė metalinį daiktą, pritvirtino prie tarzankės ir pademonstravo kaip reik naudotis sūpuoklių malonumais. Vaikinai išbandė. Paskui pakartojo. O dėdė dar ir garmoškėle, o vėliau kanklėmis pagrojo. Paskui aprodė apylinkes, o mes paukščių spiečius danguje visokiais ornamentais besiraitančius stebėjom ir ateinančio rudens nuojautom pradėjom gyvent. Žygis geras buvo. Ir žmonės geri. Ir aplinka gera. Žodžiu - kaip visad ir kaip niekad.

Eglė Š.