| |
Suomija 2014
Laikas: 2014-03- 07-18
Vieta: Suomija
Dalyviai: Jonas (vadas), Julija (čiombė), Vaida (čiombė/med. sesuo), Mintautas (remontininkas), Marius L. (metraštininkas) ir Matas (be pareigų?).
2014-03-09
Nammalakuru namelis, kelionės idėja skambėjo kaip 10 km čiuožimo kasdien. Vakar įveikę visus 20 km (1-oji diena) skaniai pusryčiaujam trobelėj, puikesnėj už viešbutį. Ryte pažadino kiti užsukę slidininkai. Tačiau valgymai uždirbti savo kailiu tempėm nevienodo svorio rogėse viską, ką valgysim ir dėvėsim. Vargas kartais įkinkytiems, o aš kaip neturinti jų, tai iš vieno, tai iš kito ėmiau patempti. Bet radę trobelę buvom pasakiškai laimingi! Tokie iki šiol ir jau norisi nusilpusiais raumenais lipt ant slidžių :) Pusryčių frazė gimė tokia tat: uogienė smegenis jau užspaudė, o duonos šikna pilna!
Julija
2014-03-10
Leidomės nuo kalno ir gražia pakalne su mišku. Šiandien jau apie 10 km. Ant kalno žiaurus vėjas buvo, visi slidininko akinius panaudojom. Jau 3-se išmokom ne šliaužti, o čiuožti: aš, Vaida ir Marius. Pričiuožėm nakčia (nes iš Nammalakuru vos 15 val. išsikrapštėm) Suaskuru, apvalų pasakų namelį, kur viduj laužą kūrent galima. Jauku.
Julija
Laplandija. Sniego, pusnynų, geros nuotaikos, čiuožimo, puikios kompanijos ir plūgo neįvaldymo pirmoji diena. Stebuklinga savo baltumu, ramybe ir paslaptingumu. Žygiai planuoti po 10 km. Jonas vadas, kupinas staigmenų. Pirmą dieną nučiuožėm 20 km. Truputį nuklysti staigmena :) Namelių miražai, lipant į kalną sutemus. Ir pagaliau namelis erdvus, naujas, patogus. Čili sriuba vakarienei: tik nėra valgytojų, visi iškritę. Tik Marius bent turi apetito. Julijos žadintuvas, drumsčiantis miegą dėl pašvaisčių
O jų nėra. Stiprus vėjas. Prausimasis sniege. Daug metraštininkų, o indus plauna žmogus, kurio vardą įsiminiau tik po trijų kartu praleistų dienų Mintautas.
Julija: Jūs visi čia Rushian style, tik aš high endas, - begerdama geležies tabletes. Matas tyli, Marius juokina ir valgo. Julija pilna energijos čiombė.
Daiktai prieš sudegdami - visuomet išdžiūna Jonas.
Vaida
2014-03-11
Čiuožėm vakar neįveiktą atstumą tuos 5 km niekingus iki Hannakuru. Čia visas kaimas su trobesiais ir pirtim. Gyvenom ant aukšto kalno, net slides pakalnėj paliekam. Čiuožimo pasirodė man per mažai ir neradus draugų, čiuožiau kieme viena. Vakare pirtis.
Julija
2014-03-12
Čia tai dienelė buvo, skirta lipti į jau tikrą kalną. Vėjas, pūga, einam net pasilenkę. Einam, ne čiuožiam pliusiukas lauke ir sniegas lipdosi prie slidžių. Vėliau išmokom kaip žiogai slides nusivalyti ir įsičiuožt iki pirmo sustojimo. Ryškiai pajutom vėjo jėgą, pustomas nuo kalno sniegas iki mūsų kojų, Laplandijai netikėtas atviras kraštovaizdis
Kyla egzistencinės mintys. Toliau lipom vien eglute, kol dar jėgų turėjom ir nuolat prieš vėją. Kopi, pavargsti, stoji, eini. Galiausiai tapo visai statu, įtampa kyla. Užėjom kalno kampan ir prieš vėją nė žingsnio: nei atgal, nei žemyn. Jėgų išbandymas - nusiimu slides ir, laimei, atčiuožia Jonas su žinia protinga galva padaryta: apleidžiam viršūnės troškimą ir nesižudydami leidžiamės. O leidomės su vėju, net vėl į kalną užpūsdavo. Kur stačiau, į draugo tempiamas rogutes įsėdi. Dar vienas puikus pojūtis, kai ištisus kilometrus nieko nesistengdama pavėjui čiuoži. Šauniausia diena Nr. 1.
Julija
2014-03-13
Miegojom žiemos miegu, kol daug slidininkų sulaukėm. Vienas po kito 7 susirinko. Net mums vietos nebeliko. O Marius su Matu atsipūtę ant ankšto stalo toliau šaškino. Išsikrapštėm į kelią prieš 17 val. Čiuožėm per vėją tarp kalnų, per rimtą pūgą, aišku, pasitiko tamsa. Nučiuožę 9 km, sukom link Tapuru. 1 km. Be ženklų. Trobelės nematyt. Grįžom tą km, norėjom dar čiuožt iki Sioskuru per vėją, tamsoj apie 5 km. Kol dingo ženklai, diena baigėsi išsvajota nakvyne pusny!!! Prieš tai buvo ir panikos pavadinimu Kas toliau? bet ribotai. Kas bijojo, kas ne, išsikasėm duobę sniege, sutiesėm kilimėlius, saugodami, kad neišpūstų, ir planavom gult. Tačiau ketvirtukas užsimanė laužo dėl dvasios. Dvasia baigėsi laužo arbata ir avižų koše. Užsikandom juokais. Naktis šilta, tik ne kojoms. Bet ryte pakilom užpustyti ir labai laimingi. Šaltis tikrai padeda greičiau išsiruošti.
Julija
2014-03-14
Grįžom tuo pačiu keliu, bet matydami kitomis akimis. Čiuožėsi prastai visai, vėl pliusiukas. Įdomu, kodėl rogės čiuožia, jei visi eina? Su Marium išsiaiškinom, kad joms turbūt kojos sulūžo :) Vėl Hannakuru, džiovinom miegmaišius, batus, kad net priešgaisrinę signalizaciją įjungėm. Tęsiasi šaškių ir literatų vakaras, o vakare nusimato pirtis.
Julija
Kas galėtų patikėti. Aš Laplandijoje žygyje. Nakvynė sniege per pūgą. Neturėjau žalio supračio ir jokio menkiausio įsivaizdavimo, kad galėčiau miegoti pusnyje. Čiuožimą per limpantį sniegą pavadinau Undinėlės kančia, kai plaukti negali, nes užšalę vandens telkiniai, eiti negali, nes smengi į sniegą, o čiuožti neįmanoma. Ir jau kai norėjosi apsiverkti supratimas, kad po žalia pušimi, pusnyje, bus mūsų nakvynė. Neįsivaizdavau, kad galima nesušalti ant sniego ar įkurti laužą. Peržengimas per save įveikiant pirmą šalčio baimę, nulūžus perėjimas per klaustrofobijos baimę, kur aš, kur tamsa. Pūkė ant galvos, pusnis, o atsipeikėjus nurimstu šalia dega laužas ir klega bičiuliai bandydami išsivirti kirvio košės. Daug šilčiau ir jaukiau, kai visi sugula. Ryte pažadina iš abiejų pusių spaudžiantys draugai negaliu pasisukti. Įstrigau tarp jų, pusnyje, Laplandijoje, naujame patyrime, džiugesio ir nepaprastumo akimirkoj.
Vaida
-------------------------------------------------------------------------------
Nors visi pirmą kartą susitikom vakare, kai pajudėjom į Suomiją ir Lietuvoje neteko slidinėti, maršrutas buvo tobulas. Kompanija neatrodė, kad pirmą kartą keliauja kartu. Matas visai nebuvo slidinėjęs ant slidžių. Nuo pernai laukiau žiemos ir buvau nuviltas šios žiemos, mažai šalčio ir dar mažiau sniego. Suomijoje per tas dienas pamačiau visą žiemą: snigo, pustė, lietus, šerkšnas, šaltis. Patiko slidinėjimas naktį mėnulio šviesoje, kiekviena diena buvo savaip ypatinga. Pirtį teko išbandyti net 3 kartus, maudynės sniege ir švarūs rūbai buvo viskas, ko reikėjo. Prisimenu naktį, kai miegojome pusnyje, laužui degant pokalbį su Matu:
- Kada eisi miegot? - paklausiau.
- Dabar.
- O valgyt nenori?
- Noriu.
Tai dar neik.
- Valgyt noriu, bet pailsėt labiau.
- Bet bus šilto maisto ir mėsos.
- Tada dar neinu miegot.
Vakare trobelėje ant aukšto kalno visi miegojo miegmaišiuose, tik aš su Jonu dar šaškėm žaidėm. Man bedėliojant šaškes, Jonui kilo idėja paieškot lašinių, kurie buvo lauke. Išėjęs į lauką pamatė šiaurės pašvaistę, tada visi ėjom stebėt nepakartojamų vaizdų. Jei ne šaškės ir lašiniai, greičiausiai tą reginį būtume pramiegoję.
Paskutinę naktį praleidome trobelėje, kuri yra viena seniausių tame regione. Vietinis žvejys sušilo prie mūsų kurenamos ugnies, atsidėkodamas pavaišino žuvimis. Tą vakarą buvo labai šalta, nes dieną prieš buvo pliusas ir drėgna. Namelyje, skirtame prisiglausti daugiausiai penkiems žmonėms, kaip kokiam filme sutilpom daugiau nei dvidešimt (buvo neįtikėtina), nors kiek pailsėję, iščiuožė į 1 km nutolusią trobelę -buvo netikėta visa tai matyti.
Kondensuotas pienas su cukraus pudra, vaisiais ir riešutais geriausi ledai.
Labiausiai įsiminė būsena, kai dienos, valandos neturi reikšmės, niekur nereikia skubėti. Jei ne telefonai ir fotoaparatai, tai elektros būtų visai nereikėję. Kalnuose, kur mažiau civilizacijos, išryškėja tikrosios vertybės.
Marius
|
|
