Meilės ir nepriklausomybės žygis 2014

Laikas: 2014 - 02 - 15-16
Vieta: Radviliškio rajonas
Dalyviai: Vadas Tomas, žygiavo Akvilė, Marius (Nobelis), Vytautas

Šįmet Meilės ir nepriklausomybės žygis vyko netradicinėje vietoje. Tomas pasiūlė aplankyti Radviliškio rajone, Mėnaičių kaime, esantį Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimui skirtą memorialą ir bunkerį. Idėja buvo sutikta su visuotiniu entuziazmu. Išaušus žygio dienai išaiškėjo tikrai suinteresuotųjų skaičius: lygiai keturi.

Oras buvo ne itin šventiškas: užsiraukęs dangus nerodė ženklų, kad leis saulei pasirodyti ir mestelėti vieną kitą malonų spindulį. Vėjas tik ir taikėsi iš už kokio kampo netikėtai išlįsti ir griebti už pakarpos. Bet džiugino mintis, kad pakeliui Raseinių turgus, kuriame, tikėtina, rasim gorteksų, polartekų, vibramų, vindstoperių už provincijos kainą. Tačiau Rasenių skudurynas buvo gana kuklus. Užtat Tytuvėnuose vietiniam kioskely pavyko atsigriebti ir nukauti Tomui puikiausią flisą. 80-ųjų stiliaus spalvų derinys Tomui sukėlė kone mirtiną juoką, bet provincijos šopingui pliusas buvo uždėtas. Beliko surinkt visus kitus.

Vyrukai ilgai nedelsė ir žygelį pradėjo užsikabarodami ant remontuojamos Tytuvėnų bažnyčios pastolių. Pastoliai eina per visą fasadą iki pat viršaus, apkabindami abu bokštus. Taigi reiškias šitie mano bendražygiai (be)dieviškai sugebėjo užsikabaroti iki pat kryžiaus.

Po tokios iškilmingos žygio pradžios viskas vyko pagal planą. Išbandėme ežero ledo stiprumą, užlipome į apžvalgos aikštelę pasidairyti po apylinkes, eglyne papietavome ir toliau ėjome, ėjome.. Visą laiką keliais, nes tose vietovėse daug melioracijos griovių, arimų, pažliugusių laukų. Kaune žiema jau seniai buvo pasibaigusi, o čia miškuose jos dar aptikome sočiai. Šlapiais ir slidžiais keliukais tądien numynėme apie 25 km.

Didžiausią įspūdį paliko Šaukotas ir jame užmatyta pirtis. Mes ne kokie silpnavaliai ir ryžtingai ją praėjome, nors ir pakalbėjome apie galimybę paįvairinti žygį vakaru miestelio pirtyje. Bet nebuvo kada ilgai galvoti apie pramogas – laukė dar ilgas kelias iki artimiausio miškelio, kuriame planavome nakvoti.

Nakvynės vieta pasirodė besanti komplikuota – visas miško pakraštys priverstas iš laukų surinktų akmenų, o paėjus toliau buvo beveik neįmanoma rasti sausos vietos. Visas miškelis – pelkė, bet – aleliuja! - po viena rimtesne egle radom plotą palapinei. Vakare net buvo šiek tiek erotikos (kaip be jos proginiame žygyje?) – valgėme penne makaronus. Makaronai ir arbata buvo virti iš balos kilmės vandens.

Kitą dieną vėl maknojome keliukais. Atradau naują dalyką – kai batas nugriaužia iki negalėjimo, o eiti vis vien reikia, po kiek laiko tiesiog pamiršti apie tą nemalonų pojūtį. Jis tampa natūralus ir nebepastebimas, na, maždaug kaip akiniai :)

Pasiekę Mėnaičius, apžiūrime memorialą partizanams ir lendame į klėtį. Ten pataikome tiesiai į ekskursiją, kurioje dayvauja ir sodybos šeimininkė, kuri, tuomet dvylikos, sėdėdavo ant tvoros ir pranešdavo partizanus slėpusiems tėvams, jei kas eidavo į sodybą. Bunkeris ir klėtis gražiai atstatyti, įrengti informaciniai stendai. Sodyba stovi ant kalno vidury laukų. Šeimininkė pasakojo, kad partizanai į bunkerį galėjo tik atšliaužti, per pūgą, kad užpustytų pėdas, arba naktį, kad niekas nematytų. Josios vyresnioji sesuo priklausė partijai, todėl jų šeimos niekas neįtarė ir išvežtų į Sibirą nebuvo.

Buvo jau stipriai įdienoję, o iki Tytuvėnų – didelis kelio gabalas. Nusprendę tranzuoti, reikalą ėmėme vykdyti iškart. Užkalbinome žmones, kurie taip pat buvo atvykę apžiūrėti bunkerio, ir jie, užvaldyti emocijų, sutiko nuvežti iki pat Tytuvėnų, nors jiems reikėjo į Šiaulius. Išleidę Tomą, neskubėdami išėjome keliu, kad nereiktų sėdėt ir laukt. Ėjom, ilsėjomės ant pakelėj riogsančios rąstų krūvos, tada vėl ėjom, ėjom.. Jau lyg ir per ilgai – Tomas jau turėjo būt atvažiavęs. Kai pagaliau atvažiavo, pasitvirtino mūsų įtarimai, kad kažkas buvo nutikę mašinai. Tomas mus palinksmino pasakojimais, kaip jam padėjo stumt mašiną kebabų kiosko pardavėjos, ir faktu, kad kuro buvo likęs vos lašas. Nepaisant to, užsukome apžiūrėti Diktariškių dvarą. Tikrai įspūdingas – didelis, gražus klasicizmo stiliaus pastatas su galingom kolonom. Deja, kaip ir didelė dalis Lietuvos dvarų, apleistas. Greit apėję dvarą, grįžom į birbiančią Korolą – sykį užvedus, negalima rizikuoti ir išjungti variklio :)

Geriems žmonėms sekasi: Tytuvėnuose radom veikiančią degalinę. Šlamšdami vėlyvų pietų sumuštinius, iškeliavome namo.


Akvilė