Ir man širdis neleidžia, čiūžu čiūžu

Laikas: 2014-01-29
Vieta: Birštonas-Kaunas pačiūžomis
Dalyviai: Vaidotas, Paulius D., Styra, Matas

Apturėjom sunkiai nusakomo gerumo ledo-vėjo-sniego ir nesvaraus judėjimo patirties. Buvo įvairių momentų, bet visumoje kažkas TOKIO.

Birštone, starto vietoje Nemunėlio vaizdelis buvo nekoks, suspaustos lytys, lygaus ledo tenka ieškoti „su žiburiu“. Tuo pačiu netikėtai nelauktai, starto vietoje Styra iškrito iš komandos, vandenin susmukęs iki pusės. Iš trijų likom dviese su Paška. Čiuožėm pakraščiais, ten kur yra vos kiek lygesnio ledo. Kartais vienoje pusėje lygaus ledo nelikdavo, keldavomės į kitą krantą. „Krantinis“ ledas rizikingas, vietomis pakilęs virš vandens, su apsnigtų meldų salelėmis. Po poros km čiuožimo Paulius kaip tik užtaikė ant tokios salelės ir vandeniu-purvu papuošė naujutėlaites pačiūžas. Pribėgo vandens, šlapios kelnės iki kelių. Bandom taisyt situaciją – naujos kojinės, plastikinių maišelių įvaldyta technika ir mes vėl ant pačiūžų. Kiek galėjom čiuožėm pakraščiais, neapsikentę išlipom ant kranto ir trejetą km paėjėjom krantu. Už 6 km nuo Birštono, Nirbiuose lyčių sangrūdos praretėjo, atsirado lygaus ledo. Vėl ant pačiūžų!!! Ledas belelenkaip fantastiškai ultra tobulas be galo, be krašto. Iki Kruonio vėjas pučia dažniausiai į šoną, kartais nugaron, porą kartų teko „pairkluoti“ prieš vėją.

Ir atskira pastraipa pažymėsiu momentą, kai pričiuožėm Kruonio hidroelektrinę ir prieš akis atsivėrė lygiai lygiai užšalusių Kauno marių horizontas. Prie čiuožikų prisijungė trečias narys Matas. Stiprus vėjas jau pučia į nugarą. Čiuožimas įgauna kažką tokio, dėl ko suabejoji realybe, tarsi būtų netikra. Jeigu tingisi, gali nieko nedaryti, gaunasi savaiminis slydimas. Bet pasyviai čiuožti labai sunku. Daug lengviau skrieti ledo lygutėliu paviršiumi, atrodo, ledo net neliečiant. Stiprus vėjas tik į nugarą, juodai balti sustingę marių krantai. Va čia tai ČIUOŽIMAS iš didžiosios raidės.

HES'ą pasiekėm tik tik sutemus, Styra mojavo ciklopu ir rodė kelią. Uf, krantas. Ir maloni šiluma jau sėdint mašinoje. Akimirka verta „šimto tūkstančio milijonų“.


Vaidotas