Kalėdojimas

Laikas: 2012-12-25/26
Vieta: Inketrių kaimas, Molėtų rajonas
Dalyviai: Jonas (briedis), Kipsas (Kalėda), Greta (vilkas), Julija (lapė), draugė Eglė (varna), Marius (meška)

Eglė, sniegas ir lemputės,
Kalakutas ir šakutė,
Tortas, žvakės, skrandžio bėdos,
Visa tai yra kalėdos!
Smarkus buvo kalėdojimas po pasaulio nepabaigos. Palikę „maksiminio“ maisto prisižiūrėjusį ir plastikinių eglučių prismaigstytą Kaunas city, mes užkūrėme tadžikbusą ir metėme kalėdinį desantą į Aukštaitiją pas žvaliąją veterinarę Juliją. Persirengę žvėreliais patraukėme į Inketrių kaimo sodybas. Į mus, ne visai rišliai ir sklandžiai atliekančius Kalėdinę folkloro programą, kai kurie čiabuviai žiūrėjo tarsi į iškritusius iš mėnulio. Viena vietinė gyventoja sakė – mes amžių amžius čia tokių dalykų neregėjom. Keliaudami į gretimą Pečiulių kaimą nepraleidome progos užblokuoti kelią pravažiuojančioms mašinoms bei jas pasveikinti.
Bimbyrių kaime sekėsi dar geriau. Apsnigtų kaimo sodybų gyventojai, iš pradžių keistai žvelgdavę į šitą kalėdinį „cirką“ vėliau patikėdavo „miško žverelių“ ir vestuvinės armonikos gera valia, pralinksmėdavo, įsitraukdavo į mūsų žaidimus, ratelius ir tuomet jau be jokių dvejonių prisijungdavo prie misijos „pamaitink miško žvėrelius kalėdinio stalo likučiais“.
Prie mūsų prisijungė draugė Eglė. Jau visai prietemoje mūsų neišsigando ir trobon įsileido du garbaus amžiaus senoliai. Įtraukėme juos į ratelį, linkėjome to, ko turi mažiausiai – sveikatos. Manau, kad šis kalėdotojų apsilankymas padarėm jiems šviesų, daug stiprybės suteikiantį įspūdį.
Na o sutemus metėme desantą kalėdoti į Žiūrų kaimo sodybas. Čia jau mūsų kalėdotojiška gauja visiškai įsisiautėjo – visur kur tik beldėmės, ten mus ir įsileisdavo. O kai įsileidsdavo gerkles ir armoniką laidėm kaip beįmanydami, o ir tie kalėdinių stalų „trupiniai“ mūsų maišą pripildė solidžiai. Manau, jog Žiūruose gyvena puikūs, linksmi žmonės, o labiausiai linksmumo ir sąmojo nestokojo senoji paštininkė!
Nakvynė šildomame name man pasirodė per pižoniška, todėl nakvojau Julijos tėvų ūkio grūdų saugykloje ant rugių. Vidury nakties mane žadino paleista į aruodą žąsis. Na ir pokštas!
Kitą rytą, vis dar apsiblausę nuo minties, ar tai buvo kalėdojimas ar sapnas, bėgome pievon laidyti Jono aitvarų, ėjome susipažinti su „kukliu“ Julijos tėvų ūkiu – jaučiais, vištomis ir pan. O gaudynės ant šieno ritinių – nostalgiškas grįžimas į vaikystę!
Grįžus, Kauno miesto viešajame transporte (t. y. Jono tadžikbuse) jau kabėjo reklaminis plakatas – nauji metai Ekotroboje. Viskas įskaičiuota, viskas gerai gerai.
Vidas (Kipsas)