Pasivaikščiojimas Kauno marių pakrantėmis

Laikas: 2012-01-08
Vieta: Kauno marių pakrantė
Dalyviai: Akvilė G. (vadė), Jolita B., Justas K., Romas L., Jonas M., Marius G.

"Šiųmetinį žygiavimo sezoną pradėjom lengvu ir neįpareigojančiu pasivaikščiojimu Kauno marių pakrantėmis. Ech, geri būdavo laikai, kai žiemą slysdavom ar bent vaikščiodavom ant ledu padengtų marių, o miškai ilsėdavosi po sunkia sniego antklode. Bet dabar laikai irgi neblogi – čiužinėjom permirkusiais takeliais, o galimybė nuslysti žemyn su smėlio lavina, besikabarojant aukštyn Žiegždrių atodanga – svaiginančiai žavinga.

Jei apie viską iš pradžių, tai į pasivaikščiojimą susirinkom maža, bet kieta kompanija. Su 46-u autobusu nukakome į Žiegždrius, kur trumpai padiskutavę apie reikšmingiausios vietinės įstaigos ypatumus, patraukėme link Žiegždrių geologinio tako. Bet mums greit kelią pastojo vietinis ūkininkas, važiuojantis su arkliuku kinkytu vežimu. Mes, kaip tikri asfalto vaikai, iškart užsimanėm pasivažinėti, o Jonas, kaip tikras Pagelba, pasakė: jei labai nori, tai reikia. Pora žodžių su dėde, ir mes jau dundam priešinga nei mums reikia kryptimi. Prasukę pro daugiabučių kiemą, prie garažų lipam lauk, dėkojam dėdei ir keliaujam atgal savo keliais.

Žiegždrių geologinio tako informacinis stendas žada aukštus skardžius, sufoninius cirkus, konglomeratų atodangą ir kitus nežinomus žodžius. Mes žmonės paprasti, nors ir su aukštaisiais – geriau išvysti savo akimis, nei skaityti. Kabarojamės pamatyti olas iš arčiau, pačiupinėti susicementavusį smėlį, apžiūrėti susisluoksniavusį molį. Takas vertas dėmesio ir aplankymo – skardžiai ir atodangos tikrai įspūdingos.

Nuėję apie pusę pažymėto tako, randam lentelę, kad dėl prastos techninės būklės taku naudotis griežtai draudžiama. Be mūsų, nieks ir nesinaudoja – aplink ramuma, tykios marios ir pasteliniais atspalviais nupieštas peizažas.

Einam pažintinio tako laiptukais aukštyn-žemyn, paskui palei vandenį, kai kas ir vandeniu, takeliais, braunamės per šabakštynus. Liudininkai patvirtins, kad Jono šuolis nuo kalniuko ant nestabilaus takelio – kvapą gniaužiantis, bet laimingai pasibaigęs. O smagiausia buvo ropštis į atodangą! Kas belieka, kai baigiasi takelis, o atgal grįžti – ne lygis. Dantim ir nagais kabinantis tai į šlapią smėlį, tai į draugo ranką, sulipom ir džiuginom save karšta arbata ir marių panorama. Skardžiai ir toliai sukėlė déjà-vu jausmą – su Jolita ilgesingai prisiminėme Pangos uolas Saaremoje..

Žygiavom toliau, o pakrantės negailėjo įdomių eksponatų: kriauklių kolonijom aplipusių akmenų, medyje plevėsuojančių moteriškų tigrinių stringų, įvairių spalvų ir formų butelių, pūdytos žuvies, banglentės ant piliakalnio, dramblio kaukolės ir spąstų! Vietiniai blogiukai pasidarbavo ir ant takelio padarė ištisą medžioklės zoną - o mes kaip tikri gamtos patruliai visą šitą ruožą nukenksminom ir bent laikinai išgelbėjom vietinius zuikius nuo kilpos. Atpainiojant vielas, labai pravertė tai, kad Marius kažkada viename savo pirmųjų žygių buvo paskirtas remontininku ir po šiai dienai nešiojasi įrankių rinkinį!

Sužavėjo ežeriukai, burbuliuojanti balutė ir dailios įlankėlės – vienoje jų sukirtom pietus. Stabteldami pakramsnoti arba pagerti siurpraizų, judėjom pirmyn užtikrintai ir po keturių valandų nuo žygelio pradžios šokome asilą ant Vaišvydavos piliakalnio. Baigėme pasivaikščiojimą su šviesa ir šiek tiek murzini sėdome į 46-ą busą, kuris parvežė mus į miestą."

Akvilė G.