| |
GELDUČIŲ NUOTYKIAI ŠKOTIJOJE
Laikas: 2011.07.14-31
Vieta: Edinburgh-Glasgow-Balloch-Ben Lomond-GlenCoe-Ballachulish-Fort William-Ben Nevis-Glenfinnan-Traigh-Isle of Skye-Dornie-Invermoriston-Drumnadrochit-Nairn-Forres-Perth-St.Andrews-Crail-Stirling-Edinburgh
Dalyviai: Akvilė Gerulskytė, Jolita Buškutė, Jurgita Kalvinskaitė
Škotija
..didingi ir iš tolo spindintys kalnai, įspūdingos uolos, žalios pievos, gausybė ežerų, akmenuotos pakrantės su stačiais šlaitais, dangų gaubianti spalvota vaivorykštė, eismas kairiąja puse ir geriausias pasaulyje viskis
Štai kas sužavėjo 3 geldutes, nekantriai laukiančias šios kelionės!
Pirmoji diena (07.14). Anksti rytą pakuojamės oro uoste. Lavonėliai paruošti! Edinburgh. Akys plačios, ausys stačios pro autobuso 2 aukšto langą stebim besikeičiančią miesto architektūrą. Beveik už valandos vairuotojas pasufleruoja, kad mūsiškis hostelis - visai šalia. Rinkomės su vaizdu į Edinburgo pilį (tiesa, tik per vieną, įtariu, langą :)); anyway - mes senamiesty, viskas šalia - pačioje Edinburgo širdyje.
Patraukiam į ekskursiją po senamiestį su hostelio gide - sužinom daug gražių ir negražių istorijų, pamatome privačią mokyklą, kurios architektūra įkvėpė rašytoją Hario Poterio romanui, praeinam pro kavinę, kurioje buvo rašomas šis romanas (autorė neturėjo pinigų susimokėti už šildymą namie, dėl to už puodelį kavos sėdėdavo visą dieną šioje kavinėje ir kūrė). Išgirstam istoriją apie šunelį Bobį, kuris gavo teisę balsuoti 50-čia metų anksčiau nei moterys: ir jei ne šis gidės pasakojimas, tikrai nežinotume, ką simbolizuoja kažkoks Reksas suvenyrų parduotuvėse.
Edinburgas paliko nenublankstantį teigiamą įspūdį su išskirtine kylančia į padanges architektūra, išsidėsčiusia išraiškingame kalvotame reljefe: siauri praėjimai, senoviniai gotikiniai namai milžiniško aukščio, gatvės kelių lygių - vertas vizito miestas.
Oras visiškai ne škotiškas visą dieną šviečia saulytė. Dar gal kokius 4 kartus praeiname gidės vestomis gatvelėmis, atidžiau apžiūrime pilį, pakylame ant nedidelės kalvos, kur atsiveria pasakiška miesto panorama.
Akvilės ir Jurgitos širdys kokiam pusvalandžiui apsąla skrybėlių parduotuvėje, pakeliui kabačioke paragaujame Hagio - tai toks pats tautiškiausias škotų maistas, kaip kad gėrimas viskis. Tai patiekalas, kuris ant mūsų stalo patiekiamas kaip paprastas žlėgtainis, pagamintas iš įvairių produktų - seniau tai būdavo avies skrandis, prikimštas maltų galvijų smegenų, inkstų, plaučių, kepenų ir kitų gėrybių, tačiau dabar ES kai kuriuos komponentus naudoti uždraudė.
Apie 21val. patraukiam link lovų antrai naktinei ekskursijai po alaus barus jėgų nebeatrandame (bemiegė naktelė daro savo).
Antroji diena (07.15). Ntąjį kartą išvaikščiojom senamiesčio gatveles, sulipom į vietinę kalvą (tuo metu ji atrodė toookia aukšta!..) Čia kaip priklauso - daug foto, šuolių, sukramtome saldųjį Romytės siurpraizą.
Grįžę į centrą dar kartą pasinaudojam pietumis du už vieno kainą, dar kartą Akvilės ir Jurgitos džiaugsmui (ir Jolitos nedžiaugsmui) užsukame į skrybėlių parduotuvę, pasiimam šmutkes iš hostelio ir šiaušiam link Glasgow.
Beeinant iki tranzavietės truputį gaunam lietaus kiekviena ademonstravom priešlietines madas kas žvejo vardu pramintas, o kas teletabiu Tinkiu-Vinkiu. Keliam ranką ir per porą sustojimų pasiekiame Glasgow. Žilstelėjęs intelektualas praveža ir parodo mums senąją ligoninę, katedrą ir išlaipina pačiame Glazgow centre (prie stoties). Akys raibsta nuo statinių masyvios, didingos architektūros, kitaip nei Edinburgo, plačiomis gatvėmis. Neišdildomas įspūdis: aplink veiksmas, šurmulys, žmonių krūvos. Penktadienis.. Apsukame ratą: pilnos kavinės žmogeliukų, prie įmantresnių barų kostiumuota apsauga, gatvėse krypuoja Glazgo mergaitės su įspūdingo dydžio aukštakulniais, trumpais sijonukais.. Sulaukusios Jolitos sesers Rimos, sėdame į traukinį ir važiuojame galbūt paskutinį kartą šioje kelionėje nakvoti prabangiai po stogu..
Trečioji diena (07.16). Pabundame dar vis ganėtinai anksti.. ekskursija po Glasgow miesto interesni statiniai, transporto paroda, vietinis pubas mūsų baterijos ir vėl išsekusios.. tačiau mergaitiškos akys nelieka abejingos iškaboms apie skelbiamus saleus - rytojaus programa nuspręsta :)
Jurgita: Einam einam einam einam, daug einam - jau ir valgyt norim, bet dar einam - ėjimo diena.... Jau skaudančiomis kojytėmis prieinam pakrantę, nuo kurios atsiveria kitame krante senoji Glazgo dalis. Mūsiškėje pusėje įspūdingi visuomeniniai naujosios architektūros pastatai - pasaulinio garso šedevrai, kuriuos mačiusi ne viename architektūros žurnale. Foto, foto. Ir vėl einame. Laivukas, kuris mus perkelia į kitą upės krantą - kultūrinamės auto-moto muziejuje. Vien tik pastatas ko vertas.... Ne kiek tos auto, bet kiek išskirtinės architektūros pastatas patraukia mano akį. Įspūdinga.
Ketvirtoji diena (07.17). Pusryčiams prabangi kiaušinienė, šokam į skirtus miestui drabužius ir šaunioji trijulė lekia shopintis. Gana mums tos architektūros....
Jolita: sunkus, varginantis, ailinantis žygis po skudurų išpardavimus. Žiauru!
Jurgita: Labai patogu keliauti, kai neporinis skaičius - priimant sprendimus laimi daugumos nuomonė:) Suknelės, rankinukai, kremukai, marškinukai, papuošalai.. oi, kiek gėrio užtikom ir prigijom..:)
Vienintelė diena kelionės metu su tikra liūtimi - su daug balų, šaltų lietaus lašų. Turėjom skėti ir lietpaltį, bet tas mažai gelbėjo. Grįžom namo permirkusios. Pasidžiovinome rūbus plaukų džiovintuvu, šokome į botus ir keliaujame toliau Collino patarimu traukiniu pasiekiame Balloch. Puiki vieta kelionės pradžiai ir nakvynei. Mes juk damos - renkamės pilį :) Pilis įspūdinga, nors ne tokia sena, bet labai gražioje vietoje (ant kalno, šalia ežero, aplink angliško stiliaus didžiulis parkas). Čia ir statomės savo namus. Pirmasis susitikimas su moškėmis - bausme Škotijai, tik neaišku, už ką. Vakarinė arbata su sausainiais ir lendam į miegmaišius.
Penktoji diena (07.18). Išaušo saulėtas rytas, sielose skamba džiaugsmingos melodijos ištrūkus iš civilizacijos. Džiovinamės pilies parke palapinę, verdam pusryčius, atsakinėjame į praeivių klausimus (iš kur mes, ką veikiam ir pan.) Iš vienos moteriškės sužinome, kad čia nacionalinis parkas wild campingas griežtai draudžiamas! Tačiau jau viskas post factum :)
Sugrįžę į Ballocho miestuko centrą užsukam pas vizitorius (nuo šiol taip vadiname visitor info centre). Gaunam daug naudingos info, apsisprendžiam dėl ateinančių poros dienų žygelio: renkamės rytinį Loch Lomondo krantą, kuris, anot vizitorės, yra turistams daug patrauklesnis ir populiaresnis. Pakeleivingomis mašinomis pasiekiam Balmaha miestelį, nuo kur prasidedam pėščiųjų žygelį ežero pakrante. Tikra atgaiva sielai buvo purškiantis lietutis su spalvota vaivorykšte bei gausybe mėlynių, kurioms skinti nereikia net lenktis! O kur dar kalnai kalniukai, atsiveriančios įspūdingos panoramos!
Pakeliui susitinkam reindžerius, kurie labai jau aiškiai (po to nebegalėjom apsimesti, jog nesupratom) išaiškina, kad wild camping nacionaliniame parke negalima. Baudos tikrai nemažos, tad nenorėdamos rūstint gamtos sergėtojų bei savo piniginių, saulei leidžiantis apsistojame jų nurodytame kempinge. Lietuvaičių nudisčių maudynės, karšta vakarienė (ne sausainiai) ir saldus miegas po nemažai km nueito kelio.
Šeštoji diena (07.19). Saulėtas rytas. Pusryčiai ir beveik keturių valandų žygelis per nacionalinį parką. Kūnas bandosi adaptuotis ir suaugti su kuprine. Pasiekiam Rowardennan, kur Akvilė ir Jurgita dega noru užkopti į Ben Lomond viršūnę, o Jolitos vienintelis noras miegoti, tad bekraščio ežero pakrantėje liko saugoti daiktų.
Saulė, vėjas ir kopimas, statistiškai turėjęs trukti 5 val. Nebūtume geldutės, jei neužkoptume per 3 val.! Aukštai keliant kojytes atsiverdavo vis gražesni ir gražesni vaizdai. Lipant su visais pasisveikindome (potencialūs mūsų vairuotojai juk). Pastebėjimas apie šunis - labai geras kompanionas lipant į kalną: palaikymo komanda, kuri eina priekyje tavęs. Viršūnė verta lipimo! Vaizdai į Lomondo lochą, tolumoje Glazgo kontūrai - čia ir prasidėjo tikrosios atostogos su tikrais, giliais išgyvenimais - užsitarnavom. Pravėdinę kojines, sušokom dviese asilą. Prisifotkinę iki soties, pasileidom žemyn avių keliu - taip greičiau ir patogiau. Apačioje Jolita pailsėjus, išsimiegojus - vėl visos trys laimingos. Grįžti pėščiomis atgal nebesinori, autobusai iki šio užkampio nevažiuoja.. Taigi, vienintelė viltis atvažiavusieji kopti į kalną.. arba policininkai:) Nebūtų geldutė Jolita, jei nedrįstų pakelti ranką policijos automobiliui. Škotijos policininkams (-ui) respektas. O kai užsiminėm apie Drymeno pilį, dėdė mus nuvežė prie jos, o paskui paleido prie autobuso stotelės. Už autobusą mokėjome tik simboliškai ir parlėkėme į Balloch tikriausiai greičiau nei vėjas! Visom teko tvirtai įsikabinti į turėklus..
Užsukame į MacDonaldą dantukų išsiplauti, vandens pasisemti, cukraus ir druskos kišenes prisikrauti ir traukiame ieškoti nakvynės apsistoti prie tos pačios pilies ne lygis. Nuo kelio pamatėme kažkokius griuvėsius - buvęs dvaras, aplink mėtėsi kelios (sakykim:) šiukšlės. Prigąsdintos Akvilės matytų siaubo filmų atpasakojimų, kur turistus būtent prie tokių griuvėsių nužudydavo, panirome į saldžius sapnus, kuriuose niekas nežudė :)
Septintoji diena (07.20). Išsikuičiam ir į kelią. Jurga įsodinama pirma, o Akvilė kartu su Jolita vejasi. Šią tranzavimo techniką naudojome visos kelionės metu. Dažniausiai labai greitai susitikdavome, o kai diena eidavo vakarop, nebesiskirdavome.
Artėjam prie tikslo - Glen Coe. Čia net oras kitoks - kažkas didingo, laikas sustoja. Vaizdai gniaužia kvapą: kalnai, slėniai, kriokliai, upelis, ežeras ir vingiuojantis kelias.. Tikras rojus.. o tada virš galvų prašvilpia du naikintuvai, mūsų praminti fast flying killing
machines.. Sauga yra! :)
Jau buvo stiprus poreikis higienos procedūroms, tad apsistojam kempinge. Apžvalga po miestelį - užsukame į bažnytėlę ir Jolitai išsprūsta žodžiai o kaip norėčiau pabuvoti angliškose mišiose - viskas prasideda nuo vieno noro, bet apie šią istoriją vėliau... Įlankoje dreifuoja laiveliai, plaukioja antys, klykauja, juokiasi, miaukia ir visokius kitokius garsus leidžia žuvėdros, o besileidžiančios saulės spinduliai dangų dažo rausvai. Jolitą šioje vietovėje užplūsta energijos banga ir ji šauna keliu į priekį, palikdama Akvilę su Jurgą.
Jolita: paėjus truputį į priekį, akį patraukė idomus statinys. Tai buvo skaldos vežimams nuvažiuoti nuo kalno išlikusi dalis. Labai knietejo pamatyti, kaip visa tai atrodo iš kitos pusės. Priėjau Ballachulish miestuką, kuriame aptikau neregėto grožio vietą parkelis su nediduku locheliu, iš 3 pusių apsuptas aukštomis uolomis. Apsišviečiau istorija apie juodadarbių miestelio darbą ir pramogas, o aukščiau aptikau idealią vietą palapinei.
Aštuntoji diena (07.21). Rytas prasideda vis vėliau ir vėliau, o 8 val. miego nebeužtenka. Nesikankiname - miegame ilgiau :)
Kuprines paliekame pas kempingo savininkus ir bandome įvykdyti šios dienos planą.
Tranzuoti nesiseka. Keičiam kryptį. Vis tiek nesiseka. Nueiname iki vizitorių centro, esančio 2 km nuo miestelio, čia sužinome apie visais trasas. Nusprendžiame praeiti West Highland Way atkarpą iki Kinlochleven miestelio. Išeinam į kelią ir vos pakeliame ranką sustoja. Apie 3 valandas West Highland keliu: neskubant, palengva, tik vienas įkopimas ir likusi dalis - vos įžiūrimas leidimasis. Gamta žodžiais nenupasakojama.... Tiesa, trasos pabaiga žvyrkelis tikra nuobodybė, tačiau prablaško aptiktas krioklys bei grybų pieva ties Kinlochleven miesteliu. :) Čia užsukame pažioplinėti į pačią aukščiausią pasaulyje (bent jau taip reklamoje rašoma) indoor laipiojimo ledo (ir ne tik) sieną.
Nakčiai apsistojame Ballachulishe, ant uolų pats tas romantiškos sielos geldutėms....
Devintoji diena (07.22). Rytas su nuostabiu vaizdu ir vienais iš skaniausių pusryčių (baked bean su bulvėmis ir sūriu)- ant primuso labai lengva ir greita - geldutės rekomenduoja :) Kaip nuspręsta iš vakaro, šiandien pižonavimo diena prieš kitos dienos planą sulipti į Ben Nevis. Jurga įsodinama geriems žmonėms, o Jolita ir Akvilė laukia savojo Renault Clio tinkamiausios mašinos 2 geldutėms su kupriakais, vairuotoju ir jo keleiviu.
Fort William - nedidelis turistinis miestelis aukščiausio (1344 m) Škotijos ir visos D.Britanijos kalno Ben Nevis papėdėje. Daug turistinių parduotuvių, kurias reikėjo įdėmiau apžiūrėti iš vidaus kelioms valandoms.. o su kuprinėmis tai daryti laaaabai jau nepatogu. Akvilei šauna mintis įsūdyti kuprines pasaugoti kuriam nors viešbučiui. Išsirenkam prabangiausią :)
Vakarop traukiame link Ben Nevio. Nusprendžiame nakvoti kiek galima arčiau jo, kad iš ryto tiesiai šautume į viršūnę. Idealiausia vieta ant pievelės kapuko prieš vizitorių įėjimą :) saugu (kameros nukreiptos tiesiai į mus) bei įgyvendinama Akvilės idėja miegoti kapinėse.
Dešimtoji diena (07.23). Vizitorius dėl palapinės nustebimo neparodė jis budistas :) Keli litrai vandens, vaisių, be abejo sausainiai (be sausainių - nei dienos) ir mes jau lipame. Jurgitą pagavo energijos antplūdis, dėl ko atsiplėšė nuo geldučių ir dėl ko teko gerą valandą laukti kalno viršūnėje. Tuo tarpu Jolita su Akvile susiranda draugų bei fotografuojasi ant kiekvieno kampo :)
Kalnas suturistintas: daugybė žmonių, trasa nesudėtinga ir viršuje kiek nuobodi. Bet atsivėrę vaizdai nuo viršūnės atsipirko su kaupu... beje, patekome į vieną iš 10-ties metuose dienų, kai viršūnėje būna giedras oras. Viršūnėje geldutės atidaro Edo siurpraizą: saldainius ir poezijos knygutę (AČIŪ, Edai).
Nusileidus kuklumas mus galutinai apleidžia: drąsiai einame į šalimais esantį kempingą, čia atliekame visas švarinimosi - gražinimosi procedūras (for free) ir paliekame šią apylinkę. Praėję Fort William nesėkmingai tranzuojame ir, kadangi jau temsta, dairomės nakvynės vietos: kaip tyčia akis užkliūna už ženklo, kuris rodo kryptį link pilies. Statomės palapinę tiesiog atrėmę ją į pilies sieną (ir vėjas mažiau užpučia, ir vaizdas į upę gražesnis).
Vienuoliktoji diena (07.24). Ryte nustebino turistai pamatę palapinę pradeda kalbėti tyliau, kad netrukdytų mums.. Tiltu pravažiuoja senovinis garvežys: papypsina ir iš kamino pasipila balti dūmai į saulėtą dangų: ar mes tikrai Škotijoje, ar gražioje pasakoje?
Pirmoje tądien mašinoje skamba Adele daina, kuri mus lydėjo visą likusią kelionę. Išlipame Glenfinnan miestelyje, garsiame ilgu ir aukštu traukinių viaduku (21 arka). Užsukam į bažnytėlę ir pataikom į angliškas mišias. Sėdim, klausom ir stebimės: žodis į žodį kaip ir lietuviškose...hmm... pasirodo, tai katalikų bažnyčia. Išmokstam giesmę, kuri bus su mumis visą likusią kelionę.
Jolita: Akvilė norėjo nufotogra-fuoti bažnyčią, ir paprašė manęs pa-sitraukti iš kadro. Įilinau į nedidele arką, kurioje buvo durys. Šalia prikli-juotas lapukas by-loja : OPEN ALL DAY. Na ką, open tai open užeinu :) ir sustingstu vietoj visi suolai užsėsti žmonių, priekyje matau ir kunigą sė-dintį. Visi sužiuro į mane, nes įpuoliau per duris prie pat altoriaus :D
Po mišių visos pakylėtos praeinam viena iš turistinių trasų, užsukam į traukinių stoties muziejų ir vėl link garsiojo viaduko. Išsirinkę patogiausią vietą sulaukiame traukinio ir darome daug foto - pliusas uždėtas, galime keliauti toliau. Sėkmingai pasiekiame vizitoriaus budisto rekomenduotą paplūdimį - tikrai verta geldutiškos nakvynės vietelė: baltas smėliukas, žydra jūra, jokių turistų ir daug daug romantikos....
Dvyliktoji diena (07.25). Saulėtas rytas paplūdimy lyg iš filmo. Juo beeinant įsitikiname, kad išsirinkome pačia geriausią vietelę nakvynei. Daug gražių vaizdų, o šviečianti saulutė mus priverčia nusiimti kelis sluoksnius viršutinių rūbų. Pasigėrėję vaizdais traukiame tranzuoti. Vos tik išėjus keliam ranką ir su pirmąja mašina atsiduriame Mallaig - nedideliame žvejų kaimelyje. Vairuotojas, daug matęs ir wild campingui prijaučiantis žmogeliukas, suteikia mums labai naudingos informacijos apie Skye salą, kurią pasiekiame keltu. Skye saloje degustuojame šio krašto hagį bei vietinį Talisker viskį.
Eidamos pasivaikščioti po miestelį, iš karto pataikome į teisingą kelią ir pradedame tranzuoti. Sėkmė šią dieną mus lydi: mus paveža iki Old man of Storr - įspūdingų ir kvapą užgniaužiančių uolų darinių. Saulutė jau vakarop, bet mes džiaugiamės buvimu čia. Daug teigiamų emocijų, laikas sustingsta bestovint prie milijonus metų skaičiuojančias uolas. Ant vienos iš jų sušokam asilą.
Mūsų nakvynės tikslas Quiraing. Netrukus jau sėdim šiltame automobilyje. Vairuotoja - senosios galų kalbos puoselėtoja. Sužinome Skye salos pavadinimo kilmę: galų kalba tai reiškia [windy, cutting] - lyg peilio ašmenis, aštrumą. Nors vairuotoja įnirtingai įrodinėjo, kad mūsų numatytoji nakvynės vieta nesaugi ir net nuvežė parodyti iki paplūdimį, mes laikėmės savo. Tada ji taip susijaudino, kad netyčia įjungė visus valytuvus ir dar kažką, ko visai nereikėjo. Bet nuvežė iki vietos, net į kalną užvežė, nes ją būtų sąžinė užgraužus, jei tris mergaites jau beveik tamsoje būtų palikusi kažkur ant kelio.... Va čia ir pajutom keliavimo be vaikinų privalumus :).
Tryliktoji diena (07.26). Kaip panorėsi, taip ir bus... Nakvynės vieta - viena iš tobuliausių.. O ryte išsipildė Akvilės noras nufotografuoti avis iš arti neišeinant iš palatkės :)
Paliekam palapinę su kuprinėmis viduje ten, kur ir nakvojome ir patraukiam pėsčiųjų trasa. Mūsų palapinė įsiamžino tik-riausiai visų praeinančių keliautojų nuotraukose. Quiraing - svajojimas sėdint ant be-dugnės krašto, iš kur nesinori grįžti.. bet reikia. Stojam ant kelio ir čia prasideda blogiausias tranzas per kelionę (neskaitant paskutinės dienos). Nieko nesigaunant, ėjome valgyti, o kuprines palikome tranzuoti.
Šiaip ne taip pasiekiam Dunvegan. Saulė jau leidžiasi, tad toli neieškome nakvynės - prie jūros kranto, ant pievutės su vaizdu į pilį bei ruonių skleidžiama griausminga simfonija. Vienintelis minusas šiai vietai, jog labai jau atkakliai ir didžiuliais būriais puolė moškės.
Keturioliktoji diena (07.27). Akvilė ir Jurgita eina kultūrintis į Dunvegan pilį, Jolita lieka toliau miegot, romantiškai apsupta vietinių karvių bandos.
Jurgita: Labai teisingai padarėm, kad pirkom dvigubus bilietus (ir į pilį ir į sodus), nes sodai 7 svarų tikrai buvo neverti. Pily apvaikštom visus eksponuojamus kambarius - jų nedaug, pažiūrime video. Kadangi tai pirma ekskursija po pily šioje kelionė- pliusas uždėtas, bet iš esmės, pilis, kaip ir dauguma kitų pilių su panašia istorija ir ekspozicija. Sodas tikrai gana skudus (įrengtas tikrai ne kraštovaizdžio specialisto, o tikriausiai kokio botaniko kolekcionieriaus su mintimi kuo daugiau, tuo gražiau.
Bandome tranzuoti į Coral Beach, bet per gerą valanda greitu žingsiu nueiname savomis kojomis. Akinamai baltas paplūdimys - iš tolo atrodo lyg smėlis, bet pasėmus akivaizdžiai matai tarp pirštų byrančius koralų gabaliukus. Prisipilame kišenes koralų, susirenkame gražiausias kriauklytes ir traukiame atgal, nes laikas spaudžia, jei norime suspėti į Talisker distileriją. Greit stoja ir paveža iki paliktų namų, kuprinės ant pečių ir toliau, vėl greit sustoja, bet dar iki tikslo toli. Į distileriją nespėjame viskis lieka neišragautas, Cullino kalnai neišbandyti... Pikta.
Planas keičiasi - jamam Eilean Donan pilį nakvynei (Dornie miestelyje). Stovi ji salelėje, truputį atsitraukusi nuo kalnų ir baikščiai žvelgianti į juos, ar nesimato ateinančių priešų. Akmeninis tiltas veda į šią gražuolę.... Ne be reikalo ši pilis - Škotijos vizitinė kortelė.
Užsukam į vietinės reikšmės kempingą. Estetika nesužavi, bet kadangi dušas 50pe, tai Jurgita ir nusimaudė...Atvykęs kempingo savininkas užriaumojo piktai ir kone išvarė lauk. Apsistojam nuošalioj pievelėje su vaizdu į pilį kempinge to nebūtumėm gavusios :)
Penkioliktoji diena (07.28). Rytas komfortiškoje aplikoje: viešieji tūlikai aukšto lygio ir geldutės įsigudrina čia beveik išsimaudyti, išsiskalbti ir viską nusisausinti su odą nuo rankų plėšiančiu džiovintuvu. Ryte pasibaigęs dujų balionas visai nenuliūdina, nes šalia out door equipment parduotuvė.
Tęsiam kelionę, paleidžia Invermoriston miestelio sankryžoje. Jurgita suvilioja užsukti į kultūrkę įkalt pigios kavos, kur užsukusios apstulbstam jauki valgyklėlė, pašonėse knygų asortimentas po svarą ar tris :)
Tęsiam kelionę į Drumnadrochit miestelį, pagarsėjusį Lochneso pabaisa. Miestukas dėmesio nepatraukė (na nebent pensininkai nematytu žaidimu, panašiu į petanką). Pilis sugriuvus, užrakinta, krūmuose paslėpta. O pabaisa.. jos nematėm, matyt atvažiavę pasitūsint lenkai išgąsdino (privažiavę čia jų begalės triukšmauja su senoviniais automobiliais).
Tranzas toliau. Berniokas iš Latvijos, pavaišinęs trim pyragaičiais, aktorius, lietuviškai pasisveikinęs (kolekcionuoja labas visomis kalbomis), nuvežęs ir palydėjęs iki nakvynės vietos prie jūros Nairn. Ne ypač įspūdinga, bet jau naktis, tiks ..
Šešioliktoji diena (07.29). Rytas stadione, pusryčiai ant jūros kranto, o tuoj beišlįsianti saulutė dar stipriau kelia nuotaiką. Judam link Forres miestelio - už kelių minučių sustoja džipas. Jo vairuotojos, penkių dukrų mamos, motiniški instinktai suveikė: nuvežė ji mus iki pat viskio distilerijos durų. Distilerijoje susipažįstame su viskio keliu (nuo javų nupjovimo iki viskio statinių saugyklų). Po ekskursijos blended (maišyto) viskio taurelė nesužavėjo, nes dabar jau žinome, kad jei degustuoti, tai tik single malt (viensalyklį) viskį.
Štai ir vidurdienis, o prieš akis dar daug kelio ir laikas jau spaudžia.. siauras keliukas, mašinų pravažiuoja vos keletas, rajonas negyvenamas - tačiau argi gali mums laimė nesišypsoti? Sustojo du garbaus amžiaus intelektualai su maža mašinyte (vėliau paaiškino kad tik dvi tranzuojančias matė trečia užsislėpus lankstinukus skaitė:)). Įtikinom, kad tilpsim ir norėjosi net norisi sušukti iš laimės, kai sužinome, kad Ian ir Rita važiuoja vos ne per visą Škotiją, ir būtent ten, kur mums reikia. Susibičiuliaujame užsukame kartu papietauti, užsukame į jų namus gėrimų atsigerti. Ir pavežėja mus iki St.Andrews kas čia tie keliasdešimt mylių į šoną ne kiekvieną dieną draugų tiesiog kelyje susirandi :)
Pasidarėm naktinę ekskursiją po miestelį - didžiausias įspūdis, kuris verčia sustingti, atsidūrus akistatoje su katedros griuvėsiais, kurių vaiduoklišką įspūdį sustiprina aplink skraidančios ir klykaujančios žuvėdros. Kūnu bėgioja šiurpuliukai...
Septynioliktoji diena (07.30). Apėjome miestelį dienos metu. Įspūdis visai kitoks, bet gražu tiek naktį, tiek dieną. Iš visų miestų čia patys skoningiausi žmonės, čia įkurtas vienas iš garsiausių Anglijos universitetų, kuriame, beje, mokėsi ir Keitė su Wiljamu... Nebūtų geldutės, jei nebūtų užėjusios į kavinę, kur susitiko karališkoji pora. Ir gal tik dėl to, kad mes ne kavą čia gėrėm, o po sriubą užsisakėme - savųjų nesutikom.
Tęsiam kelionę. Sustojo vyriokas, purvinas ir truputį smirdantis (po darbo). Nerealu buvo tai, kad šneka savo vietine škotiška tarme su tik škotams būdingais žodžiais, - ir mes viską suprantam! Išleidžia mus pačiame Crail miestelio centre. Miestukas nedidelis, bet su jaukiu, jūrinės architektūros senamiesčiu. Gerą valandą grožimės mažais namukais šalia jūros, relaksuojame, o kai nusprendžiame keliauti tolyn netikėtai iš už kampo išsuka tas pats BMV su tuo pačiu vairuotoju. Šį kartą vyriokas visas švarus, balti marškinukai, kvepiantis - važiuoja į balių, kuris mums labai pakeliui :) Vėliau Jolita įrodo, kad ir taksistai mėgsta tranzuotojus (pavežėjo net du!). Extra planas pildosi mes jau Stirlige! (planuota buvo paskutinę naktį miegoti netoli orouosto, bet argi galima sustoti, kai taip sekasi??)
Stirlingas garsus ant kalno stūksančia pilimi, identiška Edinburgo piliai. Tik šviesus priekinio fasado nutinkavimas buvo labai neskoningas.. Įspūdinga praleisti naktį grožintis apšviesta pilimi bei viso miesto gatvių ir langų apšvietimu - Jurga atrado idealią vietą šalimais ant kalniuko :) sėdime ir bandome grįžti į realybę rytoj tokiu metu jau būsime Lietuvoje..
Aštuonioliktoji diena (07.31). Dar kartelį apžiūrim pilį ir traukiame miestan, kur stringame parduotuvėse ilgiau ne planavome taip visko norisi..
Einame link autostrados, tačiau sustoja policijos automobilis - nuliūdina, paaiškindami, kad čia yra motorway ir griežtai negalima vaikščioti, o juo labiau - tranzuoti. Paėjėję šiek tiek atgal vėl keliam rankas - ir vėl dėdės policininkai prisistato, tik šį kartą jau nebe taip mandagiai: pagrasina trečiąkart su antrankiais išvežt.. Šįkart ir mes nebejuokaujame, sugrįžtame iki leidžiamos vietos. Tik viena bėda iš čia link Edinburgo niekas nevažiuoja..
Jurgita: o laikas bėga 14.30, 14.15, aš Jolitos prašau, kad skambintų sesei ir kad išsiaiškintų kada važiuoja traukiniai iš Stirlingo į Edinburgą, nes jau labai, labai didelė tikimybė nebespėti į lėktuvą. Jau 14.40, 14.50, Jolita sako dar truputį, mums turi pasisekt, o Akvilė gal sausainių?
Nieko nepasiseka. Iki traukinio likus 20 min., skuodžiam neregėtu greičiu link traukinių stoties tiek adrenalino, kad kuprinių svorio nebejaučiam. Policininkas buvo minėjęs, kad stotis tik už poros mylių, tačiau už 15 min. lėkimo pro šalį einančios moteriškės sako dar 15min. Puola Jurgita prie pirmos gatvėje mašinos, ir nežinia ko ten prižada, kad net ir azijietis sutiko pavežėti. Į stotį spėjam, tačiau traukinys ne i tą pusę.. reikiama kryptimi tik už valandos.. Einam į šalia esančią autobusų stotį, ten irgi nieko nepešam... Skaičiuojam minutes, jau pradedam susitaikyti, kad į bagažo pridavimą nespėjam, tad teks talpintis į rankinį bagažą bei kišenes..
Akvilė imasi iniciatyvos ir nepraradusi vilties suspėti, skambina į Edinburgo transporto skyrių ir tariasi, kaip išsisukti iš dabartinės situacijos. Planas idealus: jei išlipsime vienu sustojimu iš traukinio anksčiau, užbėgę laiptais į viršų pasuksime į kairę, pabėgę 50 metrų pasuksime į dešinę (istorija panaši), atsidursime sustojime iš kurio 3 min nuo tada, kai mes ten turėtume atsidurti, atvažiuos aerouosto autobusas ir jei tiesiai bėgsime priduoti bagažo, galbūt ir spėsime. Viltis yra!!!
Ir kad pamatytumėte, kas darėsi mūsų vagone: pakavomės, persipakavome, rengėmės ir vėl persirengėme. Valanda traukiniu prabėgo kaip 10 min, o adrenalinas virte virė kiekviename kapiliare.
Iššokom iš traukinio, sėkmingai įveikėm kliūtis iki autobuso. Atvažiavę bėgte į bagažo skyrių: 180 vietų lėktuvas pilnas žmonių, tad bagažo pridavimas užsitęsęs - spėjame paskutinius daiktus sugrūsti į kuprines ir tiesiai į lėktuvą.
MES SPĖJOME!!! :)
KAI NUČIUOŽIA STOGAI....
Apie informacinį stendą
Jurgita mirksi: o kur čia angliškai parašyta?
Akvilė: nu
visur.. :)
Apie ruonį
Jurgita: matėt kaip nėrė!! Nėrimo būdu!!!!!!
Apie servetėle veidą besišluostančią Jolitą
Are you ok?!
Žygio giesmė
Give me joy in my heart, keep me praising
Žygio moto
KAIP NORĖSI, TAIP IR BUS!
|
|
