Dviračiais po Dzūkiją

Laikas: 2011.08.12-15
Vieta: Dzūkija
Dalyviai: Paulius Jakutavičius, Inga, Darius, Ingrida, Georgijus.

Žodžiu taip - planas gavosi dinaminis, ir tampėsi jis įvairiai, priklausomai
nuo aplinkybių.

Viskas prasidėjo mano vėlavimu 1,5 val. - teko koreguoti bagažinės varžtus,
kad tie atsisuktų, tai iš Varėnos pajudėjome 12:30.

Tokia smėlėta žvyruota tarka spustelėjome iki Rudnios, ten apsisukome ir
šiek tiek grįžome ieškoti titnago kasimo ir apdirbimo vietos, kuri turėjo
būti maždaug už 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Rudnios, kažkur ties Titno
ežeru. Radome daug titnago ant keliuko, bet pačios vietos - ne. Tiksliau,
mes ten buvome (nes ten 700x500 metrų plote kasyklos), bet pati vieta nėra
pažymėta. Nors archeologiniai kasinėjimai daryti. Rašoma, kad ten titnagą
kasė ir apdirbinėjo patys seniausi į Lietuvą atsikraustę žmonės - prieš 12
tūkst. metų. Va štai jums ir prašom!

Paveizėję nuo tilto per Ūlą į karavanus turisto-lituano-piano-piano,
suktelėjome vairą dešinėn ir leidomės palei Ūlą Kašėtų, o po to ir Zervynų
link. Vienoje vietoje teko apsukti garbės ratą per daržus, nes punktyrinis
takelis žemėlapyje virto punktyriniu takeliu žolėse. Bet nieko. Pakeliui iki
Kašėtų žemėlapyje pažymėta daug visokių istorinių vietovių, kaipo senovės
gyvenviečių vietų, bet realiai jų pažymėta nėra. O iš natūros ir nesuprasi,
kur ten akmens amžiuje kas gyveno - palikuonių nesutikom, pilių nematėm.

Ties Kašėtomis persikėlėme į kitą pusę, pliumptelėjome į Ūlą, užkandome ir
spustelėjome Zervynų link. Matučio drevę kažkur palikome šone, mynėm
pasigrybaudami ir kovodami su smėlėtais, kalvotais ir duobėtais keliukais.
Zervynos pralėkė irgi greitai - pasipildėme vandens atsargas ir nulėkėme į
Marcinkonis. O tuo metu saulė jau krypo vakaruosna ir dangus iš Batkos pusės
dažėsi tamsiomis spalvomis.

Marcinkonyse apsisukome ir grįžome šiek tiek atgal prie labai labai viešos
ir šiek tiek labai užimtos Kastinio ežero oficialios poilsiavietės. Spėjom
sukišti kuprines į palapines, jau rakinant dviračius krito pirmieji lašai.
Buvo apie pusė septynių. Lietų jaukiai pralaukėme palapinėse
atsikimšę...giros! O po to - proza - debesys išsisklaidė, išsimaudėm,
pasiruošėm valgyti makaronus su konservais, pakepintais šviežiais grybais.
Buvo skanu. Na ir parpt nuėjome. Tik kad šalimais vietinė (o gal ir iš
provincijos) fauna diskoteką surengė. Bandžiau Varėnos vyr.komisariato
budėtojui išaiškinti, kad linksmintis galima, bet ribos garsui ir garsios
muzikos laikui yra. Tas gynėsi. Bet vėliau taikiai visi užmigome pritilus
diskotiekininkams.

Numynėm 50 km.

Antrąją dieną mynėm pro Čepkelius, kur sužinojome apie žemynines kopas
(kurios atsiskleidė vėliau) į Musteiką (vėlgi pakeliui pagrybaudami - buvom
išrankūs, rinkom ne bet ką), apžiūrinėdami dreves, kurios bitininkystei buvo
naudojamos. Pasirodo, Musteikoje tai buvo viena pagrindinių veiklų. O pats
kaimas pirmą sykį minimas nuo XVIII amžiaus. Va, koks senas.

Iš ten riedėjome į Margionis - tai buvo greita, tiesu ir varginančiai karšta
arba karštai varginanti. Papietavome prie Bobos daržo - šaltinių slėniuko,
iš kurių išteka Skroblus. Nors tiksliau tai pietavom ant šaltinių - ant
medinio tako virš jų. Beje, ten esančioje poilsiavietėje anksčiau kelis
sykius esu nakvojęs, dabar norint tą padaryti, tektų su savimi gabentis
dalgį - viskas užžėlę sulig šių eilučių autoriaus makaule.

O tada prasidėjo linksmoji dalis. Nors ne, gal dar ne tada. Pirma
pasisukiojome tai šen, tai ten Kapiniškiuose, kol išmynėm į asfaltuotą
kelią. Bet džiaugsmas baigėsi greitai, kai radau tą keliuką, kurio norėjau.
Ir dar ne tada prasidėjo. Keliukas - punktyrinis, tai natūroje atitinkamai -
geriau pėstute, bet bent jau žole apžėlęs. Prasidėjo tada, kai prasidėjo
kalvelės ir smėlis. Buvo nais. Bet gražu. Kaip įtariu, tai ir buvo tos
žemyninės kopos, daug kur apaugusios, bet vienoje vietoje ir gražiai
apsinuoginusios. Labai panašu į pajūrį su tiek smėlio, pušaičių ir baltų
samanų.

Bet jūra buvo toliau. Arčiau buvo Merkys.

Tai va ir išlindome ties Puvočiais į asfaltuotą kelią Merkinės link vedantį.
Pamirkėme dar savo užupakalius ir kumpius Skroblaus žiotyse, susivyniojome
visus daiktus į įvairiausius vaterprufus, nes dangus vėl grūmojo ir
juodinosi.

Ties Merkine mane pasivijo drg. Kapiecas ir ėmiau galvoti, kad nei iki Šreko
pelkės, nei iki Alytaus man su juo nepakeliui. Bi tik iki artimiausio ežero
su poilsiaviete nusikapanoti. Pasaulis sukosi ir temo, bet artimiausią
ežerą...pralėkėme. Tolimesnį irgi beveik, bet spėjom sustoti. Paklaidžioję
radom visai puikų priėjimą prie Gelovinės ežero ir smėlėtą dugną. Kaip sykis
baigiant tverti palapines vėl pradėjo krapnoti. Bet po gan tankia lapuočių
ir krūmų-lazdynų lapija, galėjom dangui rodyt nosis ir liežuvius.

Spidometras rodė, kad per dieną sukorėme kokius tai 72 km. Apie 20 iš jų
gavosi asfaltu - ne lygis, žinau, ale - kam šiais laikais lengva?

O tuo metu aš galvojau, kaip čia nusvirduliavus iki palapinės į kalniuką.
Pavyko.

Rytas išaušo kaip visuomet - tarsi apniukęs, tarsi drėgnas, bet netrukus
saulė pradėjo lįsti, o greitai užkepino kaip kaži kas. Pusryčiams išsikepėme
blynų, surijome visus meduolius ir - napšut - minti. Ne, jau ne iki Alytaus,
o kirsti kampą iki Rimėnų (atsiprašau, Albertai, štai dėl šios priežasties
tavęs ir neaplankėme), kur turėjome įvažiuoti į trasą Olita-Orany
(Alytus-Varėna) carinio geležinkelio, kuris buvo pastatytas 1899 metais (
http://www.olitaorany.projektas.lt/olita_orany_istorija.htm) ir veikė iki
kol lenkai atplėšė Vilniaus kraštą su gabalu Dzūkijos ir Varėna tame gabale
(Radoslawai Sikorski, Waldemarai Tomaszewski, turėkit tai raumeny,
nepaaiškinsit man!). Trumpinom maršrutą, tskant.

Bet pakeliui, kad nebūtų tik mynimas, sugalvojau detour - paieškoti
žemėlapyje pažymėtų piliakalnių. Todėl nuo tiesaus kelio sukom į teisingą,
t.y. dešinę pusę ir piliakalnį - Laukininkų, radome. O bet tačiau kadangi
visos Lietuvos ežerų pakrantės išparduotos, taip atsitiko ir su šiuo
piliakalniu - jis tapo privačiu. Paveizėjome per tvorą iš tolėliau. Brač,
pagalvojau, šiais laikais piliakalnius kryžiuočiams būtų dar sunkiau paimti
- keliukai užtverti, grioviais apkasinėti, tvoros dvimetrinės, ženklai
grasinančiai baisūs.

Bet Počiūniškių piliakalnį pavyko aplankyti ir ant jo užlipti. Tiesa, teko
pereiti/pervažiuoti per kiemą ir ganyklą, bet, kadangi tai buvo senamadiško
dzūkelio valdos, į kaktą nei tvora, nei "bl**", nei dar kas nors neatsimušė.
Pats piliakalnis - tai viso labo piliakalniukas, prie kurio dar stovi
ženklas su kitu pavadinimu - Vinkšninės (mat kaimas netoliese irgi taip
vadinasi). Bet gana smagus - iš vienos pusės apaugęs mišku, su guotu
pušaičių, gana ryškiai parodantis, kad jį sutvėrė žmogaus rankos.

Tai va toliau jau spaudėme Rimėnų link, iš kur, neprivažiavus jų, sukome
tiesiu it atsipalaidavusi styga ir beveik lygiu keliuku, einančiu buvusio
geležinkelio trasa. Pakeliui radome šiek tiek liekanų - porą atramų
tilteliams, išlyginantiems trasą, einančią per daubas ir lomas.

Spaudėme iki Bukauciškių, kur sakėme "tpruuu" ir sukome pažiūrėti
Bukauciškių dvaro koplytėlės, statytos 1845 metais. Graži tokia,
neogotikinių (jeigu teisingai perskaičiau ir nurašiau ir spec.literatūros)
formų, ant kalnelio prie Didžiulio ežero, kurs į Daugus remiasi šiauriniuoju
galu.

Bet aplink - tvoros tvoros tvoros. "Privati valda", "Eiti draudžiama",
"Geras šuo, silpni nervai" ir panašiai. Movėme atgal į gelžeklio trasą ir
bandėme dar ieškoti žemėlapyje pažymėtos siaurojo geležinkelio stoties.
Tiesa, atsiprašau, pažymėta buvo ne stotis, bet "siaurojo geležinkelio
stoties vieta". Vietą, kaip spėju, radome. Stoties - anei sienų, anei
pamatų, anei jokio pėdsako. Darbštūs žmonės, matyt, panaudojo antrinėms
žaliavoms.

Suktelėjome vairą ežero link su mintimi išsimaudyti. Vanduo blizgėjo,
krantas tviskėjo, vėjas ošė, kad net nepastebėjome, kaip pralėkėme užrašą
"Privati valda. Draudžiama statyti automobilius, palapines, kurti laužus,
maudytis, žvejoti" - jį pamatėme tik vėliau, kai karštas galvas atvėsinome
vėsiu ežero vandeniu. O dar aš kaip gyriau, sakydamas, va, pripažįstu, ne
visi Lietuvoje naujieji savininkai dar tokie, yra dar dorų žmonių, kurie
supranta, kad ežeras - visų. Žino, kad ne viskas tik MANO MANO ir MANO.
Pasirodo, klydau. Matyt, tiesiog pinigų pritrūko tvorai apsitverti. Bet
"maudytis draudžiama" - čia jau net įstatymų pažeidimas.

Vienžo, atsigaivinę, pafotografavę privačius paplūdimius, truktelėjome į
kelią. O jis pasuko jau per mišką. O ten gaivu, vėsu. Ir pylimas vietomis
įspūdingas, su stačiais ir aukštais šlaitais. Bėda, kad kažkuriuo metu
prasidėjo kirtavietė, o keliukas - miškovežių trasa. Sukandę dantis, suraukę
užpakalius numynėme iki asfalto Alytus-Varėna.

Toliau geležinkelio trasa nebemynėme, nes toliau ji tampa jau sunkiai
pravažiuojama. Sunkiai tai turėtų reikšti "hike-a-bike" ir "swim-a-bike"
(eik su dviračiu ir plauk su dviračiu). Beje, Lietuvos-Lenkijos (arba
Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto) siena ėjo visai netoliese - prie pat
Varėnos esantis Glūko ežeras (ir prie jo buvusi Artilerijos stotis) dar
priklausė Lietuvai, o štai jau Varėna ir Senoji Varėna - jau lenkams.

Tuo tarpu Senojoje Varėnoje stovi paminklas Lietuvos nepriklausomybei,
tiksliau, jos dešimtmečiui, statytas 1928 metais. Su Vyčiu auksu blizgančiu.
Kaip pretenzija už nepilnų 5 km buvusiems lenkų okupantams.

O praėjus 83 metams ir be vienos dienos 4 mėnesiams pro ten važiavę keturi
turistai stojo nusipirkti gaiviųjų gėrimų ir užkandžių, kuriuos čia pat,
pievelėje, godžiai dorojo.

Kai privažiavome Iki aikštelę, spidometre matėsi skaičiai 180 km (su keliais
šimtais metrų). Taigi tądien numynėme apie 60 km. Po to tiesiog banaliai
grįžome Vilniun.

Dalyvavo žygyje 5 turistai (nes žygeiviai šiais laikais eina be galo
ekstremalius, 3x2x100 km žygius® keliais, tvirtai mušdami koją, ir modami
vėliavomis): ašen ir Inga, Darius ir Ingrida beigi mūsų lietuviškasis
gruzinas Georgijus, visą žygį (atsiprašau - turistiaką), daiktus vežęs
kuprinėje ant nugaros.

Tai va.

Paulius Jakutavičius