Meilė ir Nepriklausomybė Kuršių Nerijoje

Laikas: 2011-02-12/14
Vieta: Kuršių Nerija
Dalyviai: Akvilė, Neringa, Linas, Andrius, Tomas, Paulius, Rokas, Brigita

Vasarį, kai vieni jau pradeda niurnėti apie pabodusią žiemą, o kiti vis dar džiaugiasi jos sniegų patalais Ąžuolas organizuoja tradicinį „Meilės ir Nepriklausomybės“ žygelį. Šiais metais, jau ne pirmą kartą, jis vyko Kuršių Nerijoje, vienoje iš gražiausių Lietuvos vietų, kuri puoselėja didžiavimąsi gražia laisva šalimi ir šiltus jausmus vieni kitiems. Į žygelį susiruošėme aštuoniese: Akvilė, Neringa, Linas, Andrius, Tomas, Paulius, Rokas, Brigita. Po svarstymų nutarta pasiimti slides, nors sniego tikimybė buvo visiškai neaiški. Važiavome mašinomis, ekologiškai ir ekonomiškai taupydami. Žygelio pradžia – penktadienio vakaras, kai sulaukę visų pajudėjome jūros link. Klaipėdoje atsidūrėme naktį ir pirmas jausmas išlipus iš mašinų buvo šalčio jausmas, kadangi tuo metu stipriai pustė ir snigo. Keltu persikėlėme per Kuršių marias ir vienintelis darbas, tuo metu jau buvo tamsu, tas,kad reikėjo susirasti gerą nakvynės vietą.
Įsikūrėme vėlai, todėl alkis buvo numaldytas iš namų pasiimta šilta arbata bei sumuštiniais. Abi naktis, kadangi žygelis baigėsi sekmadienio vakare, miegojome lauke. Minusas „suartino“ visus miegančiuosius, kaip galimybė susišildyti. Turėjome planą iš ryto autobusu keliauti tolyn Kuršių Nerija ir po to abi dienas pėsčiomis atgal link Smiltynės, bet … Įvyko taip, jog ryte supratome esant vieno slidžių bato trūkumą. Bėda buvo sprendžiama Neringai ir Tomui iškeliavus bato paieškos į kitame krante pasilikusį automobilį. Planams pasikoregavus, bet galiausiai atradus batą, buvo nuspręsta keliauti pėsčiomis Juodkrantės link. Pozityviai nusiteikę su slidėmis pradėjome ieškoti sniego ir pati diena mums laikas nuo laiko pasiūlydavo pūgos. Oras buvo labai permainingas, valandą ar mažiau galėjome džiaugtis saule ir ramiu oru, bet po jos atlinkdavo debesys kartu atsinešdami snaigių sūkurius. Sunku pasakyti, kokių valandų buvo daugiau su saule ar su dargana. Geriausia vieta, pritikusi slidėms pasirodė miško tarpelis su daugybe kalniukų ir einančiu elektros kabeliu , nes ten buvo pakankamai sniego.
Dalį dienos taip ėjome pajūriu – negalėjome nepabūti ,kuo daugiau prie jūros, jei jau esame Kuršių Nerijoje. Einant pajūriu (sniego ten nebuvo) supratome, jog teisingai nepasirikome autobuso – būtų reikėję visą žygelį eiti prieš vėją. Jūra pasitiko nusiteikusi neramiai banguodama ir šį įvaizdį geriausiai stiprino pastoviai pustomas smėlis. Pajūris buvo nusėtas bangų išmestų daiktų (vienas iš radinių – švediško alaus skardinė). Žiema leido pasidžiaugti jūra netrukdomiems, atsikvėpti nuo visų triukšmų, kadangi šiuo metų laiku daugelio poilsiautojų kurortas nevilioja.
Antrąją naktį įsikūrėme netoli Juodkrantės, išsivirėme šiltą vakarienę prie laužo ir saldžius pusryčius prieš pradedant naują kelią. Pagrindinis antrosios dienos momentas – negyvosios kopos. Palyginimui, jei jus čia atvežtų autobusas su ką nors vis pasakojančia gide, daug ko iš tų pasakojimų neatsimintumėte ir kopas negyvąsias kopas matytumėte galbūt valandą. Mes jose praleidome nemažą dalį antrosios dienos. Tai lyg ėjimas kalneliais aukštyn – žemyn, kai gali pažvelgti į tą patį supustytą smėlio kalnelį iš apačios, o po to priėjęs viršų regėti, kaip jis lyg nukirstas leidžiasi žemyn. Gražu. Ir vis dėlto neįtikima, kaip vėjas gali tai padaryti iš smiltelių, kurios net rankoje užsilaikyti nenori ir vis byra iš jos.
Radome eidami truputį gerai užšalusių marių, taigi žygiavome ir ledu. Ne itin didelis jo stiprumas, bet mus su kuprinėmis atlaikė. Vienoje vietoje buvo suneštos ledų sangrūdos, kurios patraukė dėmesį (puikus būdas visiems streso apimtiems žmonėms bent truputėlį jo atsikratyti – sudaužyta pakankamai didžiulių ledo luitų).
Savo kelionę baigėme pasiekę autobuso stotelę prie Pervalkos, kuris mus gražino į perkėlą, o kartu ir miesto šurmulį.
P.S. pamiršau parašyt, jog antrąją dieną tik pėsčiomis keliavome.

Brigita