Čiuožki,čiuožki,čiuožki...

Laikas: 2011-01-30
Vieta: Lampėdžiai
Dalyviai: Andrėjus, Andrius, Akvilė, Neringa, Eglė, Brigita, Paulius

Čiuožki, čiuožki, čiuožki, nepraslysi...

Ir ką jūs sau manot, žvelgiu į tariamą vienadienio žygelio-pasislidinėjimo Lampėdžių šile nuotraukų albumą ir jau nebepamenu kada gi jis buvo (akmenukas albumo savininkei Akvilei, kuri nepateikė svarbios informacijos):)
Na, o dabar apie viską iš pradžių...
Pamenu savaitės eigoje po trečiadienio, kurio metu nieko ir nenusprendėme rimto savaitgaliui, su Andriumi rezgėme planus Skype’e kur gi čia bent dienai iškeliavus pasišliuožinėti. Ir Andrius pasiūlė Lampėdžius. Nežinau kodėl, gal todėl kad praėjusį savaitgalį čia vyko Kauno snaigė, o gal tiesiog kad norėjo prisiminti šiltas vasaros dienas praleistas Lampėdžių karjero paplūdimyje. Ne taip jau tai ir svarbu..
Svarbiausia, kad Andrius paskelbė viešai apie tai, ką mes planuojame veikti, Ąžuolo konferencijoje, ir atsirado susidomėjusių žmonių.
Pamenu save ne taip jau ir vėlų sekmadienio rytą tįsiantį slides su batais iki 35 autobuso stotelės. Nuo ten pavažiavau iki buvusio Planetos kino teatro, paskui laukiau 7-tojo maršruto troleibuso ir neužilgo atsidūriau Andriaus nurodytoje Kaniūkų 1-ojoje stotelėje.
Neleistinoje vietoje perėjau gatvę, šokau ant slidžių ir nušliuožiau karjero link – švietė ryški beveik jau pavasario, nors dar ir mažai šildanti, saulė.
Kaip bebūtų keista, bet aplink net nepastebėjau žygelio vado ir kelių bendražygių, kurie kiek kairiau nuo manęs išbandinėjo slides – matyt buvau labai pakilios nuotaikos, o ir saulė žlibino į akis ne ką prasčiau.
Atsiminiau, jog dar ir muzikos klausiausi – gal todėl išgirdau, ar tiksliau pamačiau, Andrių tik jam priartėjus iš už nugaros.
Be vado kartu dar buvo ne naujokas, bet man gal tik kartą kitą tematytas Paulius ir Brigita.
Kiek luktelėję dar sulaukėme Akvilės ir Neringos kurios atvažiavo sekančiu 11 troleibusu – kaip kad Andrius ir pasiūlė visiems.
O dar vėliau, net Andriui gavus žinutę luktelt, nes vėluos, pasirodė ir Eglė.
Visiems persiavus batus ir susikrovus kuprines pajudėjome – dar nepasiekėme Lampėdžių ledo o mūsų jau laukė pirmasis išbandymas – nusileidimas paplūdimio šlaitu.
Nežinau ar iš pirmo karto, o gal iš antrojo, besileidžiant su praskėstomis kojomis padariau špagatą ir minkštai atsiguliau ant sniego – pačiam buvo daug juoko ir geros nuotaikos po to. Akvilė net foto spėjo padaryti.
Judėjome toliau.
Net nežinojau kad žiemos metu Lampėdžių šilo kalniukai gali būti tokie smagūs su slidėmis – pamenu vasarą kai dalyvavau Orientyras.lt orientaciniame kai plieskė saulė, būnant su juoda maikute ilgomis rankovėmis taip smagiai tikrai nesijaučiau...
Ir taip visą kelią, suradę kur smagesnį kalniuką užtrunkame ilgėliau ir nusileidžiame nuo jo ne po kartą ir ne po kelis.
Žygelio tikslas buvo pasiekti Nemuno ir Nevėžio santaką, bet, pasak, mano GPS imtuvo, kurio pagalba aš sekiau visą mūsų nušliuožtą kelią, to mes nepadarėme, nes kelią pastojo iš Lampėdžio ežero ištekantis upelis, kuris vietomis nebuvo užšalęs. Nors dabar žvelgiant į žemėlapį puikiai matosi, kad ten kur tas upelis įteka į Nemuną ir kur mes pietavome, mes jau buvome už Nevėžio upės vagos toje vietoje kur jį kertą tiltas Raudondvario link. Tik kad pats Nevėžis į Nemuną įteką ne 90 laipsnių kampu, o nuožulniau, pasroviui sukdamas Nemuno tėkmės kryptimi.
Pietūs buvo ne tik kad skanūs, bet ir ekstremalūs, nes pietavome mes visi šiltai pasislėpę nuo žvarbaus vėjo, kuris visą laiką mums artėjant santakos link pūtė priešpriešiai, ant Nemuno kranto sukaustyto ledais. Ir taip ir neaišku buvo, ar po mumis buvo tvirtas pagrindas, ar visgi Nemuno vanduo.
Kelionei atgalios pradžiai pasirinkome maršrutą pačiu Lampėdžio ežeru, ir tikrai buvo smagu. Pamatėm nemažai žmonių, lakstančių su keturračiais motociklais, čiuožinėjančių su pačiūžomis, nors ir ant ledo buvo pakankamas sniego sluoksnis šliuožimui su slidėmis, ir net žvejų, kurie šąlo žvarbiame vėjyje. Būtina paminėti kad dar ir be mūsų tiek miške, tiek ir ant ledo buvo žmonių su slidėmis. Vieni buvo tokie kaip mes, ir naudojo lygumų slides, kiti,nors tokių gal tik vieną ir tematėme buvo su sportinio tipo slidėmis, ir lėkė jau čiuožėjo stiliumi rimtai nusiteikęs. O teko pamatyti ir kiek neįprastą slidininką, kuris slydimui ir atsispyrimui naudojo ne lazdas o propelerinį variklį – kaip kad Karlsonas, kuris gyveno ant stogo.
Įšsukę iš už posūkio į pagrindinį Lampėdžio ežero telkinį (pagrindinį, ta prasme, kuris dažniausiai žmonių lankomas vasaros metu maudantis) vėl pasukome miško keliukais ir bekele. Vėl naudojomės proga nusileisti kiekvienu, ne per daug stačiu ir, ne per daug pavojingu kalniuku (neskaitant Andriaus, kuris arba norėjo sulaužyti savo naujas ir gražias slides, arba išbandyti savo galvos bei pušies kamieno kietumą), kaip kad maži vakai, kurie tuo metu lakstė su tėvais ir vieni rogutėmis aukštyn-žemyn krykštaudami.
Ir taip pamažu mes grįžome į ten nuo kur pradėjome šliuožimą ryte.
Žinoma, reikia nepamiršti apie beveik legendiniu tapusį Ąžuolo traukinuką, kurį pradžiai išbandėme tryse: Andrius, Neringa ir aš (Andrejus), o paskui prie mūsų dar ir Eglė su Paulium prisijungė.
Buvo tikrai smagu, visiems kartu nusileisti susikabinus lazdomis ir rankomis.
Čia dar Andrius išbandė ar įmanoma nusileisti nuo neužšąlusio ir neapsnigto dvigubo šlaito su lyguminėmis slidėmis – ir ką jūs sau manot – Andriaus pagautą kiškį įamžino Akvilės rankose laikomas fotoaparatas. Mažai trūko, nes nukrito vadas jau būdamas pačioje apačioje. Bet tai jo nenuliūdino, ir dar ne kartą jis bandė leistis tuo šlaitu, kol paprasčiausiai pavyko nusileisti visiškai gražiai ir kol jau nebeliko sniego ant šlaito.
O vyko visa tai, bent jau kaip rodo mano GPS sekimo sistema, sausio 30 dieną, sekmadienį. Viso nušliuožta buvo 16,48 kilometro ir tam mes sužtrukome 4 valandas ir 46 minutes.
Nežinau ar tai tiesa ar ne, bet rašo, jog vidutinis mūsų greitis su visais sustojimais pavalgymui ir pailsėjimais buvo 3,5 km/h, o maksimalus – net 33,7 km/h.


Andrejus Jegorenka :)

Nuotraukos iš žygelio