|
Slidžių žygelis 2010
Laikas: 2010-12-10 Vieta: Vaišvydava-Dubravos pelkės/miškas-Šlienava-Kauno Marios-Žiegždriai-Šlienava Dalyviai: Andrėjus, Giedrius, Violeta, Vitalijus, Brigita, Eglė, Neringa, Jurgita, Akvilė, Monika, Jolita.
Žygelio pasakojimas.
Po penktadieninio vakarėlio pas Andrių ir bemiegės nakties, ryte visi susirinkom 119, kas pasiėmė slides šeštadieniui, kas sekmadieniui. Sulaukėm šaunios komandos iš Vilniaus Vitalkos su drauge (atleisk kempinligė vardą pamiršau). Surinkus slides, paaiškėjo, kad trūksta vienos poros, o autobusas išvaro už 15min, paskubomis teko lėkti iki mano namų ir pajamti asmenines. Šiuo atveju laaabai pagelbėjo Andrėjaus brolis su bulidu, nespėjus man net Sveika Marija sukalbėti mes jau puikavomės prie mano kiemo vartų :) Visi suspėjom į autobusą, šoferiui už vairavimo gebėjimų demonstavimą atsidėkavodamas daviau Bon Pari saldainį :) Visi laimingai atvykom į vietą, užsimaukšlinom slides ir pradėjom čiuožti, po kelių metrų paaiškėjo, kad Brigitos slidės pradėjo kalbėti ir tarė: Neaa mergyk valink piškom tada dėdzė Giedrius tipo vads, jamė jas ir pridavė vietiniui daboti iki sekmadienio vakaro, ir anas pasirašė blin! Tada teko Giedriui atiduoti savo išpuoselėtus, numylėtus Fisheriukus, o pačiam šūrinti pėškom... Varyti pėškom per gilų sniegą ir dar vesti slidininkus patikėkit jėgų ir valios reikalaujantis dalykas... Miškais, keliais ir kitais velnio išmislais pasiekėm Dubravos pelkę, hėbra varė per užsnigtą medinį tiltuką, o Giedrius tarė: kam tuo tiltuku, juk viskas užšalę saugu gi blin varyk kur akys veda... Tada Giedrius pradėjo eiti, vietomis smigdamas iki kelių. Galvojo baisiai čia purus sniegas ir tiek, kol pamatė besisunkiantį vandenį iš po batų, tada Giedrius nusprendė eiti tiltuku kaip ir slidininkai. Likus apie penkiasdešimt metrų paaiškėjo kad tiltelio nėra ir tolimais matėsi šlapi pėdsakai, slidininkai pračiuožė be problemų, Giedriui teko pasitaškyti tiek prakaitu tiek pelkės vandenuku. Pietūs buvo gausūs, gražiosios pelkės pašonėje, išsivirėm arbatos be arbatžolių (panaudojom aviečių likusius žiemoti stagarus). Vėliau pajudėjome šabakštynais. Eiti buvo sunku sniegas vis gilėjo, staiga ėjimas palengvėjo, pavalius sniegą paaiškėjo apsemtas miškas ledas, šutinom toliau tuo ledu, kol priėjom laukymę, aš kaip vadas ėjau priekyje, po kelių akimirkų, ledas įlūžo, atsidūriau vandenukyje iki pilvo, dzievulio ir andrenalino pagelba po penkių sekundžių jau stovėjau apsikabinęs kažkokią blondinę, oi pušį... Nuspręndžiau, kad visai zjbs, šilta ir persirengsiu, kai pasieksim keliuką. Persirenginėdamas, hėbra užmatė gaują medžioklių su šautuvais ant pečių ir pėdinančią link mūsų, o aš blin patrusamu persirenginėju, išsigandau, kad nenušautų pagalvoję, kad ubagus turistus puola nuplikęs pacas... Spėjau persirengti iki kol užmatė mane :). Vėliau neskubėdami pradėjom ieškoti nakvynės vietos, daug sodų bendrijų prabridom kol suradom tinkamą vietą. Prieš statydami palapinę pridėjom eglišakių, tada pastatėm palapinę, malkų prisirinkom visam vakarui, ir susikūrėm laužą. Virėm košę su kepintų spirgučių ir svogūnų padažu. Tikras skanumėlis buvo. Naktis buvo rami, girdėjosi kaip palengva krinta sniegas, skeldėja "Kauno Marių" ledas, miegoti buvo ypač šilta. Ryte dar prie mūsų prisijungė penkios, šaunios merginos. Judėjom link Žiegždrių, paskui per laukus, pievas, drenažus, bruzgynus iki "Šlienavos" Atvykus iki pietavimo vietos, buvo sukurtas primusas, vaišinomės arbatomis, lašinukais, sūriu, saldainiais, pyragais ir tttt. Vėliau nuvykom pagerbti Kedžio žuvimo vietą. Veliau vykom iki firmos "Molija" Justo tėvas laibai šauniai papasakojo įmonės gyvavimo istoriją, kaip yra žiedžiami, glazūruojami, dekoruojami molinukai, pamatėm spec stakles, pečius, ir toookių nuostabių molinukų, kad manau daugelis net sapnuote nesapnavot :) Po visko pajudėjom namo. Autobuso žmones stebinom slidžių bei įspūdžių gausa. Pusiaukelėje teko keturiems žmonėms išlipti, kad visą turtą - slides, kuprines, puodus ir tt nuvežti į 119. Musų laukė liaudies automobilis Golfas3. Sukišom keturias baisulines kuprines, prikišom iki pat stogo viršaus slidžių, tada kažkokiu neaiškiu būdu susiragėm patys. Išlipti buvo sunkiau nei įlipti :D Visi atsidėkavojom vieni kitiems ir pajudėjom link išsvajotų namučių...Žurnalo paBAIga.
Žygio vadas - Giedrius Skiecevičius.
Andrėjaus pasakojimas
Kaip visada, artėjo savaitgalis, o pasirinkimų ką kuo turiningiau nuveikti buvo apstu: Lino Kulakausko pasislidinėjimas Ignalinos rajone, Vilniečių žygeivių orientavimosi slidėmis-pėsčiomis pasiūlymas Mickūnuose ir dar aibė kitų kuriuos generavo žygelio vado Giedriaus Skiecevičiaus smegenys.
Viskas būtų buvę nuostabu, jei ne faktas, kad naktį iš V į VI tiek vadas, tiek aš, čia jums rašantis, Andrejus, temiegojome kokias 3-3,5h....gerai pamenu kaip Giedrius jau nuo kokių 24:00 pradėjo visus įtikinėti sakydamas gal jau einam miegoti... :D :D
Atsikėlus 6h35min ir truputi apsiprausus nevalgius patinusiais paakiais ir raudonom smėlio pripiltom akim lėkiau namo, susikroviau į kuprinę rūbus, pasiruošiau truputėli maisto ir aš jau buvau vežamas iki 119:)
Giedrius kiek anksčiau nei aš atsikėliau neapsikentęs triukšmo ir neišsimiegojęs išėjo iš namų ir pėstute nupėdino 119 link..
Galvojau pats vėluoti, bet spėjau, bendražygiai kaip tik tuo metu išeidinėjo ir rakino 119 duris.
Bendrai viso žygio metu buvo: vadas Giedrius Sk., aš Andrejus, Violeta ir Vitalijus (abu iš Vilniaus, taipogi naktį miegoję ne per daugiausiai..). Be mūsų dar buvo Brigita ir Eglė, kurios po pasislidinėjimo VI vakarop 17:55 autobusu išvyko namo karšton vonion pabūti ir miegot šiltuose ir minkštuose pataluose..
Ateičiai reikėtų būtinai paminėti vieną pastebėjimą dėl pačio žygio organizavimo slidžių 119 tikrai yra, ir manau visiems pasiėmus dar liko, bet pasibandyti kas tinka ir apskritai ar tinka kas reikėjo iš anksto.
Dar net nepradėjus šliuožti pradėjo ryškėti problemos su Brigitos slidėmis. Vadas viską išsprendė paprastai, atidavė savo batus (pasisekė nes išmiera ta pati) ir slides, o Brigitos slides paliko pirmam (o gal tiksliau kokiam trečiam) name pas žmones pernakvoti iki VII-io vakaro.
Ir taip sparčiu vado žingsniu vedami, pusiau keleliais, pusiau takais, ar šiaip visiška bekele mišku nušliuožėm visi žąsele pelkės link.
Apėję pelkės pažintinį taką aplink į jį įsijungėme iš kitos miško pusės. Takas sužymėtas žaliomis rodyklėmis ant medžių, yra stendai, kuriuose pateikta detali informacija apie miško augaliją ir gyvuniją. Visur miške sniego pakankamai. Tik įėjus miškan mus trumpam paveja senyvo amžiaus slidininkas, pasišnekučiavę net nesustoję šliuožiame toliau, o pastaris svečias neaiškiom aplinkybėm pasirodęs neaiškiom aplinkybėm ir dingsta kažkur užnugaryje.
Praėję visą pelkę stojame pietų pavėsinėje, kaičiame aviečių stiebų arbatą, daug daug valgome. Yra didelis stalas, suolai, šiukšliadėžės ir net tualetas neužpučiamas vėjų prabanga žiemą :D
Štai šį momentą bučiau beveik ir užmiršęs, jei ne Giedriaus rašytas laiškas į konferenciją po pietų pajudėjus mišku sugebėjome prieiti dar vieną pelkėtą vietą, kurioje Giedrius įlūžo. Aš tuo metu, sekęs iš paskos, jau irgi buvau ant ledo, tik kiek daugiau į šoną...gerai kad su slidėmis, nes kitaip situacija būtų panaši kaip ir Giedriui, tik persirengti kelnių aš deja nebuvau pasiėmęs...
Šliuožame toliau mišku, pro sodus išlendame plento Girionys-Šlienava šone, šliuožiame pakele Šlienavos link.
Pasiekę Šlienavą, tik tik užkilę ant kalno, stojame 5-10 minučių atsipūsti.
Toliau trumpai laukais ir kelių kryžkelėje sukame kairėn į dar vienus sodus. Keliai soduose arba apledėję, kas visai smagu, arba su smėlio-druskos priedais, kas tikrai nepagerina slydimo.
Iš pirmo karto iki miško-marių nenusigavome, visur tvoros tvoros, nuosavi namai, šunys loja. Iš antro karto irgi negalima skaityti kad taip, nes brovėmės per privačią valdą, t.y. sodą. Perlipom tvorą nusiėmę slides ir patekome į nedidelį miškelį prie Kauno marių kranto.
Neužilgo prie Žiegždrių atodangos susiradom vietą nakvynei, pasitiesėm eglės šakų ir pasistatėm palapinę, užsikūrėm laužą, virėm košę, kaitinom arbatą. Kaip tik tuo metu atsisveikinome su Egle ir Brigita, kurios išskubėjo į 17:55 iš galinės stotelės išvykstantį autobusą.
Reikėtų pastebėti, kad arbatą gėrėme tikrai netradicinę, sudėjome į ją sušalusių aronijų, aviečių stiebų ir nuo medžio nuskintą raudoną kuokštą neaiškios rugščios masės, kurią vaikystėje kadais teko ir pačiam ragaut. Be cukraus, bet svarbiausia karšta ir malšinanti troškulį.
Kas buvo toliau? ogi ankstyva nakvynė, nes mes su Giedrium 2 miegoti pradėjome ruoštis kiek po 19h, Vitalijus ir Violeta prisijungė prie mūsų tik apie 22h.
Naktis man pačiam buvo kažkokia dviprasmiška. Pradžiai nuėjus miegoti pasidarė karšta, išssirengiau, paskui pasidarė šalta, teko vėl apsirengt, paskui išpylė prakaitas, lyg kokius košmarus būčiau sapnavęs, tada pabusdavau ir vėl užmigdavau.
Panašiai buvo ir Vitalijui, kuris kaip ir aš miegojo iš krašto.
Violeta sakė išssimiegojo gerai, Vitalijus sakė, kad ji visą naktį drebėjo...
Giedriui sakė šalta buvo tik tol kol palapinėje buvo 2 žmonės, paskui, kai atsirado dar vienas žmogus jam iš krašto, pasidarė šilta.
Pabudome, tiksliau kaip ir paraginau visus keltis, po 9, dar 10 nesulaukus.
Naktį truputi pasnigo, malkas kažkas sudegino iš vakaro :D
Nusprendėm košės šį kartą nevirti, nes maisto dar turėjome daug. Užsikaitėme aviečių stiebų arbatos su priedais, Giedriui išėjus pasitikti VII-ieninio merginų penketo užkandome. Tinginys buvo tikrai skanus, su riešutais ir šokoladu.
Belaukdami naujų šliuožėjų net sušąlti spėjome, malkos baigėsi visiškai, net ir palapinę spėjome susipakuoti, bei sudeginti eglišakius iš po jos:)
Sulaukėme: Neringa, Jurgita, Jolita, Akvilė ir Monika šaunus merginų penketas.
Kiek pažiūrėjusios kaip šaunusis palapinėję nakvojęs ketvertas baiginėja paskutinius skaniojo tinginio gabaliukus, o šaunusis drąsių merginų penketas geria karštą arbatą iš termosų visi baigiame ruoštis, Giedrius eilinį kartą atiduoda savo slides tik šį kartą kitai merginai, t.y. Monikai, dedasi josios slidžių batus, šliuožimo eigoje dar pasiskolina iš Akvilės kojinių, nes pastarieji (Monikos slidžių batai) buvo ženkliai jam per dideli.
Ir taip palengva mes pasiekiame Žiegždrius ir garsiąją jų ligoninę. Galvojome čia palikti vieną kitą žygelio narį, bet neatsiradus savanorėms nusprendžiame šliuožti toliau.
Čia kelias Šlienavos link veda laukais, pučia stiprokas šoninis-priešpriešinis vėjas. Ilsimės prie mėšlo krūvos, kurios kvapas pasijaučia tik pajudėjus toliau.
Toliau kiek pamenu dirvonuojančiais laukais, ne taip jau ir smagiai, ariant vietomis žemę, nes sniegas čia neužsilaiko ir yra nupučiamas į tikrus laukus pilnus žolių. Neužilgo lauko keliuku išlendame į labiau pravažinėtą apledėjusį ir šiek tiek apsnigtą kelią tiesia styga vedantį Šlienavos link. Čia Giedrius ir Vitalijus spusteli greičio pedalu, šliuožėjų vora ištįsta, tenka vytis. Prišliuožus miestelį stojame trumpam arbatai, vienas kitas siurprizas ir judame toliau. Randame Giedriui jau žinomą Šlienavos parduotuvę, apsiprekiname gėrimais ir šliuožame toliau marių ir D.Kedžio paminklo link.
Prišliuožę marias rimtai užkandame, apsitvarkome, aplankome jau visi pėsčiomis Kryžių kalnelį, ant kurio 4 mediniai kryžiai, statula, ir blausiai degantis apšvietimas su baterijomis.
Nuo atvirų marių platybių pučia įsibėgėjęs vėjas, nuo kurio smagiau nesidaro, tad visi vieni kitų net nelaukę, mane palikę paskutinį, lekia kalnan Molijos link.
Šlienavoje, aš prašliuožęs, o visiems kitiems praėjus 3 autobuso stoteles, sukame dešinėn, senojo darželio, dabar molio dirbinių gamyklos, link. Stoteles miniu nes mums jos labai svarbios, iki Kauno toloka, o Vilniečiams dar ir grįžt reikės į Vilnių. Tad geriau jau autobusu, negu kad šliuožiant.
O ir pasirinkimas tų autobusų skurdus, ypatingai sekmadienio vakarą, 17:55 arba 20:22.
Trumpa ekskursija po visas gamybines patalpas. Gražūs lentynose gulinčių jau degtų ir dar tik džiūstančių molinių gaminių vaizdai, trumpas susipažinimas su molio formavimo, puošimo, glazūravimo ir degimo technikomis, gamybos asortimentas, šiltas atsisveikinimas ir padėka, spartus žingsnis stotelės link, greit prabėgęs autobuso laukimas smagioje kompanijoje ir mes jau šiltame autobuse judame Kauno link.
Andrėjus Jegorenka
|
|