Sekmadieninis žygelis dviračiais į raketų bazę

Laikas: 2010.06.13
Vieta: Kauno rajonas (Kleboniškis-Karmėlava-Užusaliai)
Dalyviai: Akvilė Gerulskytė (vadė), Andrius Garbauskas, Tomas Kukis, Jurgita Kalvinskaitė ir jos draugė Indrė

Savaitgalis buvo naminis, tad pasiūlius ąžuoliečiams prisijungti sekmadienį pasivažinėti lengvai dviratuku iškart sutikau ir dar draugę prikalbinau, nes su ąžuolais juk taip super gerai ir linksma būna - poilsis kūnui ir sielai. Kadangi dviračio savo neturiu, sutariau, kad Jolita savąjį paskolins. Nors Jolitos žodžiais tariant, jis nėra labai geras ir pati į rimtesnius žygius su juo nevažiuoja, bet lengvam pasivažinėjimui, jis tinkamas. Išanalizavus iš vakaro orų prognozes, susidedu sumuštinius ir laukiu kada Jolita su Jonu atveš dviratuką. Kažkur apie 23 val jau jį turiu. Apsuku ratą kieme: pedalai sukas, sėdynę pasiekiu- ko dar reikia... imu.
Sekmadienio rytas vėjuotas, bet su pakilia nuotaika prisitvirtinu krepšį prie bagažinės ir minu iki parduotuvės „savas“ : ten pradedam startuoti. Aš pirma, tuoj pat pasirodo Andrius G., mano draugė Indrė, Akvilė ir laukiam Tomo Kukio. Laukiam, vis dar laukiam... Skambinam - prižadinam. Na bet jis labai operatyviai atsikelia ir už kokių 15-20min. jau vietoj.
Numinam į Kleboniškio mišką, užsukę į visiems ąžuoliečiams gerai žinomą stovyklavietę „pasikultūrinam“ (apžiūrim visus medinius eksponatus, treniruoklius,...) ir toliau ant dviratuko per mišką, labai patogiais mynimui keliukais (man ant dviračio Klebonišky pirmas kartas)  Sustojam trumpam prie taip vadinamų Smerties (Neries kalnų) ir vėl tolyn. Aš su Indre palengva pradedam atsilikinėti: man tai pirmas išvykimas dviračiu po 3 metų pertraukos, o Indrė šiaip visiškai nesportiškas žmogeliukas.... Minam pro Karmėlavos kapines... o čia topinė frazė iš Akvilės lūpų....
Aš:
-kada stojam pailsėti?!
Akvilė:
-sustosim pailsėti kai būsim kapinėse!!
Aš:
- tai dabar ir minsim kokia 60 metų????
Toliau minam link senosios Karmėlavos bažnyčios (greičiau vietovės, kurs stovėjo bažnyčia). Čia pirmieji siurpraizai su pasakojimai apie bažnyčią. Minti vis sunkiau darosi, na bet kaip jau žygelis ir įpusėjęs (turėtų)...tad kentėti galima . Aplankom kažkokį piliakalnį ir pradėjus lengvai lynoti patraukiam į raketų bazę (Indrė jau burba garsiai, kad pavargo).
Raketų bazėj aš dar nebuvus nei karto...O kiek ten visko įdomaus!.... Oho... Aplandžiojam, apvažiuojam, make a foto, papietaujam ant bunkerio viršaus (taip egzotiškiau ir skaniau)... Ir kaip lyg namo... Na bet dar sumąstom, kad Užusalių bažnyčią reiktų pamatyti.... Indrė jau beveik nekalba su manim, o ir mano subinė jau jaučia kilometražą.... na bet jei visi, tai visi - minam.
Prie Užusalių bažnyčios nutariam trumpinti kelią namo ir tam, kad neminti prieš stiprų vėją, lekiam link miško ir turėtume (TURĖTUME) išlysti kažkur Neveronyse.. – žodžiu, daug arčiau, nei plentu ratą per Karmėlavą. Tad minam: sunkiai, bet minam. Miško keliu važiuojant dar vienoj purvo baloj teko nukristi... bet nieko tokio palyginus su uodais...- jie tikrai puolė ir siurbė....Indrė jau nebekalba, tiesiog mintyse keikia ir pyksta... Važiuojam n km kažkur link Kauno, kol pasibaigia kelias... o jau dviračio ir aš beveik nebevaldau iš nuovargio, nebekalbu apie Indrę... Pasiklystam.. pradeda lynoti, o mes nelabai žinom kur esam, baigėsi vandens atsargos... Jau 16 val, nors turėjom namie būti jau apie 13val... Minam. Indrė apsilieka stipriai, Tomas Kukis (respectas jam) stumia Indrę iš nugaros. Aš irgi velkuosi iš nugaros ir mane jau džiugesys nebeima....nebedžiugina nei siurprizai... na taip minam, minam kažkur kol apie 18 val. atsiduriam ties ta pačia Užusalių bažnyčia.... Indrė sako:
-fsio, man gana, skambinu tėvam, parveš...
Aš ir matau, kad Kauno savom jėgom jau tikrai nebepasieksiu... tad aš skambinu Jonui (pagelbai)... ir dėkui visiems šventiesiems, jis pažadėjo netrukus atvažiuoti su busiku parsivežti....
Tad man ir Indrei žygelis baigėsi daug anksčiau nei Andriui, Akvilei ir Kukiui...
Grįžus po dušu ir tiesiai į lovytę- miegojosi ramiai ir „kietai“....
Rytojaus dieną (pirmadienį) oi kaip sunkiai darbe, nors ir minkštoje kėdėje, sėdėjos!
Indrė tik po poros dienų pradėjo bendrauti su manim ir griežtai atsisakė komentuoti šį dviračių žygelį. Pareiškė, kad daugiau jokių, jokių sekmadieninių žygelių su ąžuoliečiais...
O aš po šio žygelio pradėjau ieškotis sau rimto, gero dviračio...

P.s. dėkui už šį žygelį, nes dabar jau turiu gerą dviratuką su kuriuo ir į darbą kasdien lakstau ir į kaimą (50 km) numinu….

Jurgita