Čiobiškio žygis

Laikas: 2010.03.13-14
Vieta: Musninkai – Čiobiškis - Musninkai
Dalyviai: Tomas Kukis (vadas), Akvilė Gerulskytė, Andrius Garbauskas, Andrejus Jegorenka, Justas Kėdanis, Edgaras Rozočkinas, Giedrius Skiečevičius



O viskas prasidėjo Musninkuose, nedideliame miestelyje Širvintų rajone, kuriame yra bažnyčia, parduotuvė, vaikų darželis ir šiek tiek gyventojų. Čionais išsilaipinus dviems 7 žmonių ekipažams, prasidėjo atsargus kuitimasis. Kas traukė slides, kas avėsi batus, o kas tiesiog stebėjo kiek prieštaringus vietinių gyventojų veidus. Tačiau nedidelė sumaištis neprailgo. Nežinia, tikėjosi Tomas ar nesitikėjo, tačiau jo organizuoto žygelio komanda tikrai neužmiršo. Gimtadienis tokia jau šventė, jog dažnai be kaltininko apie tokią ypatingą vieną kartą metuose pasitaikančią dieną dažnai sužino ir kas nors kitas. Taigi, taip ir nutiko. Atlaikius dovanų įteikimo ceremoniją ir priėmus visų šiltus sveikinimus, atmosfera po truputį ėmė artėti link tikresnes žygio nuotaikos.
Nors šiųmetis pavasaris šiluma ir nedžiugino, žygeiviai nesutriko. Pasidalijome į dvi nedideles grupeles. Andrejus ir Justas iškeliavo pėsčiomis, tuo tarpu Tomas, Andrius, Akvilė, Giedrius ir Edgaras ėmėsi keliauti slidėmis.
Kokie nuotykiai aplankė Andrejų ir Justą nėra daug žinoma, labai jau jie greit žygiavo. Tuo tarpu apie slidininkus jau galima šį bei tą prasitarti. Šio straipsnio autorius, savo laimei ar nelaimei kaip tik buvo vienas iš pastarųjų žmonių.
Pati kelionė slidėmis prasidėjo užtikrintai. Iš Musninkų iškeliavome gana greitu tempu, vaizdai aplinkui sparčiai keitėsi. Pakelės sodybos, lygumos, kalvos ir galų gale miškas. Jame kiek užtrukome. Ypač didelį įspūdį žygeiviams paliko statesnės miško nuokalnės. Dainos „Virto Ąžuolai“ niekas taip ir nesukūrė, nors progų tikrai buvo. Šiaip ar taip kas su nedidelėm traumom, o kas ir be jų netrukome išsivaduoti iš miško gniaužtų ir pasiekėme pirmąją įžymesnę stotelę – Ardiškio ąžuolą.
Tik stabtelėjus ir pajutus poilsio valandėlę paaiškėjo jog sulūžusi Akvilės slidė. Kol Tomas ir Andrius išėjo paieškoti pagalbos pas aplinkinius gyventojus, Edgaras ėmėsi vandens papildymo. Pasibeldus pirmon pasitaikiusion sodybon, paaiškėjo jog nebuvo prašauta. Vandens greitai buvo surasta, o sodybos šeimininkės pasirodė ypač svetingos ir kaip vidurdieniui net labai linksmos. Mandagiai atsisakius alaus tenka greitu tempu grįžti pas ąžuoliečius. Tomui ir Andriui irgi atvykus su jau sutaisyta Akvilės slide (ačiū tam nagingam žmogui) žygis iškart pratęsiamas.
Tolesnis žygis nepraėjo be nuotykių. Vien ko verta kelionė tirpstančia, tačiau vis dar kiek apledėjusia Nerimi. Apima prieštaringas jausmas kuomet per metrą nuo ledo, kuriuo čiuožia slidės teka neužšalęs upės vanduo. Nepaisant kiek ekstremalių išgyvenimų, šitas pabandymas daugeliui paliko gerą įspūdį.
Netruko pradėti temti. Pajutome, jog žygis pereina į naują etapą. Su laiku net pradėjome sunkiau orientuotis, oro sąlygos tam irgi nepadėjo. Vėjas su sniegu dar labiau apsunkino matomumą.
Pradėjus keliauti pamiške ir aptikus apgyvendintas vietas, nusprendėme vietinių gyventojų pasiklausti kelio. Šiuo atžvilgiu kaip paaiškėjo mums nelabai sekėsi. Niekas taip ir nesiryžo atidaryti durų. Nesinori tikėti, kad per silpnai beldėme.
Nieko nepešę pajudėjome toliau. Nebuvome visiškai pasiklydę, tačiau norėjosi pagaliau išvysti bent kiek labiau apčiuopiamą orientyrą. Nujautėme kad mūsų taip siekiamas Čiobiškis yra priekyje... Ir nesuklydome.
Pasiekę Čiobiškį lengviau atsikvėpėme. Net pradėjome čiuožti pakele. Pirmos žygio dienos galutinė stotelė – šalia Čiobiškio esantis urvas – jau ranka pasiekiamas. Tačiau staiga nelauktai nakties fone pasimato raudoni ir mėlyni žiburėliai. Priešais mus sustoja net pora automobilių, iš vieno kurių tiesiog šokte iššoka keli įniršę policijos pareigūnai. Apsidairėme, lygtais niekas iš mūsų greičio neviršijome:). Pasirodo klausimas visai kitur buvo. Pirmas kelias minutes atlaikius įnirtingą pareigūnų tardymą paaiškėjo, jog policiją ant mūsų užsiundė viena pamiškėje gyvenanti bobutė. Pastarosios ryžtingos būta. Išgirdusi prie trobos atsiradusį triukšmą ėmė ir skambtelėjo pareigūnams. Nusprendė žmogus, kad kažkas į jos namus laužiasi. Turbūt reikia dėkoti sėkmei, kad jos namuose kokio šautuvo nebuvo, antraip kelio norėję pasiklausti žygeiviai galėjo ir visai namo nesugrįžti :)
Nepaisant šio nesusipratimo, situacija greitai išsisprendė. Susiprato pareigūnai, kad niekur nesilaužėme. Gražiai atsisveikinome ir pradėjome toliau ieškoti mūsų taip siekiamo urvo ir jau užtarnauto pirmos žygio dienos miego. Teko gerai paklaidžiot, tačiau urvą visgi suradome. Tenais jau kurį laiką buvo įsikūrę Justas su Andrejumi. Pasirodo aplenkė mus pėstieji kolegos ir net labai nemažai.
Antra diena vystėsi kiek kitaip nei pirmoji. Ryte dienos šviesoje geriau apžiūrėjome urvą ir netrukome pradėti pamažu grįžti į Musninkus. Šįkart prie pėsčiųjų – Justo ir Andrejaus prisijungė pirmą dieną slidinėjęs Giedrius. Gavosi taip, kad ant slidžių likome keturiese.
Atsiskyrę nuo pėsčiųjų, pajudėjome link dar per Rasų šventę lankyto Janionių piliakalnio. Kiek pasižvalgę žygį pratęsėme toliau. Palaikydami greitą keliavimo tempą ir pasirinkę kiek trumpesnį maršrutą nei kad pirmąją žygio dieną vakarop netrukome pasiekti Musninkus. Tenais supratome, jog pėstieji kolegos sugebėjo mus aplenkti net ir antrąją dieną :) Tačiau šįkart nors ne tiek daug kiek pirmąsyk.
Automobiliais grįždami namo sugebėjome dar ir Kernavę užgriebti. Aplankėme žymiuosius piliakalnius, pasivaikščiojome ir ramia sąžine galutinai pasukome namų link. Dviejų dienų misija tapo įvykdyta.
Žygio pabaaaiga :)

Edgaras


Žygio frazė:
Per pietus.
Edgaras: Nu va, pripjausčiau dešros, o dabar niekas nevalgo.
Visi: Taigi mes tau sakėm, kad nepjaustytum!
Edgaras: O ką aš žinau, ką jūs norėjote tuo pasakyti...

FOTO: Čiobiškio žygis