Rasos ant Janionių piliakalnio

Laikas: 2009.06.20-21
Vieta: Janionių piliakalnis
Dalyviai: Jonas, Jolita, Dovilė, Andrius, Akvilė, Lina, Banzajus, Linas K., Ieva, Vaidotas, Arvydas, andrejus, Edas, Vytenis, Albertas, Saulius, Dovilė, Giedrė, Justas, Tomas, Jūratė, Jūratė, Marius, Roma, Darius ir daug kitų žmonių

Atvažiuojant, dar nepasiekus Kernavės, Jonas užmatė skelbimą „parduodu šviežią pieną“. Na, ir, aišku, nebūtų Jonas, jei nesustotų tai pamatęs.. Tačiau teko nusivilti, niekas neįsileido vidun... Nieko keisto, kad 10 val. vakaro pieno fanų niekas nelaukia... Tuomet sustojom prie vienos pakalusios bobutės, judančios link Kernavės, paklausėm jos, gal žino kur gaut... Nurodė savo kaimynus, pas kurios vėliau lipo per langą, kad apie mus praneštų :D
Galiausiai, kol pasiekėm galutinį tikslą, sutemo, ir, šiaip ne taip atradę jau atvažiavusiųjų mašinas, daugiau nebeklaidžioję, įsikūrėme nakvoti prie jų. Neturėjome nė žalio supratimo kur tas piliakalnis...
Anksti rytą atėjęs Andrius pravedė pro džiungles, dilgėles iki pažastų, parodė, kur įsikūrę. Čia ir su didžiausiu noru nebūtume tamsoje jų radę..
Prasidėjo intensyvus darbas, kiekvienas atliko paskirtas užduotis: kas vartelius gamino, kas juos puošė, merginos vainikus pynė, Edas pasirūpino atpirkimo auka po raganų medžioklės, kurią vėliau sudeginome, Jonas aukurą supylė. Tiesa, pagelba neapsiėjo ir vėl be nuotykių – neradęs lengvai pasiekiamų akmenų, juos iškasė iš po žemių.. Štai taip ir atsiranda duobės keliuose..
Vakare paminėjome Rasas kupoliavimu, dainomis, šokiais, saulės palydėjimu, fotosesija bei raganų ieškojimu. Pinčiuko Edo vedamos, mes, merginos, įsijautėme į raganų vaidmenį, klykavom ir gąsdinom kiek išgalėdamos. Tačiau ši vaikų karta pasirodė labai drąsi, nieko nebijodami puolė kovot už gėrį ir narsiai puolė mus bei apmėtė akmenimis. Šiaip ne taip, valdovo Edo apgintos, grįžome sveikos ir gyvos. Baisu buvo sėst prie bendro laužo vėliau, tačiau, mūsų laimei, atvirtus į žmones, vaikai mūsų nebepažino :);

Jolita

Grįžom ant Janonių piliakalnio po keleto mėnesių. Tiesa, iš kitos pusės - anąkart atplaukėm Muse, o dabar ilgai ilgai klaidžiojom mašina. Per rugių laukus, per pievas... Panašu, jog Ąžuolai pastaruoju metu praktikuoja telepatines markiruotes - mano volvukas jau spėjo pasijusti džipu.
Pats piliakalnis irgi atrodo gerokai kitaip: žiemą tikrai nebuvo žolynų iki kaklo. Žolynų, per kuriuos kažkas dalgiu "pramynė" taką ir, kurie per naktį pavirto beveik čiuožykla.
...tradicinės apeigos. Kažkodėl prisiminiau pirmąsias Rasas su ąžuolu- apeigos tos pačios, bet mes jau visai visai kitokie.
...nuostabus naktinis pasivaikščiojimas... pakrūmėse žybsi ugnelės, o ties ūkanota upe mums kelią pastoja pats Pinčiukas su paskenduolių kompanija, raudančia ir kikenančia iš po tilto. Pinčiuką pavyko nubaidyti Banzajumi, bet va, pelkių seniui Banzajus netiko. Senis atkakliai reikalavo mergelės bučinio, tik mergelės šiais laikais nepriklausomos ir su nuomone - nė viena nepasirašė, paliko senį dar 300 metų savo laimės laukt.
O toliau šokiai iki ryto, plepalai ir pan. Po to ėjom saulės pasitikt, dainavom jai, laukėm, o ji, slapukė, sugebėjo patekėt nepastebėta...

Giedrė

FOTO: Rasos ant Janionių piliakalnio