Naujokų žygis

Laikas: 2009.04-04
Vieta: Pikčiūnai - Šiluva
Dalyviai: Tomas, Romas, Giedrius, Viktoras, Andrius, Edgaras, Donatas, Paulius, Roma, Milda, Agnė, Eglė, Ieva, Simona, Akvilė, Jolita

Santykis 1:3, turiu nudžiuginti vyriškąją pusę, naujokės gražios ir jų 6 :), vaikinukai tai tik 2, ju grožį lai vertina merginos. Bendroj sumoj 8. Na kiti ne visai naujokai regis, nes jau šiek tiek pažįstami, bet...

Romas

Ankstyvas rytas, renkamės autobusų stoty. Žygio vadas Tomas ąžuolietiškai vėluoja, vos spėja į autobusą.
Važiuojam iki Pikčiūnų, ten susitinkame su kita dalimi atitranzavusių žygeivių. Aplankėme Maironio tėviškę, pabuvojome prie jo šulinio, užsukome ir į gimtinę. Tada pievom, laukais, pagrioviais ėjome toliau. Man didelį įspūdį padarė orientavimasis pagal laidus (pirmąkart žygiavau, iki šiol neturėjau nė minčių kad jie galėtų ką reikšti). Kiekvienas sustojimas – su siurpraizu... Apsivalgyt galima 
Beeinant per miškus, lipom ant kalno sušokt asilo, ten sutikom šių girių savininką, kuris papasakojo savo planus sutvarkyti viską. Nurodė, kaip rasti ilgaamžius ąžuolus. Beieškant ąžuolų, buvo rastas nedidukas plotas sniego.. kaip smagu tokį šiltą pavasario savaitgalį rasti sniego ir juo apsimėtyti..  Apkabinus didžiuosius ąžuolus, patraukėm link dvaro, kur vėl sutikome tą patį žmogų. Dar papasakojo dvaro istoriją, nurodė, kaip patekti į vidų.
Vakarop prisijungė Zongas. Šis žmogus labai nustebino atradęs mus, nes pati nė neįsivaizdavau kur randuosi ir kaip čia mus įmanoma rast  Pagaliau pasiekėm Dubysą. Nedaug paėję, stojom miegot. Naktis pasirodė baisiai šalta (ko labiausiai ir bijojau). Kaži ar išvis pavyko užmigt, bet ryte kiek girdejau, visiem sunki naktis buvo. Kaip tikrai lietuvei, iškart lengviau pasidarė tai sužinojus :D
Antrąją dieną keliavom palei Dubysą, pasiekę Lyduvėnų geležinkelio tiltą, sustojom papietauti. Įsikurėm atrastoj pavėsinėj. Neužilgo atvažiavo šios vietos šeimininkas, svetingai mus priėmė, nepyko, kad įsikūrėm. Ir dar papasakojo apie šį tiltą iki karo or po jo, kad dar ir iki šiol saugantys kareiviai atiminėja juos įamžinančiųjų fotoaparatus. Pasisotinę pasukom keliu link Šiluvos. Paėjus porą kilometrų, Tomas sutranzavo gruzavyką. Tytuvėnų regioninio parko girininkas susėmė mus visus, pavežė iki Šiluvos. Jo frazė man dar ilgai skambės galvoje „tiek mėsos gyvenime dar nesu vežęs..“
Apžiūrėję Šiluvos bažnyčią, atsicikucakinom ir išsiskirstėm: kas ištranzavo, o kas laukė atriedančio autobuso..

Jolita