Čepkeliai ne Čepkeliai

Laikas: 2009.03.14-15
Vieta: Čepkeliai
Dalyviai: Edas, Justas K., Andrejus, Akvilė, Olga, Giedrė, Darius N., Justė, Eglė, Dovilė, Saulius, Jolita V., Andrius

Žygis po Čepkelių raistą buvo pasiruošimas ir išbandymas tiems, kurie vasarą ketino keliauti į kalnus. Tiesa, vado Edo leidimu, kartu žygiavo ir keletas entuziastų, kuriems labai rūpėjo po raistą pabraidyti. Deja, susiklosčius nepalankiai politinei situacijai, raistą pamatėm tik akies krašteliu. Pasirodo, mūsų visuomenę apraizgiusių informacinių tinklų pagalba, Čepkelių rezervato administraciją pasiekė žinios apie planuojamą žygelį. Vos sulipome į apžvalgos bokštelį, tuoj iš kažkur išdygo pareigūnas, ėmė aiškinti, kad jie viską apie mus žino, iš kur mes ir kokie mūsų kėslai. Pareigūnas informavo, kad tuoj tuoj išrašys mums baudą – 100 Lt už galvą – nes mes neleistinai įžengėme į rezervato teritoriją (t.y. praėjome juo kokį 100 m nuo keliuko iki bokštelio). Dar uniformuotasis pranešė, kad sekė mus nuo pat Marcinkonių. Vietoj to, kad įspėtų ir informuotų, leido mums padaryti „nusikaltimą“ ir tada jau prisistatė!
Užvirė karšti debatai su pareigūnais, bet nepadėjo net Edo įtikinimai, kad progresyvų jaunimą į žygį veda, kad mes norime gamtą savo pažinti, ir t.t. Tapo aišku, kad šįkart po pelkę nepaklamposim.
Bet kraštas Dzūkijos ir be Čepkelių turi, ką parodyti. Ėjome per miškus, pro gražius kaimelius palei Skroblų, su botikais šlepsėjome per besileidžiantį sniegą, leidomės ir kilome slidžiais skardžiais, klimpome į pelkutes, kėlėmės per Skroblų (kas basom brido, kas pasitikėjo permestu pagaliuku). Dar buvo kiek ekstremalesnis perėjimas perkėla per Grūdą. Dideliam kitame krante sutūpusių fotografų nusivylimui, į vandenį niekas neįkrito. Ai tiesa, biškį įkrito, tik kitoje vietoje. Ačiū Justui už parodomąjį skrydį nuo palinkusio medelio! :)
Man dar labai patiko pelkė Bakanauskuose, ant kurios užšalusios pasivaikščiojome – fainas jausmas. Burbuliuojantis Antončiko šalcinis. Lengva pavasario nuojauta. Rimtos kalbos apie kalnus vakare prie laužo. Andrejaus siurpraizas – želė su vaisiais, ištrauktas jau į žygelio pabaigą, kai iki Marcinkonių vis dar buvo likę 7 dideli kilometrai. Ciku caku Marcinkonyse, tada vieni Kaunan, kiti į Vilnių.

Akvilė