Birštono piliakalniai

Laikas: 2009.02.07-08
Vieta: Birštono apylinkės, aplankyti keturi piliakalniai
Dalyviai: Romas, Eglė, Akvilė, Juozas, Tomas, Vaidotas

Ankstų šeštadienio rytą būrelis linksmai nusiteikusių keliautojų patraukė aplankyti ir savo akimis pamatyti keturis piliakalnius ir „Ožku pečių“. Kelionė suplanuota vienai ir dviem dienom. Moteriškoji žygio dalis vyriškąją paliko pavakarį.
Sustojome netoli Birštono, Budos kaime. Pas gerus žmonės palikę mašinas, saugomas šuns ir mažo katino, patraukėme ieškoti pirmojo Babronių piliakalnio. Rasti jį, pasirodo, ne taip jau ir lengva, nebuvo jis tipinis piliakalnis. Vienas šlaitas tik priminė tikrą piliakalnį, kitas buvo lygus ir labiau priminė pievą su skardžiu nei piliakalnį. Paskaitę aprašus ir palyginę su tuo, ką matome, nutarėme, kad ko gero tai – piliakalnis, įsikūręs dviejų upių santakoje: Verknės ir Narupio. Pasigrožėję juo, pamaitinę gulbes patraukėme ieškoti sekančio piliakalnio.
Kadangi šlaitai statūs, o mums norėjosi keliauti pagal upę, tai teko pasijusti kaip kalnų ožiams. Ėjome stačiu šlaitu dar apaugusiu medžiais, kabarojomės lėtai, bet linksmai. Vaido, kuris atrodė labiausiai nusimanąs tokiuose reikaluose, klausėme, kokios kategorijos gaunasi toks žygelio etapas. Prasikrapštę pro skardi, sustojome prie labai įdomaus pakabinamo tilto. Pasivaikščioję juo, pasiūbavę ir palingavę jį, patraukėm toliau, bet čia pat sutikome smagiai nusiteikusį dieduką, papasakojo daug įdomių dalykų apie pačią Verknę, apie jos suneštus namo dydžio ledo kalnus. Pakeliui sutikome sarginių kiaulių porą. Labai jau mes įdomūs joms pasirodėm, teko net vyti šalin, kad nesivytų. Traukėme toliau palei ledo lytis upelio pakrantėje. Nutariau jas pastumti, lai neša tolyn, per tokius sumanymus teko patikrinti ir kokios temperatūros vanduo...
Taip linksmai keliaujant pasiekėme ir antrą piliakalnį, šio jau sumaišyti su kalva nebuvo įmanoma. Gražuolis Paverknių piliakalnis tūno sau ant Verknės kilpos, toks didingas, nors didelė dalis jau nuplauta. Vaizdas ant jo palipus dar įspūdingesnis. Sutarus, kad čia jau tikrai piliakalnis, pradėjome šokti „Asilą“, seniai šoktas, tai sunkiai ir gavosi. Laimingi, nusileidome nuo jo ir pradėjome ieškoti vietos pietum.
Pietus valgėme ant kalvos, užsikūrėme laužiuką, išsivirėm arbatos. Niekur neskubant pavalgėme, pailsėjome. Kas išsidžiovino šlapius batus, kas šiaip pasišildė. Susikrovėme daiktus ir pajudėjoms „Ožkų pečiaus“ ieškoti.
Nusileidus nuo kalniuko kur pietavom, mus pasitiko n plius jūra mažyčių šuniukų. Visi kaip vienas praktiškai. Akvilė net juokavo, kad tai klonai. Ledas tiek Verknę, tiek Nemuną sukaustęs dar labai tvirtai. Sutikome žvejų, kurie mielai mum rodė kelia, kuriuo galime kirsti upę, kuriuo ne. Ledas mum pasirodė per plonas, tad nutarėm nerizikuoti, visgi gilu ir srovė yra. „Ožkų pečių“ apžiūrėjome iš tolėliau. Palei Nemuną patraukėm link mašinų, dienos trumpos, temsta greitai...
Mašinas pasiekėme dar šviesoje, siūlėme merginom tęsti kelionę iki sekančio piliakalnio, nepanoro. Teko atsisveikinti, kad nebūtų taip liūdna sukrimtom Eglės šokoladinį siurprizą. Prisimenant senas tradicijas sudainavom „ciku caku“ ir pamojavę išlydėjom namo. Patys, pasikeitę kuprines, pasiėmę visus reikiamus daiktus, patraukėm link kito piliakalnio. Sutemo greičiau nei tikėtasi, teko gerokai ankščiau kurt stovykla. Miškas, kaip ir tikėjomės, malkų gausa nepasižymėjo, bet košės išsivirėm daug ir skanios. Eh, geras virėjas Vaidotas. Pasisėdėję ir pasikalbėję sulindom į palapines miegoti. Ryte pabudau nuo vėjo šniokštimo. Nusiteikėm vėjuotai kelionei. Pavalgę apie 11 val. pajudėjom. Klaida žemėlapio žymėjime privertė padaryti kilometro lankstuką, bet... Suradę tikrąjį tašką patraukėm link jo. Kelias nebuvo jau toks tolimas kaip atrodė žemėlapyje, ėjome gana smagiai.
Pasiskaitę aprašus ir pasidairę aplinkui, radome jau 3-čią piliakalnį - Nemajūnų. Labai gražus, tik apaugęs medžiais, tad šalia stovint sunku pastebėti. Pasvarstėm, ar nereiktų kada daryti talkos gelbėjant jį nuo tokios negerovės kaip krūmai. Vėl šokome „Asilą“, šis jau kur kas geresnis gavosi. Patraukėme ieškoti paskutinio tikslo.
Kelias vingiavo per Nemajūnus. Mus pasitiko labai graži bažnyčia, ir jos netikri langai, kaip įtariam. Šalia jos pamatėm dar vieną įdomų objektą. Lyg dvaro pastatas, lyg kas. Senas, medinis, gražus namas virtęs vaiduokliu. Palandžioję po jį, apžiūrėję didžiuli akmeninį šulinį patraukėm ieškoti vietinių, pasiklausinėti apie pastatą. Sutikome jauną vyra, labai malonų ir kalbų, papasakojo, ką galima aplankyti dar netoliese, pasakė, kad pastatas yra buvusi klebonija ir kad greitu laiku pakeis rūbą - apsitvarkys. Bekalbant paaiškėjo bendros pažintys, bendri darbai, bendrai kasinėti karo laukai. Smagiai prisiminta praeitis, paminėti tie, kurių jau nebėra šalia.
Pasiekus numatomą Šilėnų piliakalnio vietą, pradėjom dairytis - nieko panašaus. Teko pasinaudoti vietinės moterėlės pagalba. Papasakojo, kur rasti piliakalnį. Šis taip pat pasirodė ne taip lengvai randamas. Kelios kalvos, kurios gali tikti piliai. Visgi, pagal aprašą, atrinkom labiausiai tikėtiną. Padainavom ir patraukėm link kelionės pradžios taško. Prie mašinos buvome dar nevisai sutemus.

Romas

Paskutiniųjų žygelių metu buvo atsiradusi graži tradicija, kad iš kažkur atsiranda ir prisijungia amsintis palydovas, ir prasitąso su mumis iki pat žygio pabaigos. Kernavėje tai buvo Blusius, per Kalėdas Dauguose – Čiukčia. Šįkart viskas galėjo būti gerokai egzotiškiau. Einant pro vieną sodybą, mus pasitiko sarginiai MEITĖLIAI. Tomas iškart su jais rado glaudų kontaktą. Deja, sekę mus iki pat savo valdų ribos, paršai vis tik apsigalvojo ir nukriuksėjo atgal.

Akvilė