Vėlinės su VUŽK

Laikas: 2008.11.01-03
Vieta: Dzūkija
Dalyviai: Do, Linas Kulakauskas ir VU žygeiviai.

Prisiplakėme prie vilniečių. Aš, Linas Kulakauskas, jo prietėlius Viktoras ir jo sūnus Martynas. Vilniečių buvo dvylika žmonių. Susitikome Marcinkonyse. Kur tiksliai vaikščiojome - negaliu pasakyti, žemėlapio neturėjau, kliovėmės vadu Šidiškiu.
Ėjome per miškus iki Skroblaus. Pakeliui pietavom, arbatą virėm. Bridimas per Skroblų buvo tikra atrakcija. Ypač tiems, kurie su batais bandė.
Paskui parsidėjo bunkerio ieškynės. Jau temo. Bet radom tą griovą Skroblaus šlaite, kur jo būta. Uždegėm žvakes kelias.
Toliau išlindom į keliuką. Pasidarė visai tamsu. Priėjome Kapiniškių kaimo kapines. Jau vėlu, žmonių nėra, tik žvakės dega. Ant tiltelio per Skroblų išėjo juokingas nesusipratimas. Širdiškis ruošėsi skambinti sodybos, kur mūsų laukė šeimininkui. Visi pamanė, kad jis ieško ryšio, ir liko stovėt ant tilto plepėdami. Tik po kurio laiko, pastebėjom, kad vadas nuėjo jau seniai. Teko vytis, gerai, kad ne mišku, o keliuku.
Priėjome Margionių kaimą. Šunys loja, o mes kaip kokie triukšmingi vaiduokliai einam. Radom geležinkelį, o nuo jo tik kokie 3 km buvo likę iki Balaitės miško, kur yra ta sodyba. Pasitiko mus pavėlavusius dvi valandas su naminiu vynu, rūkytu bebru ir pirtele. Nieko neprikiši, žmonės svetingi.
Nakvojome ant šieno. Irgi gerai, nei tau palapinės statyti, vietos daug. Kitą dieną po pusryčių išėjome per miškus Grybaulės link. Ten mes nuo vilniečių atsiskyrėme ir grįžome teisiausiu keliu į Marcinkonis palei nebenaudojamą geležinkelį.

Do