Do ir Tomas Kaišiadorių apylinkėse

Laikas: 2008.05.17-18
Vieta: Kaišiadorių apylinkės
Dalyviai: Dovilė, Tomas.

Tai buvo vienos dienos pasivažinėjimas po Kaišiadorių apylinkes. Tenai, jei pasiimsite Lietuvos turistinį žemėlapį, pastebėsite kokius 11 akmenų pažymėtų gana arti vienas kito. Vieni gal mitologiniai, kiti šiaip — gamtos paminklai. Tai ir norėjau nors kelis tuos akmenis susirasti.
Atvažiavome su Tomu į Kaišiadoris traukiniu. Pasukome į Stasiūnus. Ten stovi kažkokio seno dvaro pastatai, apleisti kaip ir dauguma. Pasiekėme Žiežmarius, pasukome link Mūro Strėvininkų. Prieš keltą metų tose apylinkėse buvo naujokų žygelis, vadovaujamas Zongo. Taigi žvyrkelis, kuriuo tada ėjome, jau asfaltuojamas. Dabar tai jau tikrai darbai baigti.
Mūro Strėvininkuose, pasirodo, yra kažkoks pensionatas. Tik nesupratom, ar pensininkams, ar šiaip iš galvos išėjusiems. O vietos tai ten gražios, visai nebloga vietelė pensionatui, kad ir kokios paskirties.
Toliau važiavome visokiais smulkiais šunkeliais link Balceriškių, tada lindom į Kaukinės mišką. Vėl kartojome to Zongo žygio maršrutą. Kaukinėje, beje, yra toks apvalus ežerėlis, pačiame miško, ir to paties pavadinimo kaime. Vėliau sužinojau, kad laikoma, jog jis yra meteoritinės kilmės.
Iš miško išlindome prie Beižionių. Ten, tarp kito, yra vaikų namai. Iš ten — link Švenčiaus ežero, prie kurio pietavome. Gražios apylinkės, kalvų ir miškelių daug. Toliau Nemaitonių kaime bandėm rasti porą akmenų. Nepavyko. Prie kelio jų nebuvo, o su dviračiais lakstyti galukiemiais nesinorėjo. Toliau prasidėjo blūdijimai. Aš neturėjau gero topografinio žemėlapio, tik tą turistinį prie 130 000. O jame patys mažiausi keliukai gali reikšti bet ką: tiek padorų žvyrkelį, tiek užartą lauko kelią. Sutartiškėse kelias per mišką buvo dingęs. Su vietinių pagalba lyg ir radom to kelio pradžią, bet paskui teko nešti dviračius azimutu. Paskui vėl kelias dingo — užarė jį matyt. Teko pėdinti per grumstus palei melioracijos griovį, kol radom pralaidą.
Radom du Klėriškių akmenis. Tokie dideli akmenys kryžkelėje. Ir dar radom Medinių akmenis, irgi prie kelio. O daugiau ir nepavyko. Pėsčiom reikia eiti, po krūmus palandžioti.
Nuo Žostautų pasukom atgal į Kaišiadoris. Bet čia Tomui padanga praplyšo. Kol aš ėjau į kaimo krautuvę ieškoti lipnios juostos, jis ją „pataisė“ atpjovęs lopą nuo plastikinio butelio. Ir visai padoriai laikė, į Kaišiadoris parvažiavom, į traukinį priešpaskutinį spėjom.

Do

Atėjo pavasaris. Dovilė sugalvojo žygelį. Nors spaudė, bet aš spjoviau į bakalaurus, ji į darbus ir išvažiavom pamankštinti dviračių prieš vasarą.
Žygio tikslas buvo rankioti žemėlapy pažymėtus akmenis.Trukmė – diena. Vietomis kelias buvo tikrai ofroadinis - vėžės jau ne traktorių bet kažkokių milžinų, rodės per žiemą raustos. Bet mūsų plentinkukai neėmė į galvas ir šauniai atlaikė. Kartą išvis kirtome mišką pagal kompasą nešdami dviračius ant pečių.
Kelonė buvo puiki - net į galą man suplyšo padanga. Nors neturėjom nei su kuo lopyti, nei su kuo atsukti rato - visgi labiau pasivažinėjimas nei žygelis - tai kad nepritruktumėme nuotykių remontui nepasėmėm nieko, išskyrus pompas.Bet išsisukom - pademonstravom porą fokusų ir plikom rankom su supjaustytu plastikiniu buteliu sutaisem ratą ir sėkmingai baigėm kelionę.

Tomas