Naujokų žygelis Punios šile

Laikas: 2006-09-30 - 2006-10-01
Vieta: Punios apylinkės
Dalyviai: Vaidotas Pečkys, Simona Vyšniauskaitė, Andrius Brundza, Dovilė Naruškevičiūtė, Vima Blėdaitė, Paulius Dambrauskas, Agnė Matonytė, Darius Styra, naujokai: Tomas Kukis, Eglė ir Aušrinė, Brigita.

Sp Žygelis



Ne viską pamenu tai vietovardžius ir tt teks kažkam kitam įrašinėti. Ktu naujokų žygelis man buvo pirmoji pažintis su Ąžuolu. Atvirai tariant visi žygiai man asocijavosi su girtuoklystem ir girtomis dainomis prie laužo todėl svarsčiau imti ar neimti samanes iš paskutinio mano žygio po Dzūkiją. Vis dėlto kažkodėl tas gelsvas skystis pasirodė prarūgęs ir vietoj šaltos samanes į temosą susimečiau ledų, prisipirkau snikersų ir jogurto irišlėkiaustotin.
Ten autobuso jau laukė drūti vaikinai ir sportiškos merginos - sunku bus nusprendžiau. Nužudysmane gėrimų dozės.

Visa laimė, kompanionai pasirodė visai linksmo būdo - kai paklausiau, kur važiuojam, pasakė į Balbieriškį.

Ir šis šposas buvo visai rimtas - po kokio pusvalandžio jau stovėjome prie Balbieriškio bažnyčios.

Gėrimai vis dar neprasidėjo ir mes patraukėme į Panemunio pievas. Aplankėme apleistas kapines. Kaip maži bado iškamuoti Afrikos vaikai džiaugėmės ten radę obuolių.

Kaip ir viskas taip tai ir juokinga vėliau atrodė, nes obuolių visokiausių spalvų ir skonių veislių rasdavome vos ne ties kiekvienu posukiu, kampu, zingsniu ir t.t., ir jau po poros kilometrų šios kulinarinės obuolių degustacinės kelionės suvokiau, kad apie obuolių skonio ypatumus pradedu suvokti viską - jie buna laukiniai, naminiai, raudoni geltoni, rūgštūs saldūs ir t.t...

Taip pat patyriau kad jeigu obuoliai nelenda tai reikia paskanuati laukinių slyvų ir vėl galima valgyt.

Nors aplinkui buvo daugiau negu reikia šio gamtos turto, bet netgi sustojus pailsėti geraširdiški kaimiečiai mum nešė krepšiais obuolius. Bet mes, kaip tikri keliautojai, traukėme toliau, nes kaip supratau is kalbų, vietoj to, kad perbristume Nemuną, jį ruošėmės apeiti. Kadangi tai rimtas užsiėmimas ant piliakalnio (nežinau pavadinimo), sušokome ir vos nepaukojome dievams vienos naujokės. Ji linksmai sau riedėjo žemyn, bet man nervai neatlaikė - šokau ir pagavau. Po to užkandome - išsitraukėme dalį siurprizų. Aš ledų - visi buvo baisiai sužavėti. Aišku, dauk įdomiau kaip būtų buvę sužavėti ta prarūgusia samane. Jeigu manote kad čia ir viskas baigės neatsakytu klausimu, tai nebūkite naivūs - pažiūrėktie kiek dar liko teksto - mes vėl ėjom ir vėl buvo dar begalės obuolių - raudonų, geltonų, spalvotų. Rūgščių ir saldžių. Jų buvo tiek, kad net atlikinėjome eksperimentus su arkliais - šėrėme iki pasiutimmo juos obuoliais - kol putos iš nasrų tekėt pradėdavo.

Bet visa laimė, kad net ir pasiutęs arklys išlieka geraširdis gyvūnas ir leidžiasi glostomas ir visas pasiutimas pasireiškia tuo, kad šlamščia obuolius iš rankos kaip pasiutęs - tik duok! - nes obuolys skanus reikalas. Bet reikia būti atsargiais, nes einant tolyn pasireiškia žiaurioji arklių prigimtis - jie dar ilgai žiūri pavymui ir savo liūdnais žingsniais prašydami obuolių dar, kad jei jie pavyzdžiui žiūrėtų penkiese tai širdis sprogtų, kaip graudu be galo. Todėl niekada nešerktie daugiau kaip keturių arklių - sudraskys širdį, kaip mažą vaiką.

O gal jie buvo linksmų plaucių ir žiūrėjo, nes atrodėme kaip ir jie tikrai keistai - jie sau atsipalaidavę šlamštė mūsų obuolius, mes kulniavome Punios šilo link, kai žmonės laukuose aplinkui, laukuose tikrąja to žodžio prasme arė - kasė bulves, vežimais veže mėšlą ir bent aš tai ant akmenų vengiau lipt - žinia darbymetį ir akmuo kruta..
Kas keisčiausia visoje visuotinėje manijoje nukaskime bulves matėm vienintelį traktorių - bet ir tam kažkas numovė vieną vikšrą. Nejuokas! Aplink mėtės bambaliai ir nuorūkos (dar dauk reikės keliaut kol viską suprasiu).

Bet mes nedarėm problemų iš globalių probelmų ir linksmai sužaidę dar keletą ritualų (deja jau prie manęs merginų nuo piliakalnių nemėtė) pasiekėm Punios girinkiją - ten pasivaikščiojom po pasakų parką. Apžiūrėję liaudies meninkų drožtą mikimauzą, bei kitus lietuvių liaudies stebuklus, pakliuvom Punios šilan. Ten ir supratau ką ten Baranauskas rašė apie šilelį: miškan einu, kad net širdį veria (taip ir mirė kalba). Elniai uždaryti, ant lietuvių didvyrių pilkapių ganos - kažkas sakė, kad ir stumbrai kažkur samanas graužia. Bet kaip tėvynės vaikas, nedrystu svarstyti ką jie privalgę ant tų pilkapių daro.

Na bet liūdnos godos tuoj pat baigės, nes prisijungė dar pora laukusių ąžuoliecių. Kūrėm laužą, virėm košę, leidom dainą. Ir nors paprastai viskas kitose mano žygių istorijose blaiviai nesibaigdavo, bet kažkaip pasirodė, kad nei aš savęs, nei manęs nebūtų supratę su samanės butelioku. Saldžiai miegojus apie laužą ir bejo.
Ryte pasigrybaudami patraukėme link partizanų bunkerio, kur kažkada tokie kaip mes tėvynę bandė gelbėti.

Gal it trūko vakarykščių obuolių pilnų palaukių, bet mūsų kuprinės vis dar pilnos buvo jų, bet ir pats šilas tikriausiai tam ir buvo padarytas ir mus kažkas į ten pasiuntė, kad suprastume, kad ne vien obuoliais žmogus gyvas. Gražu nerealiai. Dar aplankėme aukurą. Medžius pavadintus valdovų vardais, grįžom prie girinkijos ir išsiskirstėm - kas laukt autobuso, kas mašinom, kas tranzais namo. Pakeliui pavežusios Balbieriškio merginos klausinėjo, kodėl visi taip mini Balbieriškį? Gal, kad bažnyčia graži? Bet juk bažnyčia kaip bažnyčia? Po to pavežė klaipėdiečiai studentai ir tardė kur aš klajojau pora dienų? Ir aš, nors ir nedaug išmanydams, pasakojau kiek galėjau kas tas Ązuolas, nes visgi smagu kažką pasakoti kai tau pavydi. O po to kaip dainoj - jų akys blizgėjo, o už lango tyliai švilpė pravažiuotas Balbieriškis ir obelys apleistose kapinaitėse, kažką apie tai, kad kas, kas bet vienas didelis žygis - ką veikti po paskaitų baigės.




Tomas