Plaukimas Muse

Laikas: 2005.05.28 – 2005.05.28
Vieta: Musės upė
Dalyviai: Marumas, Vaidas Bernotas, Gintare, Kalėda, Lina, Simona, Vytenis.

Savaitgalį nutarėm plaukti Musia. Kaip tarę, taip padarę, susirinkom prie 122, tik Marumas kaip įprasta vėlavo. Bet jis dėl to visiškai nesijaudino, tik leptelėjęs "Aš lauke nemiegu", į bagažinę įmetė palapinę. Susėdo keturi bebaimiai i sparnuotąjį nysaną, o kad maža dar nepasirodytų - iš baltojo laivelio dar ir sparnus ant ragų prisitaisė.
Kelionė neprailgo, ir netrukus buvom prie Bartkuškio marių - puikiausioje uolų landynėje Marijos žemėje.
Belapnojant kad net ausys linksta (burnoj nieko neturėjau, o pro ausis medus varvėjo) grikių košę, kaip dabar pamenu, tolumoje pasigirdo Alfonso balsas. Pasirodo tas nelabasis Vaidą ir jo blondinę žmoną taipogi čionais atrioglino. Tada, nors daugelis ir jautė vidinį sąžinės prieštaravimą, tačiau prie siūlo karvės nepririši, o uodui į barzdą neįkasi, tai sulindo į palapinę. O jau viduj ir rytas ateiti netruko.
Ryte pašėrėm kiekvienas po 14 uodų. Tuo tarpų ir patys pavalgėme. Tada sėdome jachtas, ir kirtome skersai išilgai Bartkuškio okeaną. O jojo pabaigoje žiojėjo didžiulė juodoji skylė, kuri siurbė aplinkui viską, net ir vandenį, tiesiai į pačio pragaro gelmes.
Už tvenkinio pasirodo dar ir upės besama. O joje teka balta pieno puta. Tačiau kad ir kiek mes ja irklais beigi kanopomis netalžėme, tačiau raudonos kraujo putos neišvydome. Tai taip ir taškėmės be vilties ir be tikslo. O srovė mus neapdairiai nešė kažkur toli toli, kur nėra nei mergelės, nei žmonos, nei tėvynės mylimos.
Pakeliui keliauninkai nusprendė apsiprausti. Ir tada plikasis kardinolas pamatė, kad jo bendražygiai nemoka naudotis gamtos teikiamomis dovanomis, beigi teršia upę iš teisėjo išvirtu muilu. Tuomet plikasis kardinolas garsiai pirstelėjo beigi šūktelėjo „KAWASAKI“ (niekas nesuprato ką tai reiškia), o pastarasis iš upės dugno kasė molį su šūdukais ir šia mastika tepė savo beigi draugų nuodėmingus kūnus, ir maldavo atleidimo.
Taip šūdukais besitaškant, ir irklais upės ilgumą matuojant, ir saulelė vakarop pakrypo, o keliauninkų gretos pakriko, ir šie gerą valandą aiškinosi ar jiems čia argi ten stoti. Po valandos, kai paaiškėjo, kad „čia“ ir „ten“ yra ta pati vieta, keliaunykai priėjo konsorciumo, ir stojo pusiaukelėj tarp „čia“ ir „ten“.
Vakare, jiems kukliai bekūrenant laužą ir svarstant uodų beigi moškių problemą Nemuno srityje, iš tamsos kyštelėjo naglas snukelis, katras pasirodė beesąs tose apylinkėse bujojantis Briedzis fon Dapkėvič. Turistai pastarajį pavaišino nacionaliniu patiekalu - pūdyta vištos šikna ir pagirdė Rau don Ėlio gėrimu. O Briedzis fon atsidėkodamas pastariesiems papasakojo juokingai pamokančia istorija apie jo užgėrusius (zapoj) betonuotojus.
Šį kartą daugelis pakluso gamtos šauksmui ir sėdo ten kur stovi, o gulė ten kur sėdi. Ir tik Maris susirentęs namuką pasišalino iš kompanijos.
Ryte, jausdami vidinę nešvara, plaukikai nuvėjo pasiprausti beigi spavėdotis prie vandens, o ten stovėjo Briedzis didis ir parodė savo ...
Čia dorovės saugotojau jau nebeapsikentė, atėmė iš Briedzio inportinius caucainius, o pastarąjį išvarė malšinti sukilusius ir užgėrusius betonuotojus.
Tačiau kadangi tarpe keliauninku buvo ir žmonių su nešvariu kūnu (o kaip žinia švariam kūne švari dūšia), tai ir rytas neapsiėjo be nelaimių: besėdant į laivelį Vaidas atsainia ranka paleido laivelį su jame sėdinčia žmona, ir o ginkdie, apvaizdos piršte, įvyko netikėta nelaimė - laivelis apvirto, o gražuolė žmona sušlapo. Puolęs gelbėti brangiosios blondinės šoko vyrelis nuo akmenėlio ir pystelejo kojelę į šakelę. Tokia tatai nelaimė nutiko.
Dar kiek paplaukę dorieji turistai vėl sustojo nusiprausti. Prieš sėdant į laivus Vaidas tarė „o gal palaukim biškį - dar rūbai neišdžiuvo", „aha, tikrai dar neišdžiuvo“, paantrino jam Marumas, ir su visais savo aprėdais pūkštelėjo į Musios gelmes.
Kiek vėliau sekė rėva po rėvos, posūkis už posūkio, užvarta už užvartos. Ir. nors ir buvo sekmadienis, tačiau klajokliai plušo iš peties, o dar iš stuomens ir iš liemens. Tačiau sekmadienis - diena apgaulinga ir nelaba. Pamynusius higienos normas, Bernotų ekipažą bei laivelį, dievas Overkylis, nusprendė pamokyti. Po pamokos pastarieji dar atliko ir apsiklijavimo procedūras.
Taip ir priartėjome prie Čiobiškio. Čia jūsų nuolankus tarnas bei šių eilučiu autorius nusprendė ir stoti. Bandydamas įvesti naujas tradicijas apvertė savo suplaukovę ir nusprendė baigti kelionę. Tačiau kitų laivų kapitonai bandė palaužti jo apsisprendimą ir įkalbėti plaukti iki pat Neries, nes ten pasak jų pats geriausias etapas. Neilgai trukus pasipriešinimas buvo palaužtas ir nuplaukta link santakos. Ir tikrai, pašnekovai nemelavo. Likes etapas buvo geriausias, ypač ta vieta, kai prie Neries apsisukom ir pasukom atgal, prieš srovę link Čiobiškio.
O toliau jau kaip įprasta - maldelė CikuCaku ir ant arklių.
Tiesa, begrižtant sutikom streikuojančius Briedziu betonuotujus, kurie mums išpasakojo savo streiko priežastis, kurias pavyko nufilmuoti.
Va ir pasakai koniec, kas skaitė - maladiec.

Kalėda