Sajanai'05

Laikas: 2005.08.21 - 2005.09.12
Vieta: Sajanų kalnai, Baikalas
Dalyviai: Vadas: Eduardas Nedobežkinas
Dalyviai: Jonas Guzaitis, Andrius Brundza, Aurelija Juškaitė, Jūratė Rumpienė, Paulius Dambrauskas.

Viskas vyko sklandžiai nuo pat pradžios iki galo. Galbūt taip buvo todėl kad nepagailėdavome po lašelį spirito nukrapyti į visas keturias puses Buriatų dievams, numesdavome vieną kitą makaroną, ar paaukodavome vieną kitą saują ryžių, skirtų prie šašlykų.. Mūsų gražios maikutės toli gražu buvo neagresyvios ir neriaumojančios, nešiepė dantų ir nesikėsino į nepraeitus aukščius ir sniegus. Jauki ir draugiška kalnų šamano dvasia (spiritus) kvietė pas save patirti nuotykių (adventure). Na, spiritas baigėsi jau žygio viduryje. Samanės atsargos iki kritinio lygio išseko dar autobuse į Maskvą..
Užtat rekordiškai lengva (1.2 kg) vaistinėlė liko beveik nepaliesta. Spiritus mus globojo nuo piktos akies. Nesutalpinsiu čia į laišką visų akmenynų, uolų, krioklių ir kanjonų. Nesušlamės mano žodžiuose kedrų miškai, neišgirsite Sibiro taigos šniokštimo ir nepajusite raudonuojančių bruknių rūgštumo. Eik ten ir pajusi tai kas netelpa kuprinėje ar kukliam elektroniniam laiške. Jei bandyt apibūdint - tai Sibiro kampelis, sunkiai įsileidžiantis žmogų ar asilo koją. Kartais ten prabirbia vertapliotas, skraidinantis negaluojančius į šventą šaltinių slėnį Šumaką, pasiekiamą tik oru arba pėsčiomis per kelias dienas nuo civilizacijos. Tai dar Čingischano laikais žinota stebuklingų šaltinių vieta. Kitos vietos lyg ir aprašytos, yra rodos ir maršrutai, bet taigoje įžvelgt taką – labai sudėtingas reikalas. Brovėmės miškais kaip džiunglėmis, bridom upėmis, ropojom ir griuvinėjom akmenais akmenukais. Negyvena ten ledynai kalnuose, užtat vargsti ties kiekviena eiline nesudėtinga perėja. Jau skaičiai ir kategorijos nieko nesako, prakaitą džiovina vėjukas, kojų sąnarius nuskausmina kalnų vaizdai. Kompanija kaip arklio kanopa - nepaves ir nepadvės. Nugabens iki pat Baikalo ir paliks.. leisgyvį pagiriotis. Pašers šašlykais. Pagirdys alumi. Degtine. Alumi. Pamaitins ikrais. Ir rūkytu Omuliu - Baikalo dievaičiu ir maitintoju. Ir vėl degtine. Alumi.. Ir lipk dabar kad gudras į uolas. Aj, ne laipiot čia mes susirinkom. Bet pasikultūrinti. Taip ir trūko atmintis toj vietoj. Atsibudau Karvėmaloj prie cepelinų lėkštės. Ir jei ne tas ikros skonis burnoje, gal net netikėčiau kad ir aš ten buvau.