Pavasario ieškojimo atgarsiai

Laikas: 2005-04-01 iki 2005-04-03

Pavasario paieškas pradėjom Vievyje – dauguma ieškotojų jau penktadienį vakare tamsoj be žemėlapio per pažliugusius arimus bandė jį vytis, bet pailso ir užmigo prie aukštos įtampos kapinių, net zimos nepasistatę (naiviai patikeję Neringos teorija, neva po zima šilčiau nei jos viduj). Ryte juos dar bepusryčiaujančius prisivijo pastiprinimas - merginų batalionas su el Capitano priešaky, ir atnešė žemėlapius.

Visą pusdienį ėjom aplink milžinišką golfo aikštyną – kažkoks svetimšalis tenainusipirko diiidelį kąsnį žemės ir,apsitvėręs tvora, stumdo kalveles bei sėja žolytę. Pamažu pradėjo aiškėti vado taktika: priėjus kelių išsišakojimą, visad sukti į kairę. Slapukas pavasaris vis šmėsčiojo mums prieš nosis tai drugelio, tai bembio, tai gervės pavidalu. Jam prisiviliot prisigalvojom įvairių ritualų, kaip antai riedėjimas nuo kalno, žaidimas “suplok delnais nepalietęs sėdyne
žemės”, sniego spardymas ir pan. Įdienojus pradėjom galvot, kur čia galėtume rast pietų stalą. Vadas tikino, kad jis stovi padengtas ant artimiausio piliakalnio. Į alkanas galvas atėjo mintis, kad žygiuose būtų pravartu nešiotis stulpelį su užrašu “Piliakalnis” ir prireikus jį įsmeigt kai vadas nemato:) Visgi piliakalnį radom, o šalia jo ir vaišėmis gausų stalą. Papietavę ir dar kiek paėję pagaliau išprašėm iš NeGedo siuprizą, kuriuo jis buvo suviliojęs mus ir vėl paslėpęs. Kaip tik tada Neringai paskambino, ir atsirado tortas bei stebuklingas gėrimėlis, kurio sudėties nepavyko nustatyti, nors viską išdegustavom iki dugno:)

Į pavakarę priėjom Semeliškes, parymojom prie vandens malūno, klausydamiesi vandens šniokštimo. Pastebėjom, kad pavojingai nutolom nuo golfo aikštyno.Nusprendėm, kad laikas ieškotis nakvynės. Vadas pasakė: štai miškas, brausimės į jį (išvertus į šiuolaikinių žmonių kalbą – brausinsim į www.miskas.lt) Radom tinkamą laukymę ir daug sausų malkų, tad greit supleškėjo laužas. Kol statėsi zima ir virėsi košė, dainorėliai ant gretimos kalvelės
surengė koncertą saulei palydėti. Po vakarienės klausėmės Alberto pasakojimų apie Karakumus ir diskutavom apie bonbonkių naudą kalnų turistams. Kai pavakarieniavę sulindom į miegmaišius, Dovydas mus užliūliavo dūdelės melodijom.

Ryte paukščiai kėlė triukšmą ir stirna puodais barškino, tad nori nenori teko ristis iš miegmaišių. Po pusryčių Neringa su Agne mus paliko, o likusieji misijos dalyviai traukė toliau. Priėję gražią snieguotą nuokalnę, klojomės kas paklotėlius, kas zimos tentą ir krykštaudami bei žarstydami sniegą skriejom pakalnėn – tai dar vienas pavasario viliojimo ritualų:) Papietavę ir numigę ant Pamiškės piliakalnio, pagaliau pasiekėm velnio duobę. Bet ir ten pavasario nebuvo – šaukėm šaukėm, bet nieks neišlindo.. Jau visai be jėgų pėdinom link
Aukštadvario, sustojom atsikvėpt – ogi atvažiuoja Geras Žmogus ir atveža alaus:)Iškart pažvalėjom ir anet neoajutom kaip pasiekėm kelionės finišą. Po to dar tradiciškai įvyko pagelbos akcija – užklimpusio bemvo traukimo darbai, kuriuose mes sudalyvavom neakivaizdžiai,tik kaip palaikymo komanda (mat mūsų tarpe, deja, nebuvo Jono Gelbėtojo..)

Tiek apie pavasario paieškas. Jei ką nuslėpiau, pamelavau ar perdėjau, prašau papildyti ir pataisyti..

Sima