FacebookVideotekaWiki |
 |
|
||
|
Metraščiai | |||
|
 |
|||
|
|
|||
|
||||
|
Fanai'04 Atpildas už kalnuose pralietą prakaitą dvasios ramybėPaulius Jakutavičius Lietuvos ryto spec. korespondentas, Tadžikistanas Vietoj žalumos sniegas Ilsėtis į saulėtuosius Fanus, taip atsakinėjome į klausimus, kur trauksime per atostogas. Tačiau dar prieš kelionę paaiškėjo, jog mūsų kalbos apie saulėtą orą šiltu klimatu garsėjančiame Pamyro Alajaus kalnų rajone, dar vadinamame Fanais, neturėjo pagrindo. Išgirdome kai kurių kalnų turistų ir alpinistų pasakojimus apie Tadžikistane plytinčiuose kalnuose nuolatos pilantį lietų. Neramu pasidarė ir įvažiavus į kalnų regioną bei pamačius kelyje telkšančias balas. Oro nėra. Žmonės negali kopti. Matote tuos kalnus, apklotus sniegu? Tokiu metų laiku jie paprastai žaliuoja, aiškino 2,5 kilometro aukštyje įsikūrusios alpinistų bazės Alaudin vadovė Rufina. Nėra oro alpinistų ir kalnų turistų žargonu reiškia, kad nuolatos lyja arba sninga, o viršūnes dengia tiršti debesys. Tokiu oru belieka sėdėti stovykloje, žaisti kortomis bei žvalgytis į dangų, tikintis prošvaisčių. Tačiau į Tadžikistaną atvykus Kauno technologijos universiteto žygeivių klubo Ąžuolas grupei, oras pasitaisė ir buvo geras visas 16 dienų, praleistų kalnuose. Prie Rusijos lauk iš autobuso Permainingas oras ne vienintelis netikėtumas, kuriam reikia pasiruošti keliaujant į kalnus. Nuvykti iki kalnų be nuotykių nepavyksta beveik niekada. Daugiausia jų nutinka kertant šalių sienas. Šįkart autobusu pasiekėme Maskvą, o iš ten lėktuvu iki Samarkando miesto Uzbekistane. Latvijos bei Rusijos pasienyje galima įsitikinti, kaip skiriasi požiūris į keliaujantį žmogų Rusijoje ir Baltijos šalyse. Vidurnaktį buvome išlaipinti iš autobuso ir su visais daiktais sugrūsti į salę laukti eilėje prie pasų kontrolės posto. Tualeto salėje nėra, į lauką nosies iškišti neleidžiama. Nors imk ir vietoj tualeto naudok savo ar draugo batus. Atrodytų, norima atidžiai patikrinti keleivių bagažą, bet abejingas rusų muitininko žvilgsnis, net nekrintantis į rentgeno aparato ekraną, verčia galvoti kitaip. Ėjo nešini arbūzais Staigmena laukė ir lėktuvui nusileidus Samarkande. Pasieniečiai, išgirdę, kur ruošiamės keliauti, mus pasitiko blogomis naujienomis: Jūs į Tadžikistaną? Taigi sienos uždarytos po vakarykščių sprogdinimų Taškente. Bet turistus galbūt praleis. Nuo Samarkando iki Tadžikistano sienos net keliasdešimt kilometrų. Per neutralią zoną maždaug pusę kilometro linguojame kaip tikri turistai pėsčiomis su per 30 kilogramų sveriančiomis kuprinėmis ir arbūzais. Mat nesusipratome pasamdyti žmogaus su vežimėliu. Arbūzų nusipirkome Samarkando turguje. Vienas didelis prinokęs vaisius kainuoja apie pusantro lito. Specialus pasienio kainoraštis Uzbekistano pasienio postas, palyginti su Tadžikistano, modernus rentgeno aparatai, kompiuteris. Tadžikistano pusėje statybininkų nameliai ir dar sovietų kariuomenės diržais susijuosę pasieniečiai. Mus pasitikę alpinistų bazės atstovai atvirai išdėstė sienos perėjimo kainoraštį: norint kirsti sieną greičiau, reikia surinkti iš kiekvieno po 3 JAV dolerius (apie 8,5 lito) ir bendrą sumą padalyti į 3 lygias dalis mažomis kupiūromis. Už šiuos pinigus galima sutaupyti 4-5 valandas, kurias truktų kruopštus visų kuprinių patikrinimas. Koks pasienis, tokia ir šalis. Nors daug po Tadžikistaną nekeliavome, pakako pro mikroautobuso langą matytų vaizdų. Pamatėme daug skurdo ir netvarkos. Viename mieste iš tolo pamatęs prie namo stovintį keliamąjį kraną netgi garsiai prasitariau: Matote, statybos vyksta, vadinasi, nėra jau taip blogai. Tačiau netrukus savo žodžius teko atsiimti. Privažiavus kiek arčiau paaiškėjo, kad šis kranas stovi aprūdijęs turbūt jau dešimtmetį, o tas neva statomas namas pusė jo gyvenama, o kitos pusės statyba įpusėta ir seniai apmirusi. Pavojai siaurame kelyje Nuo sienos iki stovyklos kalnuose per 200 kilometrų. Tik keliasdešimt kilometrų kelias veda priekalnėmis. 16 žmonių mūsų bei maskviečių grupes juo vežantis UAZ mikroautobusas, kuriame normaliai telpa tik 8-10 žmonių, riedėjo vos 60 kilometrų per valandą greičiu. Paskui kelias tampa toks siauras, kad jame vos prasilenkia du automobiliai. Iš vienos pusės status kelių šimtų metrų aukščio skardis, kurio apačią skalauja upė, o iš kitos kiek tik akys užmato stati kalnų siena. O lyg tyčia iš priekio važiavo vien sunkvežimiai. Vairuotojas demonstravo savo sugebėjimus, signalizavo prieš posūkius ir keliose vietose bandė patampyti Fortūną už uodegos. Aistras dar labiau kaitino vaizdas pro langą kelyje nuvirtęs sunkvežimis. Ne iš piršto laužtas posakis, jog tuose kraštuose automobilį vairuoja dviese vairuotojas ir Alachas. Į alpinistų bazę atvykome apie antrą valandą nakties, kelionėje užtrukę beveik 12 valandų. Tačiau sveiki ir gyvi. Į kalnus nešasi ir kėdes Lietuvių pernai itin gausiai lankyti Fanų kalnai traukia kalnų turistus bei alpinistus įvairaus sudėtingumo maršrutais nuo paprasčiausių iki labai sudėtingų. Keliauja čia kas kaip sugeba. Netrūksta ir pasivaikščioti atvykusių grupių, vadinamųjų komercinių turistų. Dauguma jų iš Vakarų Europos. Tokius atpažinti nesunku pirmiausia išvysti grupę įvairaus amžiaus besišypsančių žmonių su mažomis kuprinėmis. Paskui juos seka asilų karavanas, kuris tempia viską, ko tik galėtų prireikti turistams. Kai kurie pasiima net ir plastikinius lauko stalus bei kėdes. Į kalnus tokias grupes lydi gidai, virėjai, nešikai. Dažniausiai jų trasos driekiasi per nesudėtingas perėjas nuo vieno ežero prie kito. Centrinės Azijos kalnai ilgą laiką buvo laikomi laukiniais, į kuriuos koją kelia tiktai sportinio turizmo bei alpinizmo mėgėjai. Tadžikistano valdžiai turistai lyg melžiama karvė. Už dviejų savaičių buvimą kalnuose vienam žmogui tenka pakloti apie 50 JAV dolerių (apie 140 litų). Tai vadinama ekologiniu mokesčiu. Žinoma, kartais pavyksta susitarti kitaip. Kyšiai čia, kaip ir visose Centrinės Azijos regiono šalyse, įprastas dalykas. Vaikai tikisi dovanų Turistai vienas pragyvenimo šaltinių vargingai gyvenantiems tadžikams. Kalnuose sutiktas kūno kultūros mokytojas Rahimas sakė, jog mokytojo mėnesio alga 15 dolerių (apie 42 litus). Ir tos pačios tenka laukti keletą mėnesių. Todėl vasarą jis leidžia kalnuose iš molio drėbtoje trobelėje. Iki spalio čia visi, kas tik gali, užsiima darbais gano avis, karves. Tadžikų vaikams turistai tarsi Kalėdų Seneliai. Išvydę einančius taku užsieniečius jie kaipmat pasitinka ir vos stabtelėjus apspitę būriu spokso, nebyliai klausdami: Ką duosi? Drąsesni paklausia: Ar kramtomosios gumos turi? Mūsų pažįstamas Rahimas su keliais savo tėvynainiais pelnosi iš turistų greta alpinistų stovyklos jie įsirengė čaichana arbatinę, kur parduodami gėrimai, vaisiai, galima gauti plovo, keptos avienos. Bet už malonumą išgerti alaus ar pabodusią košių, dešros bei lašinių dietą paįvairinti šviežiu maistu tenka plačiau praverti piniginę. Alaus skardinė kainuoja 2 JAV dolerius (apie 5,6 lito). Aštuonių žmonių grupei pavalgyti plovo, išgerti arbatos kainavo 20 dolerių (apie 56 litus). Nustebino tadžiko žinios Nepaisant skurdaus gyvenimo, tadžikų svetingumas išskirtinis. Kalnuose piemenys kviečia užeiti arbatos. Naktį keliaujantiems siūlo apsistoti jų namuose. Už tai jie paprašo nebent medikamentų. Labiausiai kalnų gyventojams reikia vaistų nuo skrandžio, galvos skausmų. Taip susipažinome ir su Rahimu. Grįžtančius į stovyklą jis mus sustabdė, pavaišino duonos paplotėliais, vadinamomis lepioškomis, su rūgščiu, bet gaiviu kefyru. Rahimas mus pribloškė savo žiniomis. Iš Lietuvos iš Kauno esate? Žinau, dabar jūsų futbolo klubas Kaunas gerai žaidžia, šie žodžiai privertė mus žagtelėti. Anksčiau Žalgiris buvo geriausias, dabar Kaunas. Kada jūs įsivesite bendrą Europos valiutą? 2006-aisiais? Jūs neseniai išsirinkote naują prezidentą? O ką Brazauskas veikia? Premjeras? naujas pažįstamas nepaliovė mūsų stebinti. Tarstelėjus, kad jis labai daug žino, Rahimas šiek tiek pyktelėjo: Aš esu mokytojas jeigu vaikai manęs ko nors klausia, turiu jiems atsakyti. Naujokų laukia krikštynos Dar planuodami kelionę nutarėme, kad norime daug pamatyti, bet smarkiai nenuvargti. Tad žygį teko suskirstyti į tris dalis. Tačiau jau pirmąjį rytą paaiškėjo, kad dalis mūsų planų griūva. Vadui ir dar vienam bendrakeleiviui prireikė išvykti į administracinį rajono centrą ir pasirūpinti mūsų registracija. Į pirmąjį žygio etapą išsiruošėme šešiese aš ir penkios grupės merginos. Tos kelios dienos buvo skirtos aklimatizacijai pasivaikščioti per perėją prie ežero ir atgal į bazę. Dviem merginoms ši perėja buvo pirmoji gyvenime. Tokia proga ant pirmosios perėjos rengiamos krikštynos. Šio ritualo papročiai kiekvienoje grupėje skiriasi. Kiekvienas vadas paprastai krikštija laikydamasis to ritualo, pagal kurį pats buvo įšventintas į kalnų keliautojus. Mūsiškės naujokės turėjo nulipdyti sniego senį bei atminimui pasiimti akmenuką nuo savo pirmosios perėjos. Tai tarsi talismanas, kurį reikia grąžinti kalnams, kai eini per paskutinę perėją. Į priekį atsargiais žingsniais Tik ketvirtą žygio dieną užlipome iki savotiškos maršrutų kryžkelės Mutno ežero, nuo kurio jau matėsi aukščiausia rajono viršūnė Čimtarga bei kita viršūnė Energija, į kurias žygio pabaigoje ruošėmės lipti. Kodėl aš einu į tuos kalnus? stebint rūsčius, jau tiktai ledu ir sniegu padengtus kalnus žygio dienoraštyje atsirado pirmasis įrašas. Klausimas, į kurį dar nepavyko atsakyti. Pirmoji perėja pirmieji laiko nuostoliai. Iki pietų perlipome pirmąjį perėjos balną, o antrasis išgąsdino pasirodė labai status. Kitą dieną į šį balną užsiropštėme per porą valandų. Tačiau ir vėl po kelių valandų trukusio nusileidimo teko sustoti nakvynei vos pavalgius pietus. Prieš akis 4300 metrų aukščio sudėtingiausia žygio perėja Zelenogradas, kuriai įveikti pusdienio tikrai neužtektų. Sėdim, klausom krintančių akmenų ir lavinų. Smagu, kai nereikia niekur eiti, kai gali skirti minutę sau, neskubėti ir į kalnus dairytis ne per aprasojusius nuo prakaito akinius. Keista matyti ir pačių bendražygių veidus. Tik vakarais jie nusiima kepures, šalmus, saulės akinius. O visą dieną vienas kitą skiriame pagal striukės spalvą, šalmą ar kuprinę, poilsio akimirkomis pildžiau dienoraštį. Prireikė fizinės ištvermės Ryte segdamas prie batų kates, raišiodamas virves pajutau įtampą teks eiti pirmam, pakilimas iki perėjos užsnigtu ledynu, gali būti plyšių, bus velniškai sunku, nesinori suklysti. Perėjai prireikė visos dienos užtrukome leisdamiesi. Bet nepaskubėsi mūsų aštuoni, o šlaitas pernelyg status, kad nuo jo leistumės be virvių. Paskutinis etapas status akmenynas, o visi buvome pavargę, slidinėjome. Teko leistis itin atsargiai, vadinasi, lėtai. Kuprinę svėrė primirkusios virvės ir norėjosi atsidurti apačioje, atsistoti ant horizontalaus paviršiaus. Nusileidęs pajutau nuovargį galva ištuštėjo, tylomis sukramčiau vakarienę. Bet viduje gera ir ramu. Naktį išlindęs iš palapinės stebėjau žvaigždėtą dangų. Tai tarsi atpildas už dienos vargus. Nesudėtinga perėja nuobodi Devintoji žygio diena prasidėjo mintimi, jog netrukus grįšime į bazę. Prieš tai tik reikėjo perlipti porą palyginti nesudėtingų perėjų. Surchobo perėja. Gerti! Ką ir kalbėti apie Čimtargą, Energiją bei kitus aukštus kalnus. Vos užlipus į nesudėtingą perėją jau norisi likusias dienas praleisti prie ežero ar vykti namo. Nėra ūpo kažkur leistis ir vėl lipti, rašiau dienoraštyje, jau ilsėdamasis ant perėjos viršaus. Nesudėtingų perėjų stengiamasi išvengti. Lipimas į jas paprastas, tačiau nuobodus, reikalaujantis daug kantrybės ir ištvermės. Kol sugebi nemąstydamas vėžlio žingsniu kilti į viršų, tol viskas normalu prieš akis iš lėto slenka žolė, akmenėliai, kuriuos spėji apžiūrėti ir įsidėmėti. Bet vos pakeli galvą nupurto neviltis arba senka kantrybė. Pirmuoju atveju pamatai viršų aukštai aukštai. Dar prasčiau būna, jeigu išvysti, kad tikrasis finišas yra kur kas toliau nei manei. Jei tikslas pasirodo netoli, baisu, kad nejučia imsi bėgti, skubėti, uždusi ir ropodamas vos užlipsi. Ir užlipęs į perėją suvokiau, jog tai ne finišas, o tik tarpinė stotelė. Po jo kelias veda žemyn, po to vėl aukštyn. Pravertė alpinistų įranga Tačiau leidžiantis nuo šios perėjos dar kartą teko įsitikinti, kad kalnuose reikia būti viskam pasirengusiam. Status šlaitas, vėliau pereinantis į dar statesnį kanjoną su stačiomis sienomis, ir birūs akmenys sužlugdė viltis tą pačią dieną pasiekti bazę. Kartu ir užlipti į aukščiausią rajono viršūnę Čimtargą. Ši pagal žemėlapį nesudėtinga perėja privertė mus panaudoti alpinistų įrangą. Vienur kelią pastojo keliolikos metrų aukščio krioklys, kitur status neištirpusio sniego laukas. Vėliau Volodia, alpinistas iš Rusijos, bazėje draugiškai pasijuokė: Kodėl jūs einate per tokias perėjas, per kurias niekas nevaikšto ir kurių kategorijos niekas nežino? Entuziazmas pamažu blėso Vienuoliktoji žygio diena, kartu ir jo trečioji dalis, prasidėjo rytmetiniu gaidžio giedojimu. Taip mus pasveikino stovyklos vadovės auginamas gaidys Petia, kurį prieš savaitę paliko vištos. Paskutinis žygio etapas, kurio kulminacija kopimas į 5109 metrų aukščio Energijos viršūnę, prasidėjo jau be didelio entuziazmo. Grupėje tvyrojo žygio pabaigos nuotaikos, nors prieš akis dar šešios dienos. Rugpjūčio 13-oji, penktadienis, pusė šeštos ryto. Iki perėjos dar keli šimtai metrų kilti. Nuo ten iki viršūnės dar puskilometris. Atrodo, ištiesi ranką ir Energiją ranka pasieksi. Tyla, tik nedidelis vėjelis ir vos girdimas lazdų, ledkirčių stuksenimas į akmenis, toks įrašas liko dienoraštyje. Užkopęs į viršūnę ir tik atgavęs kvapą suvokiau, kad jau viskas kalnas po kojomis. Tikslas ne visada pasiekiamas Žygis baigtas ir likusias dienas ketinome lepintis prie ežero. Tačiau antrą dieną nieko neveikiant pradėjo niežėti kojos ir rankos. Atsirado bendramintis su juo ir patraukėme į greta esančią Alaudino viršūnę. Iš toli viršūnė atrodė nesudėtinga. Priėjus arčiau siauros perėjos virto plačiais, stačiais koridoriais. Lipome save įtikinėdami, kad netrukus, pasukę už tos uolos, išeisime ant keteros, o iš ten juk iki viršūnės takelis veda. Galų gale pasiekėme vietą, kur uolos pradėjo kilti statmenai perėjos nesimatė niekur. Vienoje pusėje stati siena vedė žemyn, kitoje stūksojo uolos. Teko sukti atgal. Stovykloje draugo rankose atsidūrusi rusų alpinistų gitara privertė pamiršti nepavykusį kopimą. Paryčiais atsisveikindamas su kalnais pakėliau akis į viršūnes. Atrodė, lyg kažką ten būčiau palikęs.
|
||||
 
|
 |
|