Sekmadieninis klampojimas dviračiais

Laikas: 2004.03.21
Vieta: Kauno Marių pakrantės
Dalyviai: Mindaugas Lukenskas, Dovilė ir Giedrė

Laba, štai ir dviratastų įspūdžiai:(ilgas pasakojimas išėjo, nes nesinori mokytis eit;)
Tie, kuriem nepavyko abiejų savaitgalio dienų skirti žygiui, sekmadienį išvažiavo į vienadienį dviračių sezono atidarymo žygelį. Padarėm 70 km (atsižvelgiant į važiavimo sąlygas – tai daug, vidutinis važiavimo greitis – 7 km/h). Taigi, 8 val. ryto, vos ne vos suradę vienas kitą, Giedrė ir aš, su Mindaugu priešaky, pradėjom žygelį, nuo to momento ėmė reikštis (ir visą dieną nenustojo) lietus. Važiavom ir molynais, ir skardžiais, bei šiaip visokiais užkaboriais, tad išvažiavus į asfaltuotą kelią apimdavo ypatingas palaimos jausmas (panašiai kaip kai būni labai alkanas ir gauni suvalgyt ką labai skanaus). Aplankėm porą piliakalnių (vienas iš jų – Samylų, kur vyko gintarų įteikimas per uždarymą), mes su Giedre išsiaiškinom, kad dviese šokant asilą labai susisuka galva (ir vietoj ‘esu aš mažas piemenėlis, man patinka pievų gėlės’, beišeina ištart ‘bla bla bla šiiitokio diduūmo’). Įspūdingas buvo Mindaugo manevras, kurį pavadinom kaspinu: važiavom ramiai asfaltuotu keliu, staiga Mindaugas apsisuka ir sako: ne ten važiuojam, reik grįžt atgal!. Prasimagarioja pro Žiegždrių šiukšlynus ir garažus ir išvažiuoja į didžiuulę vietomis apartą, vietomis skęstančią pievą, nu ir ką – važiuojam – kas ant dviračio, kas šalia dviračio, bet įveikėm, tiesa sakant netikėjau, kad dviratis gali pravažiuoti tokius kemsynus. O esmė ta, kad išlindom į asfaltą 100 metrų nuo tos vietos kur Mindaugas staga ėmė ir apsisuko, taip ir nesupratau, ar čia pajuokavimas, ar nesusipratimas, bet smagu buvo. Per pietus susikūrėm laužiuką kadagių prieglobstyje Kadagių slėnyje. Vėjas visą dieną buvo žiaurus mūsų atžvilgiu, pusę dienos pūtė iš šono ir nustūminėjo mus nuo kelio, antrą pusę – iš priekio ir išvis važiuot neleido. Mano kompanjonai buvo labai nevalgūs siurprizų atžvilgiu, tad antrą pusę dienos man minti pedalus ėmė trukdyt ir pilvas. 19 val. mes jau parsibeldėm į Kauną, čia – paskutinis akcentas- Petrašiūnuose sprogo mano dviračio padanga, tad draugą dviratį palikau Mindaugo globai.Taip šlapi, purvini, bet laimingi (kaip supratau, žygis patiko visiem trim) grįžom namo.
Tiesa, mes su Giedre turėjom progą patobulinti botanines žinias, bo mūsų vadas domėjosi visais aplinkiniais medžiais, sužinojom, kas tai yra pocūgė, piktkrūmis sedula ir dar visoks gėris.

Tai tiek, dovile