Pasislidinėjimas Gražutėje

Laikas: 2004-01-09 - 2004-01-11
Vieta: Gražutės regioninis parkas
Dalyviai: Paulius Dambrauskas, Vaidotas Pečkys, Neringa Rimkutė, Jonas Guzaitis, Nerijus Lamanauskas, Dovilė Bertašiūtė

savaitgalinis čiaužymas Gražutės regioniniam parke skelbiamas įvykusiu. Išvykom penktadienį vakare su giliom diskusijom - imti pečių ar neimti. Galų gale pečiaus ir Zimos neėmėm, palikom net ir du miegmaišius - o ką, mums tokiems karštuoliams, jūra (pusnys) ligi kelių.. Susikrovėm mantą į Jono NATO autobusiuką ir krykštaudami pajudėjom Aukštaitijos link. Degučius pasiekėm jau vėlai. Sunku buvo kraustytis iš apyšilčio busiuko į šaltą mišką su ta žinia, kad pečiaus nebus. Nors vėliau paaiškėjo, kad labiausiai kojoms šalta buvo būtent autobusiuke bevažiuojant. Palikę tanką pas vietinius išgąsdintus žmones, sulindom į mišką prie ežero, pusnyse sukūrėm laužiuką, pasistatėm n-vietį kupoliuką, sujungėm miegmaišius ir sotūs ir laimingi pasinėrėm į sniego pasakų karalystę. Rytas išaušo, kaip tikriems tinginiams, gana vėlyvas. Reikėjo ir pasivartyti ir valgyt padaryti, kažkam dar ir apkaustus užsidėti... na ir pajudėjom. Iš kart ant Degučių piliakalnio užropojom. Sušokom Asilą, Čiukčią ir dar visokių apeigų ritualinių pridarėm. Na ir leidomės kas ir kaip išmano nuo medžiais bei krūmais apaugusio piliakalnio. Triokšt keberiokšt ir judam į rytus. Sniegas sausas, purus, čiuožt lengva ir smagu. Ne taip kaip dažnai būna- pasninga, atitirpsta, pašąla, pasninga ir čiuoži velniai žino kokiu paviršium. O čia sniego daug, visas minkštas, gražus, visai kaip kokosų drožlės. Medžiai gražiai apkloti sniegu, kartais pradeda snyguriuoti, temperatūra laikosi stabiliai minusinė. Užlipus ant ežero iš pirmo žvilgsnio viskas smagu, kol neužsiraunam ant balos. Sniego storas paviršius neleidžia užšalti iš eketės išbėgusiam vandeniui ir minkai slides po tokią košę. Iššokus į normalų sniegą, slidės virsta ledo gabalais, sunku ir koją pakelti. Daužom, valom slides, apkaustus, drožiam su kirviu ir minam tolyn. Maži ežeriukai, miško keliukai, proskynos.. temsta. Negi stosi penktą vakaro? Nu jau. Pasirenkam proskyną ir lekiam viena kryptim. Vėžės pilkos pilkam fone. Šakos, užvartos apsnigtos, kol neužsirauni ir nepabučiuoji pusnies, tol nesupranti kad kažkas ten buvo. Geras daiktas apsnigtos šakos: slidė palenda po šaka ir "padnožkė" originali- iš kart paguldo nosim į priekį. Kalno statumo irgi neišeina tamsoje įvertinti- vėjas švilpia pro ausis ir iš kritimo stiprumo gali spręsti ar status kalnelis buvo. Na šiaip ne taip pasiekiam ne tą kaip tikėjomės ežerą (kaip ten papuolėm sunkiai supratom) ir apsinakvojom. Saldi košytė, siurpraizai ir liuliuko. Naktį pajuntu kad galvą sukinėju, o kepurė nesisukinėja – pasižiūriu ryte, viskas aišku - viršugalvis prie krašto prišalęs. Iš vidaus kabo varvekliai, smagu. Šlapi batai virtę klumpėmis, nepasiduoda kojoms. Užsibūnam kaip ir pridera ilgai ir pajudam atgalios link Degučių. Vėl ežerai, kojos šlampa, daužom ledus, kritinėjam proskynose, braunamės per "bezdarožja" krūmynus, kemsynus, upelius, kupstus. Pietums midaus balzamas, suledėję svogūnai ir popkornas. Smarka. Išlekiam į trasą ir pasiekiam transportą namolio - senąjį gerąjį pagElbos autobusiuką. Graudžiai dūsaudamas ir kosėdamas, pagaliau smagiai užbirbia ir apšalusiais langais pajudam link Kauno. Pakeliui sustojam Karvėmaloje užvalgyti legendinių cepelinų. Kaip bomžai, prasmirdę dūmais ir apranga 'de Pari' susėdame aplink balta staltiese užtiestą stalą ir godžiai reikalaujame tradicinio lietuviško patiekalo. Noras čiuožti laisvės alėja pamažu dingsta, jo vietą užima sotumo jausmas ir šiltos lovos, bei karšto dušo ilgesys. Apsnūdę pasiekiam Kauną, kur prie kažkokio pilno šiukšlių konteinerio, kraupiai aplinkinėms katėms subaubiam ciku-caku ir barstomės kas kur. Jonas gElbėtojas pasitinka su savo žaislinėm slidėm lakstydamas aplink bendrabučius. Iškratom ledus iš palapinės ir padžiaunam kabinete. Uffff... baigta. Buvo smagu ir gera. Džiaunam maloniai pavargusias kojas iki kito savaitgalio. Chrrrrrr...