Slidėmis Kernavės link

Laikas: 2003-01-11 - 2003-01-12
Vieta: Baltupiai - Kernavė
Dalyviai: Marius Rumpis, Antanas Kalėda Gadeikis, Romena Puikytė, Matas Mizgiris, Elena Urbonaitė, Aurelija Juškaitė, Rita Kavaliauskaitė, Paulius Dambrauskas, Neringa Rimkutė ? ?

Taigi šeštadienį, ankstyvą rytą 11 bebaimių drąsuolių susirinko geležinkelio stoty ir patraukė į mišką kojų nušalti. Išlipom Baltmiškyje. Ant slidžių ir į mišką. Tik Neringa ir Švedas išvarė pora stotelių atgal ieškoti mistinio Neringos pažįstamo. Nuo to laiko jų niekas nematė. O mes čiuožėm čiuožėm. Buvo šalta šalta.O mes vis tiek čiuožėm čiuožėm. Apie 12 papietavom ir vėl čiuožėm. Mūsų tikslas - Kernavė. Apie 15 val. tolumoj pamatėm Kernavės bažnyčios bokštą. Ir dar pamatėm pabalusią Edo nosį. Edas puolė trinti nosį, o mes puolėm čiuožti bokštų link. Tik kad čiuožimas toks: nuo kalniuko ir vėl aukštyn, ir vėl nuo kalniuko.... Pusė penkių, jau vakarėja ir temsta, ir šąla dar labiau. Marumas
nusprendė, kad su sportbačiais žiema nėr ko juokauti, ir užsidėjęs vibramus puolė bėgti iš paskos. Tada Neringos ir Švedo miražas paskambyjo per mobyliaką ir visus suviliojo indėniška pirtimi. Edas pasidavė miražui ir apsukęs galvą Aurelijai ir Ritai iščiuožė į pirtį. Nuo to laiko jų irgi niekas nematė.
O likę šaunuoliai pasistatė zimą, pakūrė pėčką ir gyveno kaip merai. Kai lauke žemiau -20, tai zimoj +30 nepadarysi, bet su flisu sėdėti pilnai pakanka. Apie 21 val. vakaro pradėjo šilti. Ir mes užmigom. Naktį pečiaus nebekūrenom. Užtat ryte, kai lauke ~ -4, tai viduj buvo kokie +25 ir sėdėjom su majkėm. Neskubėdami pavalgėm ir patraukėm link Kernavės. Pasirodo vakar buvo likęs tik pusvalandis kelio.Kernavėj apsidairėm, išsiaiškinom kad dezertyrai jau išvažiavo ir mes patraukėm link Kaugonių.
Prie Kernavės Neris ne visur užsalusi, bet paieškoję radom kur persikelti. toliau biskį nepraeinamu mišku ir per pusnis laukais, tačiau per valandą - kitą išėjom į kelią. Vėliau pasukom miško keliuko ir čiuožėm mistinio personažo Edo (kurio niekas nematė) pėdomis. Čiuožiam čiuožiam, o galo nėra. Marumas paskaičiavo ir sako, kad liko 10 km (jaučiu buvo likę koks 20). Kažkurioj vietoj Kukutis pasiūlė pailsėti, susikurti laužą, nes tipo da figa dar turim laiko.
Gerai kad jo neklausėm ir čiuožėm toliau. O galo kaip nėr taip nėr.
Pasigirsta graudus Marumo balsas "blet, liko tik pusvalandis". Po to pridūrė "nebėra laiko ieškotis kito kelio, tikėkimės, kad Edas teisingai nuėjo". Imam tempą, desperatiškai ieškom vėžių. Prieky matau klibančias Mato slides - atsileido apkaustai. Nėr kada žiūrėti - VAROM !!! Kažkurioj vietoj pametam vėžes. Marumas "10 minučių". Išsiveržiu į prieky. Tik sekundės daliai stabteliu pažiūrėti vėžių, už nugaros išgirstu Mato balsą "Kalėda, VARYK"
Varau. Bet jau oj kaip negaliu. bet VARAU. URA A AA A AAA. Bet Matas netyla "Kalėda, VARYK" O Marumas prideda "3 minutės"...
Jau jau matau apšviestus bėgius. Kurioj pusėj stotelė ???? Šitoj. Varau. AAAA
Jau matau lentą "CAUGONYS" Atvažiavom. Spėjom. Tik pasisemiam iš šulinio vandens ir atvažiuoja traukinys. Tikrai spėjom. Gerai. visi šlapi, bet išsišiepę. Gerai kad Edas teisingas vėžes išmynė. Nespėjam nusiraminti - jau ir Kaunas. Namai.

Išvados (ir pamokymai naujokams):
Žiemos žygis, ypač kai labai šalta - ne juokas. Visokie slidininko batai (tipo Botas ir pan.) yra totalus šūdas. Su jais tik Klebonišky slidinėti. Į žygi reikia eiti vibramais ar kerzais. Kojines patartina kelios (jokiu būdu ne sintetines !). Medvilnines, ant viršaus vilnones. Gali būti kelios, bet ne per daug - pirštai turi būti laisvi ! Baxilai irgi privalumas. Dar geriau žieminiai (kurie ir batą uždengia). Aš pats ėjau su pirktais iš "Armijai ir Civiliams" baxilais ir džiaugiuosi - kojos buvo lengvai drėgnos nuo prakaito, jokios drėgmės nuo sniego, šalčio nejaučiau visiškai. Kitas variantas - iš stipresnės sintetines medžiagos pasisiūti tipo "kojinę", kuri užsidėtų ant bato. Taip čiuožė Romena, irgi viskas puiku ir sausa buvo. Taipogi reikėtų turėti kelias pirštines, nes per dieną jos peršlampa ir vakare sušąla į ledą. Termosas su karšta arbata - beveik privalomas atributas. Visokie liminiadai, mineralkos ar paprastas vanduo sušąla į ledą. Flaška (100-200ml) alkogolio irgi nepakenkia. Išgerti nebūtina, bet kritiniam atvejui aš pasiimu su savim (kai kas gali dėl to prieštarauti, tegul tai lieka mano asmeninė nuomonė).
Nors lauke dabar rodo 0 laipsnių ir šlapia, bet aš manau, kad dar žiema
nesitraukia, taip kad remontuojam slides, apkaustus. Ruošiamės kitam
žygiui. Šį ar kitą savaitgalį Albertas žadėjo žygį su pirtim. Laukiam.

ačiuvisogero
Kalėda



ką gi jau, teks papasakoti tą dalį, kurią ponas Kalėda nuslėpė kodiniu trumpiniu "nuo to laiko jų niekas nematė". Kaip jau minėta, riedant geležinkelio magistrale "Kaunas-Vilnius", Kaugonių stotelėje pastebėtas vilnietis Neringos pažįstamas, turėjęs prisijungti prie ąžuolinių dratagalvių kolektyvo. Jokiais langų barškinimo metodais nepavyko atkreipti jo dėmesio. Taigi išlipus Baltmiškyje mes su Neringa atsiskyrėm nuo daugumos, kurios dalies jau daugiau ir
nebematėm. Vietiniai žmogeliai mus pamėtėjo iki Vievio ir ten gel. stotyje pavyko rasti knarkiantį bomžą ir užsimiegojusią kasininkę. Po kiek laiko į stotį įbėga apšarmojęs vyriškis su sportine apranga ir sportbačiais: "vat penktą ryto išbėgau iš Vilniaus, dar iki Paparčių bėgsiu.. tai vat taip palei bėgius ir bėgu". Na, gerokai žemiau -20
pagal Celsijų, vasariniai sportbatukai.. galvoju yra daug didesnių dratagalvių nei mes. Pasidėjo bičas mobilką ant radiatoriaus, na ir žinoma ji užkrito. Teko ardyt grindinį. Pasilinksminom, sulaukėm traukinio nuo Kaugonių pusės, tačiau mūsų vilniečio jame nebuvo. Na ką, pasipustom padus ir palei bėgius čiuožiam link Kaugonių. Pakeliui
randam Draugą, laimės pilnos.. tos anos.. Jau trise lekiam link Kernavės, trejetas valandų ir mes jau ten. Užeinam į parduotuvę pavalgyt, nes kažkaip to daryti lauke nesinori. Tokia pora pirkėjų žiūri į mus tikra to žodžio prasme išsižioję: "jūs kur, kaip, iš kur?". Pasiaiškinam, pavalgom ir lekiam nuo piliakalnių pačiaužyt. Linksma: leki leki, vėjas
švilpia, ir po to rideniesi rideniesi, aplink balta balta... Sniegą nuo veido nusivalai, iš apykaklės ir rankovių iškratai, ir vėl lipi į piliakalnį.Pasilinksminom ir vėl užsukom į parduotuvę. O ten mūsų matytas vyriokas sako: "taip ir taip, čia už
3 km yra turbo extra dieviška kaimiška sodyba su piramidėm, vigvamais, 19 amžiaus trioba ir pirtim". Na ką, susisiekiam su kita grupės dalimi, pasiūlom kai ką ir laukiam jų. Atlakia Edas lydimas dviejų merginų: Ritos ir Aurelijos. Ir pasukam link dieviškos sodybos. Čia jau sunku ką ir pasakyt. Įsikuriam dieviškam vigvame su laužiuku, valgom dievišką košytę ir po to lekiam į dievišką dūminę pirtelę. Biškutį išsimurzinam joje, bet nesvarbu - po šaltokos dienos ta pirtis dieviška. Pirtis, pusnis, pirtis, pusnis ir taip keletą sykių. Ryte apžiūrim viską dienos šviesoje, nes iš
vakaro nelabai ką ir matėm. Atsisveikinam su svetingu šeimininku ir lekiam į Kaugonis. Paturbinam kad spėtume į traukinį, likus 6 minutėm mes stotyje. Nesuprantam kodėl taip greit atsiduriam Kaune ir išsiskiriam. Po to man skambutis: atlėk pas Aureliją, žygelio pratęsimas. Tai ką, su auksine Kamčiatkos šaknimi ir Aurelijos bobutės trauktine
baigiam žygelį. Po to dar trumpas maratonas po Laisvės Alėją su slidėmis ir namučio.. Aj nu gal tiek.
Autorinės teisės saugomos įstatymo.

Pauliux