Grūtas I

Laikas: 2001 Spalio 6-7d.
Vieta: Dzūkija
Dalyviai: Paulius (Zongas) - vadas, Giedrė - čiombė, Feliksas, Andrius, Vytenis (gimnazas), Karkuša

Žygelis... Sunku pasakyt, per daug įspūdžių, ... Leninas, Chruščiovas, Stalinas, ir dar visa galybė didelių galvų, gražūs miškai, daug pušų, ir velnias, nepatikėsit, kiek Skroblaus rezervate grybų!!! [Andrius]
Antrą dieną jau visai į žygio pabaigą priėjom drevę. Tai tikrų tikriausias stebūklas: senas ąžiuolas tiesiog sėte nusėtas drėvėm. Jas visas net suskaičiuoti sunku buvo. Pabeldus į medį girdėjosi duslus garsas, kuris skelbte skelbė apie išgraužtą vidų. [Feliksas]
Ir atostogos tęsiasi...
O viskas prasidėjo šeštadienį, kažkur po 9.00, kai Grūte trise išlipom iš autobuso. Randam atitranzavusį ir ant suoliuko pusiau gulom įsitaisiusi Vytenį. O Pauliaus, mūsų vado, nėra. Jau nekalbant apie kompasą ar bent jau žemėlapį. O pastarasis tai būtų gerai. Nors ir 1:400000 :) . Ir čia vienam darbuotojui (ar tik tai nebus pats V.Malinauskas? Kažką panašaus ant kortelės perskaičiau) mūsų turbūt pagailo, tai gerai pas save paieškojęs rado tokį seno pavyzdžio bilietą su tokiu minimaliu tų vietų pavaizdavimu. Ну ладно сойдёт :).
Klaidžiojam po parką. Prisiplakam prie kažkokios ekskursijos. Moteriškė pasakoja maždaug taip: "kairėje matome Leniną. Jų bus dar 7. O dešinėje - Stalinas. Jų irgi dar bus. O čia TSRS pinigai. Bet juk jūs visi juos matėte. Nesustokit, eime..." Kažkur užtrunkam, prisėdam paklausyt optimizmu trykštančios ir visur kone vienodu akompanimentu užkliūvančios penktojo dešimtmečio muzikos apie боевой батальон ir staiga išgirstame dar vieno gido balsą. O čia tai bent šneka! Ir, kas svarbiausia, įdomiai ir sklandžiai. Dar kokį anekdočiuką įveldamas. Jėga! Ir, ką tik pasibaigus ekskursijai, sutinkame Paulių su Karkušą. Na, dar susipažįstame su šernais bei kinietiškom kiaulėm (brrr... kvapelis...), fazanais ir vištom, po to nueinam bandyti sūpynių (tarybinių lunaparkų :)). O bandyt yra ką. Žodžiu, tūsas :) Tik Paulius nekantriai trypia ir laukia nesulaukia mūsų. Taip jam ir reikia - mes irgi nervavomės! :PP
Po sumuštinių su pienu patraukiame Randamonių link. Šiek tiek ratais, šiek tiek zigzagais. Visai neaišku, nei kur, nei kiek. Dzin. Baidome vietinius šunis ir briedžius, šokinėjome per melioracijos kanalus, savo nugarom išbandome kaip dreba žemė buvusios pelkės vietoje (aišku tik tada, kai ja kas nors eina), bandome grybauti vakarienei... Tik kad tas mūsų grybavimas - jei netyčia koks valgomas grybas už kojos užkliūna, tai pasiimi.
O tamsa mus pasitiko ar tik ne Randamonyse. Žemėlapyje trūksta kažkokios skilties. Kelių pasirinkimas yra, o kuriuo eiti, va ir nebeaišku. Vietiniai mus palydi iki Kapiniškių kelio, o po to einam einam... Kolegų šešėliai palengva ištirpsta tamsoje. Kelias irgi. Tik jauti, kaip kojos nepataiko į smėlyje įspaustas gilokas vėžes. Atrandu, jog geriausia eiti užsimerkus. Garsiai mąstau, jog būtų gera sustoti, sutikti kažkur pirmyn nulėkusius kolegas, atsimerkiu ir pamatau krintančią žvaigždę! Pasirodo, teisybę žmonės šneka apie meteorų ir norų išsipildymo ryšį!
Pakyla apdilęs mėnulis. Rūkas virš pievos atrodo lyg ežeras. Tik jame žiburys šviečia. Pusiau išniręs kampuotas stogo kontūras ir lyg sala plūduriuoja kalvelė. Susėdam. Paulius puola statyti štatyvą ir fotografuoja fotografuoja... Karkuša tuo tarpu išsitraukia lūpinę armonikėlę ir griežia kažką nostalgiškai romantiško... Sustok, akimirka!
Pagaliau. Kapiniškiai, Margionys, saldžių obuolių prikritusios pakelės. Už kaimo - kryžkelė. Su Vyteniu sprendžiam, kurgi galėjo tie mūsų kolegos nueit. Rėkaujam, balso diapazonus bandom, o atsako jokio. Pagaliau kažką prisišaukiam. Tai Paulius mūsų ieškot susiprato. O gal ir sąžinė užgraužė, kad nepalaukė mūsų prieš posūkį. Grįžtam atgal. Leidžiamės į "Bobos daržą" (čia šaltiniai taip vadinasi). Vakarienė, miegas valdo. Grybų valyti niekas nebenori...
Ryte įkyriai žadina mobilkė. Tik kad taip nesinori jos girdėt. O Karkuša be ceremonijų ar kompromisų kelia jai nepaklususius. Rytas su kylančiu rūku ir jam iš paskos besivejančiais laužo dūmais palydi į kelią. Diena bus graži. Einame vis sutikdami Skroblų skersai kelio. Sveikinamės su vietiniais. Na bet ir sunku žmonėms išaiškinti, kad mes tiesiog šiaip vaikšiojam, kad mums neįdomu keliais eiti, kad per brūzgynus geriau, kad mums reikia į Marcinkonis per Rudnią (tai panašu, kad iš Kauno į Klaipėdą per Panevėžį, tik masteliai kitokie) ir pan.
Matom, jog laiko visgi per daug einant iki Marcinkonių, ir per mažai norint į Zervynas. O ir nesinori į jas. Stojam valandiniam poilsiukui. Išlydim Karkušą, kuriam reikėjo kone bėgte lėkti į ankstesnį traukinį. Paulius skambina į visas aplinkines autobusų ir geležinkelio stotis, tačiau gauta informacija niekuo negali pradžiuginti - autobusų ir traukinių nėra. Reikės grįžinėt vakare. Kaune turėtumėm būti po vidurnakčio...
Atsibodo sėdėt. Eime. O pakelėse pradėjo lįsti grybai. Negi nerinksi. Ir renkam. O nuostabiausia mūsų grybavimo ypatybė - eini keliu, o ant kelio kur vienas, kur du, kur visa krūvelė, tvarkingai padėti grybukai. Čia vis Feliksas, prieš mus eidamas pasistengė :) Ot ačiū jam! Grybavimas ir greitas, ir efektyvus! Na, jau Rudnia. Dar 5 km ir mes jau atėjom. Dar aplankome Dravę. Tai - ypač stora pušis. Tiesa, visa jau nudžiūvusi ir be odos. Tačiau šakos ir drevės drevelės joje atrodo įspūdingai. Na, ir plentas. 15.30. Traukinys kažkur apie 18.00. Laiko daug. Aš ir Vytenis tranzuojam. Apie septintą jau Kaune. O jie, vargšeliai Lentvario dar nepasiekė. Ir dar sakė, kad mums tranzuot nesiseks :))) [Giedrė]