Krymas (pavasaris)

Laikas: 2001 Balandžio 20 - Gegužės 3d.
Vieta: Krymas, Ukraina
Dalyviai: HENRIKAS RAMONAS – vadas; “achilo kulnas” – turi bobutę;
RAIMONDAS DANIŪNAS – speleo instruktorius, “achilo kulnas” – oratorius – provokatorius;
AIDAS DANIŪNAS – būsimas instruktorius (6-ta speleo kelionė, iš jų 3 –Karabi – jailoje), “achilo kulnas” – mazgų rišimas;
EGLĖ GUDAITYTĖ – čiombė ( buvusi Karabi, tačiau neatsimena detalių), “achilo kulnas” – speleologija – šeimos tradicija,
DIONIZAS STREIKUS – elektrikas (antra speleo kelionė į Karabi), “achilo kulnas”- “naivumas”;
RASA GREICIŪTĖ – finansininkė (pirmokė speleo kelionėse), “achilo kulnas” – dūmtraukis;
RITA KAVALIAUSKAITĖ – metraštininkė (pirmokė speleo kelionėse), “achilo kulnas” – dūmtraukis, baterijų priešas;
PAULIUS DAMBRAUSKAS – fotografas (pirmokas speleo kelionėse), “achilo kulnas” – vienpusė meilė vėžiagyviams;
NERINGA RIMKUTĖ – vaistininkė (antra speleo kelionė į Karabi), “achilo kulnas”- siaurų angų ir laisvų vertikalių ruožų mėgėja – avantiūristė;
RŪTA GIRDVILYTĖ – dalyvė (pirmokė speleo kelionėse), “achilo kulnas” – speleoloija – žaidimas;
GINTARAS ČEPURNA – dalyvis (pirmokas speleo kelionėse), “achilo kulnas” – gamtos kritika ir aplinkos stebėjimas pro architekto akinius.

Kelionės
yra kažkas nuostabaus. Jų metu pamatai kiek dar tavyje liko trūkumų, kaip giliai sėdi tavyje egoizmo dvasia. Pažinti save ir kitus kelionės metu galima žymiai greičiau nei civilizacijos terpėje. Kuo kelionės sąlygos yra sunkesnės, tuo lengviau bendrauja giminingos sielos, tuo greičiau susikerta ir išryškėja nesuderinamumas. Didelis menas yra valdyti kelionės eigą, kad ir kaip likimas blaškytų klajonių laivą, daužytų jį į uolas, sugebėti tą pačią akimirką atmesti visa tai, kas jau praeityje ir priimti tai kaip likimo dovaną, tuo pačiu išrauti iš savo širdies nuoskaudas, padėkoti likimui už išbandymus, net jeigu tai būtų draugo mirtis. Gailėti prarasto yra egoizmo viršūnė, daugumoje atvejų iš tiesų gaili savęs, juk kaip aš toliau gyvensiu be tėvo, ar mamos, be draugo, ar žmonos – man juk bus sunku. Pykti ant savęs, dėl netekties – sveika, geriau išanalizavęs randi daugybę prarastų galimybių pakeisti likimą. Tas pyktis neturi peraugti į neapykantą sau ir aptemdyti protą, jis reikalingas tam, kad įgytum patirties, nugalėtum nerangumą, atspėtum likimo smūgius ir užbėgtum jiems už akių, kai situacija bus panaši.
Jeigu likimas tau neatsiunčia išbandymų, kelionė tampa nuobodi, nors ir kokius nuostabius gamtos stebuklus pamatytum, nors ir kokie geri bendražygiai tave lydėtų. Tai panašu į išvyką į gamtą, ekskursiją ar kitą pažintinę, o gal komercinę kelionę. Tai tas pats, kas visai nekeliauti, o būti namie – plaukia tavo gyvenimo upė pro šalį, o tu sėdi ant kranto ir stebi. Vieniems ir taip gerai – jie bijo įmest akmenuką, kad vandens nesudrumstų, kitiems norisi surasti savo vietą, savo gyvenimo tikslą, jie nori sustabdyti upę, bent tam laikui, kol jie išsiaiškins, kuria vaga ją nukreipti, tam statomos užtvankos ir upė virsta mariomis, po to ežeru, galiausiai pelke arba durpynu. Nuostabios kalnų upės - jos kelia susižavėjimą. Labai gaila, bet apie alpinizmą mes pakalbėsime, gal kitą kartą, dabar mes pabandysime aprašyti upes, kurios dingsta nuo žemės paviršiaus ir pratęsia savo kelią po žeme – urvais. Mielas skaitytojau dėkoju tau už kantrybę, pagaliau mes iš visų tų tauškalų ir pamokymų sriubos, kaip reikia gyventi, išbridome ir galime leistis į nuostabią speleo kelionę po Krymo urvus.Tai štai – aš savo juodą darbą padariau, savo pareigą atlikau, todėl mes (gal tik laikinai) išsiskiriame ir aš perduodu plunksną savo bendražygiams.
Tau pasisekė – jie kalbės gal ne taip pamokančiai, gal truks patirties, tačiau jų balsas sklis iš širdies ir nebus toks painus ir žeidžiantis širdį, kaip manasis. Tai viskas! Jei tikėjaisi, kad parašysiu daugiau, tai labai suklydai. Aš neatsisakau, tiesiog tai gali per daug brangiai kainuoti.
Pastaba: turiu omenyje ne pinigus, o tavo, mano Mielas skaitytojau, ištampytus po siūlelį nervus, paskutinių kantrybės likučių išeikvojimą, sumindžiotus tau šventus jausmus ir veltui prarastą laiką.

KLAJŪNAS RAIMONDAS.


04.20 Penktadienis

Penktą vakaro, tikrai?… Nuskambėjo, taip lyg išvyksim nebent septintą, na, 5-tą tai 5-tą, kai kas iš išlydinčiųjų pasirodė jau 4-tą. Mūsų keliaus vienuolika dviem mašinom – busiuku (pasirodo, jis taip vadinamas) bei pežiukas - “peugeot505”. Vairuotojai - Eglė, Paulius, Gintaras, Raimondas. Padarom bandomąją mankštelę mūsų transportui Kauno įkalnėse ... ir į kelią. Peugeot “komanda”: Gintaras, Henris, Rasa, Eglė ir aš. Busiuko – Raimondas, Aidas, Dionė, Rūta, Neringa, Paulius. Rasa, kirtus Lietuvos Lenkijos sieną perbėgo į busiuką, vėliau per visą kelionę tik mes su Paulium buvom didžiausi šokūnai iš vienos mašinos į kitą.
Sieną su Lenkija pasiekiam kažkada naktį. Lynoja lietus.... Šiokia tokia sumaištis – pasirodo, jog valiutos keityklos nedirba, o mūsų dauguma pasiėmę tik litus, te atleidžia tėvynainiai, nieko vertus popierėlius ten, į kur važiuojam.
Papildau savo bagažą cigarečių atsargomis. (Buvo linksma krautis kuprinę - kambaryje daiktų krūvos, kuriuos kažkokiu būdu reikėjo sutalpinti. Aišku, jog pusės daiktų nereiks, tik nežinia, kurios pusės...).
Ties siena sunervinom lenkų pareigūnus, nes norėjom prasmukti, neužsukę į lenkų muitinę - išlėkė jie rankom mosikuodami ir rėkaudami sava kalba – nori, keistuoliai, kad suprastume, tokiu atveju aišku suprantamesnė gestų kalba – turėjom grįžti atgal ir apsiformint. Apskritai, mes jiems įtartini pasirodėm – į Krymą? Į urvus (jeskynes)? Ir dar merginos (kobetos) ??...
Net ekologinį mokestį užmiršo. Pagaliau praleido į Žečpospolitą ir net suradom vietą, kur išsikeisti paskutinį lituką.
Po to atsijungė atmintis.(Rita)

04.21 Šeštadienis

Pamenu blyškiai (nors rūko ir nebuvo) rytą ties Lenkijos - Ukrainos siena, buvau nemiegojus, tarytum pežiukas pradėjo kosėt dūmais kažkur iš po kapoto, po to sukinėjomės ratais abiem mašinomis ties muitinės postu – už šiuos monus, maniau, mūsų visai neįleis. Persėdu į busiuką, kad atsarginiai vairuotojai galėtų ramiau miegot, na ir pati norėjau susipažint su kita kompanijos puse.
Čia vėl uždanga užsileidžia.
Groja muzika, Aidas dj’ėjauja, merginos dainuoja, nenusėdim vietoje, žaidžiam žaidimus (kalbėjimas slepiant dantis) ... aš bandau išsitraukt anglų žodynėlį, vėliau dainyną – nepasiteisina. Bandom snausti, išraitydamos įvairiausias kačių - jogų pozas, kadangi taupumo sumetimais busiuke paliktos tik dvi sėdimos eilės. Važiuojant užliūliuoja besiliejanti sprogstanti pavasario žaluma. Metų laikai sparčiai keičiasi - judant šis procesas vyksta greičiau: valanda atitinka, ko gero, visą savaitę. Tik gamta čia man ir patiko, iš to, ką mačiau. Miestai...., tarsi jų vystymasis būt sustojęs prieš 10-tį metų. Čia vyksta tik irimas, kur ne kur šmėkščioja tarsi kažkas nerealaus - tarsi miražas - kokio tai naujausio modelio automobilis ar ištaiga, nederanti prie kraštovaizdžio, vila...
Iš ryto įvažiuojam į Simferopolį. Apie 9-tą ryto traukiam į turgų.
(Rita)

04.22 Sekmadienis

Tai va, pramerkiu akis, o aplink skrieja ir akis džiugina žydintys Krymo medžiai ir krūmai. Taip vaizdai lėkė pusę dienos pakolei pasiekėm Simferopolį. Jo turgus buvo pagrindinis mūsų apsipirkimo taškas. Aš su Henriu ir Raimiu išvažiavom užsiregistruoti, o likę išėjo tuštinti turgaus. Kad neliktų neapsiprekinusių, Raimondas mus paleidžia į žuvies parduotuvę, kur mes dar padidinam žuvies konservų atsargą. Tada vėl visi susispiečiam į vieną krūvą ir patraukiam Karabi - jailos link… Čia jau akis džiugino kalnuotos vietovės, vynuogynai, oras buvo tiesiog nuostabus, švietė saulė, kalnuose žydėjo gėlės. Busiukas pradėjo kilti vis statesniais kalnų keliukais, pravažiavom kareivines ir dar kiek pavažiavę pamatėm meteo stotį. Ji pastatyta ant vieno iš statesnių kalniukų, todėl aplink atsiveria laaabai gražus vaizdas, kurį aprašyti sunku, geriau pamatyti.
Stotyje mus pasitiko Maksimas bei senis Volodia, kuris visą kelionę buvo didysis mūsų pašnekovas bei pirmasis pagalbininkas gaminant valgį.
Vėliau, susinešus daiktus į meteo stotį, Raimondas pasakė, kad eisim į pirmą žygį. Na ir išėjom ~ 200m nuo meteo stoties. Čia mūsų žygis baigėsi pikniku. Visi susėdom, pavalgėm, o Raimondas pradėjo pasakoti apie urvus, apie kalnus… Pasakojimas tikrai buvo įdomus, tačiau nežinia kas kaltas: ar labai gražus ir tyras oras, ar pora naktų ant ratų. Po kurio laiko Raimondas pastebėjo, kad iš 9 yra likę tik 3 klausytojai. Visi kiti taip gražiai, viena eile kaip žaislinės lėlės, sugulę užmigo…
Paskui Maksimas, ilgai prašomas, nutarė parodyti Raimondui įėjimą į Nachimovo urvą, kuris yra netoliese. Raimondas mums pasiūlė skuosti paskui busiuką, trumpinant atstumus, t.y. einant tiesiai, o ne lankais iš paskos. Mes taip ir padarėme, bet finale busiuką atradom, o kurioje vietoje tas urvas - sužinojo tik Raimondas. Na, po to visi sušokom į busiuką ir, kaip visada, su muzika, grįžom į meteo stotį. Tai liko užfiksuota mėgėjiškoje video juostoje.Tiesa, dalis juostos nufilmuota nuleidus kamerą ir pamiršus išjungti.
Taigi, pasidžiaugę gamta, sugrįžom į savo naujuosius meteo namus, kur Neringa išvirė skanią košę, o prie košės atsikimšo ir vyno butelis. Tą vakarą kiti dar susireguliavo savo apraišas, o visą raizgalynės chaoso dizainą Dionizas patobulino šalmais. Taip mes pasiruošėm rytdienos žygiui į daugeliui pirmą savo gyvenime urvą.(Rūta)

Raimondo fantazijos I dalis
Karabi - jaila – baltų busiukų ganykla. (ankstesnis pavadinimas – juodų arklių vasaros ganykla).
Atpažinęs matytas vietas, busiukas net murkė iš pasitenkinimo, sveikindamas karabi ir dainuodamas jai romansus. Nežinau, kaip jie susikalbėjo, juk dainavo jis ne tiurkų, o rusų kalba (Aleksandro Malinino balsu), tačiau karabi jį priėmė ir net per daug neprieštaravo, kad paskui seka tamsus šešėlis (PEUGEOT 505). Tačiau piktnaudžiauti tuo mes neketiname. Greičiau į Meteo stotį. Seniai čia nematuojamas ir nereguliuojamas oras, todėl drąsiai galime šią vietą pavadinti Garažu.
Neapkenčiu garažų, neveltui Kaune susiradęs man tinkamoje vietoje namų valdą, pirmiausia nugrioviau garažą. Karabi - jailos centre stovintis garažas pasirodė man dar labiau nereikalingas:
1. sena dalis – brangi man, kaip atminimas pirmos kelionės, o taip pat ir kaip atminimas buvusio meteo stoties viršininko, Viktorovo, tada jis, mano prikalbėtas, drąsiai su savo draugu Olegu vežė mane ir visus mūsų daiktus iki Irtišiaus kalno. Deja, šito gero žmogaus jau nėra. Karabi dvasia pasiėmė jį pas save, tikiuosi, kad jis atsimena mane ir užtars jeigu aš eilinį kartą užrūstinsiu gamtos jėgas. Deja, šie pastatai netinkami naudojimui ir netgi pavojingi (jau tą pačią naktį pakilo vėjas ir aš miegodamas sapnavau, kad didelis skardos lakštas atplėštas nuo stogo perpjaus busiuką pusiau ir aš turėsiu kabrioletą – busą. Prabudau vidurnaktį ir, kadangi pavojus man pasirodė gana realus, pervariau abi geldas į užuovėją už naujo pastato.
2. Naujoji dalis – pasenusi ne pagal metus. Ji iškarto pasigriebė mano bendrakeleivius į savo glėbį ir jie išslydo iš mano įtakos sferos.
Neapsakomas apmaudas ir pavydas griaužė mano širdį. Busiukas pyko nemažiau, juk žmonės, atsidėkodami jam už tai, kad jis juos čia atvežė, kurui skirtus pinigus paliks Garaže. Mes pasitarėme ir nusprendėme, kad čia būdami negalėsime sugalvoti plano, kaip atgauti draugus, toliau įgyti jų pasitikėjimą, o tuomet gal net atkeršyti. Reikia jėgų ir išminties, naglumo ir klastos pasisemti pas dvasias.
(Raimondas)

04.23 Pirmadienis

Pirma naktis Karabi leido pasidžiaugti civilizacijos malonumais - meteo stotyje yra dviejų aukštų pastatas, pirtis ir keletas jau buvusių pastatų dabar tik tai, kas iš jų liko, liko tai kas kėlė siaubą:griūnančios sienos apleistos visų, stogo skardos plazdančios vėtroje ir ieškančios vienišų galvų ar busiuko langų ! Na buvo ten šeimininkas - toks pagyvenęs vyriškis ir du juodi jo katinai, kurie nuolat miauksi ir ieško antros savo pusės. Be vėjo ir erdvės daugiau čia tikrai nieko nesimatė, o gal viskas - gerai paslėpta.
Rytas tampa vis saulesnis, bet mes dar tingiai, lėtai vartomės lovose. Makaronus su konservais, atsiduodančiais, kaip Paulius sako kempinlige, valgom tik adžikos dėka. Ji taip gerai tinka - skonis pasiekia pačias širdies gelmes, ugnis nuteikia dienai. Sėdim, norim pakalbėti, bet laikas eiti. Raimondas duoda griežtus nurodymus, kaip pasiekti Bolšoj Buzluk urvą. Tačiau skaičiuoti žingsnius pasirodo keista ir gan kvaila, tai niekas rimtai į tai nepažiūri.
Taigi, iškeliaujam, azimutas 120, pievos jau spalvinasi- pačios ankstyvosios baltos, geltonos ir mėlynos, dainos sklinda po laukus- merginos kaip ir visur laido gerkles. Urvo tenka ieškoti, truputį- Raimondas su Aidu palikę busiuką veda veda mūsų komandą link jo. Na, kas matė Buzluką tai pasakot nereikia, tik dabar dar priedo buvo ledo, linksmas kažkoks durnumas užėjo, galvojau, be virvės nusileisti- na tai Raimondas man paaiškino padėtį, žinomą!!! Leidžiamės tuo ledu taip pat atsakančiai, kas keturiomis, kas ant užpakalio, kas dar kokius būdus žino.
Keistai atrodė tie ledo kūriniai - dariniai arba keistai skamba vandens lašo balsas, ir visada klausi savęs- kodėl drambliai negali skristi ir braškės raudonos, ne žiemą taip pat sninga. Pajudam link viršaus, visi įdomiai kabarojamės. Išėjus taip šilta ir gera- visiškai kitaip nei prieš urvą - čiulba paukšteliai, švilpauja vėjas ir kvepia pavasariu.
Tolimesnė eiga į Kriuberio urvą, t.p. pietūs – voliojamės ant pievutės, valgom duoną su lašiniais, visi išsirengę, o Raimondas tik su ilgais apatiniais. Nuotaika tuščia. Paprasčiausiai tuščia, tuščia viduj, superekstromotografuachuenai tuščia.
Leidžiuosi pirmas, urvelis ~ 60 m, o šulinukas ~45 m, Gerų pojūčių pasklinda po urvą, turbūt visiems leidžiama kada nors pajusti laimę? Vėlgi kapstomės po urvą, šmirinėjam, daug visokiausių grožybių, na patys žinot, dar taip neseniai tai atrodė lyg sapnas. Dar sutikom Senelį Šaltį su anūkais Ledinukais, o gal ten ir nykštukai, sunku atskleisti!
Kodėl gi vis dėlto mes čia?
Oras tuo metu keičiasi – pradeda smarkiai lyti, debesys bėga dangumi ir kur ne kur vietomis nesimato, nesimato. Sėdim Rūta, Rasa, Neringa, Eglė ir aš mašinoje ir laukiam tų šmikių, o jų kaip nėr taip nėr. Pagaliau pasirodo Henris- skelbiama poilsio ir sausainių valgymo programos pabaiga - turim skubiai skuosti į meteo stotį. Skaičiuojam žingsnius ir lekiam - gal rūkas mūsų nepastebės? Laimingai pasiekiam savo prieglaudą, priskaičiuojam 3000, kas 2500 žingsnių.
Lietus liaujasi, tačiau vėjas vis dar neša debesis. Dabar Karabi tokia ryški ryški ir visai kitokia nei ją buvau įpratęs matyti pirmos kelionės metu.
Grįžus iš urvo kažkokis tai viduj keistas jausmas lyg liūdesys, lyg ilgesys. Verdam arbatą ir sriubą, tai lyg ir vyksta kaskart, bet kiekvieną kartą kitaip.
Turiu daug laiko - visą gyvenimą – gyventi taip kaip norisi sėdėdamas prie pečiaus prieblandoje degant žibalinei lempai netgi tada nėra ramu, kiekvieną kartą viską tenka įrodyti sau iš naujo.
Baigiantis dienai daug įspūdžių, grįžo Rita, Gintaras ir Paulius. Raimondas su Aidu liko nakvoti prie urvo busiuke, o mes susirinkę prie žvakės ir einant konjako kvapui ratu susimąstom, kad tai geriausia kas gali būti gyvenime, ir visai nesvarbu, kad dušioj neramu.
Labanakt!(Dionizas)

Raimondo fantazijos II dalis:

Iš ryto išvykome, kad nesukeltume įtarimo, kartu su visais. Palikau busiuką prie Kruberio urvo, kad jis galėtų pabendrauti su dvasia to žmogaus, kurio griaučius ištraukė 1963 metais šį urvą pirmą kartą ištyrinėję speleologai. Su visa grupe patraukiau pas sniego karalienę, kuri dažnai apsistoja Didžiojo Buzluko urve. Nepasitikiu ja, perdaug ji žiauri, tai ji viešpatauja Karabi - jailoje žiemą. Ji pasiglemžė ne tik Viktorovo gyvybę, bet ir ne kartą grįždavo pavasarį ar rudenį manosios. Tiesa, tuo metu ji būdavo žymiai silpnesnė ir man sukeldavo tik juoką. Karalienė dar labiau supykdavo ir griebdavo mane tuo metu, kai aš pusnuogis ir šlapias išlįsdavau iš Sezamo, vakarop, toli nuo stovyklos, ir todėl jai sekėsi. Taip, tada ji mane įveikė ir aš susirgau, teko nutraukti kelionę, bet tai ne tik jos nuopelnas.Taip pat ir SEZAMO. Tokio užsispyrusio urvo aš dar nemačiau (bet tai – ne šios kelionės pasakojimas, atleisk už nukrypimus, bet Karabi ir Sezamas man reiškia tą patį). Nuostabu. Gera pažiūrėti kaip puikiai mano bendražygiai įveikinėja Buzluką, jie leidžiasi net į galutinį ledinį šulinį (~19m).Daugeliui tai pirmas urvas. Gerai, kad ledo urve mažiau nei paprastai pavasarį. Aišku, kad sniego karalienės čia nėra, ir iš dalies tai gerai - labai ji nesiskaito su priemonėmis, o ir patarimai jos idiotiški. Kartu su visais grįžtu prie Kruberio urvo. Busiukas taip pat nieko naujo man nepešė, kadangi per išsiblaškymą aš jį palikau per toli nuo įėjimo į urvą. Teks pačiam leistis į Kruberio šulinį (~50m). Kelionės dalyviams tai antras urvas ir kaip antras jis šiek tiek per sunkus. Yra dvi šventos vietos šiame urve:
 viename gale stovi Nykštukas (~2m aukščio), bet jį per daug dažnai lanko speleologai, todėl jis geros sielos, be to jis bukas – tikras senis besmegenis, ant tiek kvailas, kad niekada nenueina pagulėti į savo nuostabiai išdrapiruotą stalaktitais (akmeniniais varvekliais) ir stalagmitais (tokiais pat, tik augančiais iš apačios į viršų) miegamąjį, nors tai tik keli žingsniai. Nusifotografuojame ir mano draugai pradeda vienas po kito sliuogti virve į viršų. Staiga iš viršaus pradėjo kristi lašai. Panašiai jau man buvo šiame urve, tik tada stichija buvo žymiai daugiau įsisiautėjusi (atsimenu, bandžiau išgelbėti sušlapusio ir leisgyvio paukščio gyvybę - įdėjau jį į pirštinę, lipau iš šulinio, įsikandęs ją į dantis, o kai išlipau, paukštelis buvo jau negyvas), tačiau dabar vandens lašai tai ir yra tas ženklas, kurio aš laukiau.
 kitame gale yra suakmenėjęs krioklys, o virš jo - landa. Ne kiekvienas tą landą pastebi, o ir pasiekti ją sunku. Gal ten aš rasiu savo atsakymą, bet ten aš negaliu nuvesti visų, tai pavojinga - siauras kaminas veda aukštyn, bet kuriuo metu galima paslysti ir nukristi; tai nemalonus kopimas, tačiau be jo nepasieksi Kruberio širdies. Lipau kaip galėjau, su savimi tempiau dalį grupės, atrodo, jau girdžiu plakant Kruberio širdį. Apsirikau - tai daužėsi mano draugų širdys, jie nesuprato, kodėl aš vedu juos per bedugnes, pamynęs visas saugumo technikos taisykles, kai vos prieš kelias valandas Buzluke reikalavau jų laikytis. Kruberis netiki mano ašarom, jis tarytum sako: tavo komanda man patinka ir todėl aš negaliu tau duoti patarimo, kaip iš jų pasityčioti. Nelikau patenkintas tokiu mano seno draugo atsakymu, mes net truputį susikivirčijome prie suakmenėjusio krioklio. Jis niekaip nenorėjo manęs paleisti, pagaliau bendromis mūsų grupės narių pastangomis mums pavyko iš jo atimti užstrigusį apraišų rezginį. - Tavo grupėje formuojasi geras speleo kolektyvas,- atsisveikindamas nusišypsojo Kruberis,- tavo vietoje aš bučiau laimingas ir neieškočiau sliekų.
Nenorėjau daugiau jo įžeidinėti, tačiau atrėžiau, - juk aš prieš juos nieko blogo neturiu, kaip tik aš noriu juos ištraukti iš Garažo pinklių, juk jis ir tavo priešas.
Laikas gali išspręsti visas problemas, jau greitai sutems ir aš galiu pasakyti, kad į Garažą sugrįžti esant tamsai nesaugu, tuomet visa grupė liks nakvoti prie Kruberio. Labai viliojantis variantas; kad busiukas neįtartų, jog aš tyčia taip padariau, teks paleisti dalį grupės. – Ei ten, viršuje, visi, kas galite, eikite kartu į Meteo stotį (jie tikro pavadinimo nežino) – sušukau aš iš šulinio dugno.
Dabar belieka užtempti šiek tiek laiko ir likusi grupės dalis liks su manimi nakčiai. Ar tai bus mano pergalė? Ar jie ne laisva valia turėtų patys atsisakyti Garažo. Ar tai garbinga iš mano pusės?
Šie klausimai graužė mane ir aišku, kad vėliau aš nesidžiaugsiu šita pergale. Bala nematė, lai eina jie visi …
Miegojau prie Kruberio, na koks tai miegas, patys suprantate. Visą naktį busiukas juokavo su Kruberiu, o kartais busiukas pradėdavo kvatoti ir siūbuoti, atrodė, kad jis kartu su manimi prasmegs po žeme. Bandžiau juos nutildyti, bet jie visą bėdą suvertė vėjui, kuris ką tik išėjo pasivaikščioti. Vidurnaktį atsikėliau ir dėl šventos ramybės pavažiavau toliau nuo Kruberio šulinio. Pagaliau kietai užmigau.
(Raimondas)

04.24 Antradienis

Pirmas laisvesnis vakaras. Įveiktas tik vienas urvas - 200 let Simferopoliu. Jis skirtingas nei pirmieji du: iš pradžių reikia lįsti pro siaurą skylę, o paskui atsiveria daug didelių erdvių salių. Be to, labai daug molio (buvo vieta, kur tiesiog reikėjo paplaukti moliu). Gana gilus nusileidimas pakopėmis. Pirmasis apie 50m. Sekantis, kurį Neringa įveikia neaiškiu būdu - išvis be virvės - apie 30 m. Na, o paskui ir dar buvo kur leistis apie 10-15 metrų ir daryti tai buvo galima be virvių (neskaitant keletą bedugnių, kurių net nepatikrinom). Urvas didelis, salių daug, ne visada visi visus girdi, šiek tiek nesusikalbėjom tarpusavyje, nesusiorganizavom. Sumaišties šiek tiek įvedė Dionizas, kartą kaip strėlė iššokęs iš urvo, iš kurio, beje visi kamuodamasi vos išsikeberioja, ir vėl, nėręs žemyn, palikdamas nesusipratusius laipiotojus tiek viršuje, tiek ir apačioje.
Dabar visi jau grįžę, užsiėmę kas kuo - Rūta gamina vakarienę, Eglė dozuoja maistą, Henris pildo dokumentus dėl mūsų legalaus būvimo čia Ukrainoje, Dionizas, kaip atsakingas už apšvietimą urvuose, apžiūrinėja ir remontuoja šalmus, kiti šiaip tvarkosi, ar dar kuom užsiėmę. Na, o aš visa tai fiksuoju… (Gintaras)

04.25 Trečiadienis

Išaušo rytas. Šturmuosim Maminą ir Njumeną. Iš vakaro išmatuojam azimutus iki Mamino, o nuo jo iki Niumeno. Ryte rūkas – gerai, kad “mokomasis”. Anot dieduko, per tokį rūką nevaryčiau net šuns, bet mes išeinam. Susiskirstom į tris komandas: vienas kompasu matuoja kryptį, kitas skaičiuoja žingsnius (turi būti 3000 žingsnių). Ko tai visos trys grupės išsiskiria į tris skirtingas puses, sudarydamos tai didesnį, tai mažesnį trikampius. Rūkas kaskart tankėdamas ir vėl retėdamas plaukia žeme. O mes vis skaičiuojame žingsnius. Aišku, azimutas turi daug privalumų, bet didžiausias minusas tame, kad visuomet tenka kopti per aukščiausią, stačiausią kalvą, lipti per giliausią daubą. Taip jau išėjo, kad urvo nei vienas neaptikom ir tai susigriebėm po papildomų 200 žingsnių. Na ką, nėra tai nėra, einam ieškoti Raimondo. Po to seka eiliniai Raimondo pamokymai, kaip reikėjo daryti (atrodo nejuokavo). Kadangi užplaukė gan geras rūkas, nutarėme tą įtariamą vietą “prašukuoti”. O “šukos” tai buvo didelės, tokios didelės, kad net atradome Mamino urvą (vietoje ieškomo Njumeno). Na, jeigu jį jau atradom, tai ir lįskim. Jau iš Raimondo pasakojimų žinojome, kad tai labai švarus ir gražus urvas. Kas tiesa, tai tiesa. Aplink baltos stalagmitinės sienos, grindys, kurių dar nenučiuplino molinos mūsų rankos. Nedrįsti net prie jų prisiliesti, kad nesugadintum viso grožio. Gaila, kad šiame jaukiame kambariuke - urve nepietavome… “Greičiau iš urvo, reikia pakeisti Raimondą viršuje”- girdžiu vado paliepimą. Vienas, du, trys - aš jau lauke, o tenai manęs laukia zapadlo: lyja lietus, šaltis, o Raimondas net nesiruošė lįsti į urvą. Ech, nors būčiau ilgiau palandžiojus… Pakol visi išlindom ir užkandom, “desertui” prie lietaus gavome tankų rūką. Atrodo, kad tiesiai ant mūsų debesis nusileido. O namo grįžti tai reikia, “I tagda pristavlėnijė načialos”. Susiskirstėme vaidmenimis: ryškioji Rūta buvo skraiduolė (skrajoklis), kuri plasnodama visų priekyje pagal matuoklių nurodytą kryptį, rodė mums kelią. 3 matuokliai - kompozitoriai, tai tie, kurie turėjo kompasus - Rita, Rasa, Eglė, kurios, kad ir kaip skyrėsi nuomonės, azimutu nustatinėjo kryptį (du žingsnius į kairę arba tris žingsnius į dešinę). Skaitliukai, Paulius, Henris, Dionizas, Gintaras skaičiavo žingsnius, vis tarpusavyje pasitardami dėl konkretaus skaičiaus. Raimondas - komandirius, kuris dirigavo visą paradą: “ skraiduole stop, žaliuoke lauk iš monitoriaus, ką sako matuokliai (trys žingsnius į kairę), skaitliukai pirmyn…” Ir taip iki pat meteo stoties. Valio, mes ją radome! Tiksliau pamatėme, nes rūkas per tą laiką “išsiblaivė”. Kaip nebūtų keista, visiems šis žaidimas patiko. Nenusisekė tik Rūtai : “taip visų siuntinėjama į visas puses dar niekada gyvenime nebuvau…”
Nespėjome tik grįžti, o mūsų šaunuolis diedukas jau kūrena pirtį. Aišku, būtume apsiėję ir be jos, bet kadangi ji jau kūrenama , atsisakyti negražu. Pirmiausia susiruošė vaikinai, o po diskotekos prisijungė ir merginos. Pirtis 11-kai žmonių mažoka, bet tas didelis noras būti sykiu privertė susitalpinti. Tik po to buvo neaišku, ar pirtis kaitina mus, ar mes ją. Vėliau Raimondas po šaltu dušu tikrino mūsų pasirengimą eiti į Ventą. (Pasirodo, kad juokavo, nes į Ventą taip mes ir nesulindom). Viso šio šou reziumė: alkoholis liejasi per kraštus…
Grįžusios iš pirties dar padainavome lopšinę, nes Gintaro tylus žvilgsnis tiesiog maldavo, kad jį greičiau užmigdytume. Tai jau ir stengėmės: iš visos širdies ir plaučių, tik rytojaus ryte likome nesupratusios ar mes jam suspaudėme, ar jis susispaudė…
Dar prieš miegą vadas rimtai pareiškė, kad reikia anksčiau keltis, kad su šviesa išeitume ir įveiktume bent du urvus. Tik nepasakė, kad tai liečia visus, išskyrus jį…
(Neringa)

04.26 d. Ketvirtadienis

Rytoj mūsų dieduko iš meteo stoties, Volodios, gimtadienis. Šaunus tai žmogelis. Gyvena ir sargauja čia jis - pats sau vienas, tik kada ne kada ištrūksta iš Karabi žmonėsna, tardamas – “ Do svidanija Karabi, spasibo Tibė što otpūskaėš mėnia”, o grįždamas sveikina - “Zdrastvūj, Karabi...”. Šiek tiek bauginanti pagarba. Karabi - pulsuojanti gyvybe, turinti “dvasią” vietovė, jam – šventovė, kurią gerbia ir pažįsta jos permainas. Rūkas, sniegas, slepiantys urvus.... Karabi dvasios, apsaugokit mūsų dieduką, besibastantį kažkur tavo kūnu.....
O valgį kaip gamina!!! Buvęs armijos “povar’as”.... sugebėtų ir iš kirvio...
Tą vakarą ir sekantį rytą pasisiūliau ruošt maistą. Rytą, jau savo gimimo dieną, pažadinau jį, miegojusį tik vieną valandą (o jis miega čia pat, virtuvėje) ir dar “šiltą” – “ničėvo, ničėvo, ty’ tolko podoždi čiūtočkū, poka ja pridū v sėbia.” Vėliau mūsų šaunuolis sako – “ty’ ūspakoisia, sičias Ja būdū gotovit’...”, belieka tik palaikyt pokalbį, o pasakot jis tikrai turi ką. Jį stebina mūsų sistema – eina miegot (t.y. mes, geltonsnapiai) nežinia kada, keliasi dar naktį ir RUUUOŠIASI!!, o į urvus ištraukia tik vidury dienos. Išties, “virėjas” keliasi 6-tą, valgį paruošia apie 8-tą, grupė į urvus išeina apie 10-tą... , tai - pagal mūsų “speleo laiką“. Realus vietos laikas atitinkamai 3-čia, 5-ta, 7- ta...psichologinis momentas, kad ne taip sunku būt ryte keltis.
...kur mes čia... aha, grįžtam vėl į ketvirtadienį. Tądien ruošiamės įveikt urvą “Mir”. Išsiaiškinam visus azimutus, Raimondas mus “palaimina” ir mes iškeliaujam. Aidas, Raimondas ir diedukas išvyksta civilizacijon – vis tik gimtadienis, reikia “pasiruošt”.
Taigi “Mir”... Smagus urviukas. Nesileidome į gilesnįjį šulinį, tik pakilom balkonėliu, kad galėtume nusileisti į salę, turinčią keletą žavių užkaborių. Aptikom jaukų kampelį su baseinėliu. Į vandenį nelipdavome – kad nesudrumstume... ir apskritai, stengdavomės kuo mažiau pakenkti urvui.
Buvo vykdomas šioks toks “foto seansas” – Paulius ir vienaip, ir kitaip mus fotografavo, tik nežinia, kas ir kaip pavedė – technika ar nepakankamos šio meno žinios.
Grįžus, didžioji grupės dalis nutarė suvaikščioti į Kara-Tau kalną – pasigrožėti apylinkėmis iš aukščiau. Truputį lynoja, bet tai niekis. Pusiaukelėje suabejojom, ar verta tęsti pasivaikščiojimą – kyla rūkas. Henris, kaip atsakingas vadas, siūlė apsisukti ir drožti atgal; grupė įnirtingai priešinosi....
Vaizdas nuo viršukalnės nuostabus – iš vienos pusės artėja rūkas (mūsų baubas), iš kitos – juodi debesys, dar kita pusė nuostabiai nušviesta saulės. Taip keletą minučių paspoksoję, “nešėm kudašių” atgal. Kelią į “namus” mums stengėsi nušviesti malonios busiuko švieselės.
Vakare įsiliepsnojo įnirtingas diskusas, kurio stimulas, eiga,išvados ir galutinio sprendimo priėmimas iki šiol apgaubtas mistika. Praėjo pusė žygio ir iškilo klausimas – ką veikiam toliau, tiksliau, kaip baigiam žygį po urvus. Iškilus idėjai stovyklą perkelti į kitą vietą – “arčiau gamtos”, urvų, gyvenant palapinėse, atsiranda tam prieštaraujančių, išklausomi abiejų variantų pliusai ir minusai. Viskas vyksta remiantis demokratijos principais – tariamasi su “kolektyvu”, balsuojama, išsakoma ir išklausoma kiekvieno asmeninė nuomonė. R. Daniūnas vis papilsto žibalo – vėl diskutuojama. Ir taip gerą porą valandų, kas nuostabiausia, grupė nesusikivirčija, nubalsuoja tam tikrą sprendimą, .... hmmm, kuris ryte paneigiamas....Katė ir pelė...
(Rita)

04.27 d. Penktadienis

Oiii vaikeliai, košmarą sapnavau: “Taigi girdžiu kažkieno balsą, lyg Henris, Lyg ir Raimondas…Kažkas klausia- tai ką darom?” Atsakymas, reikia pasitarti su kolektyvu!” Brr, daugiau jokių pasitarimų. Ir gerai, kad net neketinom diskutuoti  Svarbiausia nepamiršti, kad bet kada galim pakliūti į Daniūno pinkles..
(Eglė)
Taigi buvo nutarta, jog grupė skaidoma nebus, tebūnie visiems sąlygos vienodos. (Tačiau nerealus Pauliaus kuprinės dydis, paklotukas kelia įtarimą...). Šiandien meteo stotyje pasilieka Gintaras ir Rasa. Rasa skundžiasi koja, Gintaras, sprendžiant iš visko,skrandžiu, galva, na, kas dar tokiu atveju....
Traukiam link Kastere urvo (šulinys ~60m. gylio). Pakeliui aplankom Irtyšiaus kalną – vieną pagrindinių mūsų orientyrų...Anga į urvą – dauboje, apaugusioje medžiais. Įėjimas nesudėtingas. Tik man jis kėlė siaubą – drebėjau visa leisdamasi. Leidžiuosi gilyn, į tamsą, vos nesimeldžiu. Pamenu, klausiu mūsiškių – kaip atrodo urvas, atsako – leiskis, kol bus virvė, ten bus dar vienas šulinys, bet į jį nesileisk. Aha, gerai,... “drąsos” priduodantis paaiškinimas. Baimė pradėjo spausti smegenis – o jeigu virvė pasibaigs, nespėjus nusileisti, jei jos galas kažkokiu tai būdu paklius į tą šulinį, į kurį patarė nesileisti..... Aplinkos, į kurią leidausi nesugebėjau įžiūrėti. Apgraibom nusileidau, kažkiek paėjus kaktomuša atsitrenkiau į sieną – norėtųsi nors kiek turėti šviesos... Tad pastoviai kažkam šliaužiojau iš paskos. Pamenu, sutinkam su Henriu priešpriešais ateinančius ir euforijos pagautus Žaliuokę ir Dionę - ”o ten sifonas yra, nedidelis toks, praėjom...”Iš tikro, pamatę kokią tai skylę tuoj šokdavom tikrinti – gal ten pralįsti galima, gal ta siena užlipti galima ir ten atrasime kokią tai salelę ar šiaip kokį tai naują išbandymą ar žavų vaizdelį. Ieškodami to sifono, aptikom molio skulptūrėlių balkoną – atlikta profesionalios rankos, įvairių temų – špyga, žmogelis, iškėlęs bokalą alaus, ar rodantis – tu idiotas....
Priėjom tą vadinamą sifoną – 1 metro ilgio balą tuneliukyje, kuriuo galima tik šliaužti ir tas velniūkštis leidžiasi žemyn, užsisuka. Atrodo viskas tvarkoj, tik šalmas nepralenda – ir kokia iš jo nauda, kai nešviečia. Karts nuo karto gyvenimą praskaidrina Henrio silpnėjanti lemputė (žmonės, pasiimkit patikimą atsarginį prožektorių). Šalmo pagalba Henris šiek tiek prataško vandenį į šalis – bando išsemti balą... Kuo toliau, tuo linksmiau – nutrūksta vienintelio dabar šviečiančio aparato laidelis...turėjau taip vadinamą atsarginį apšvietimą, 0.5 valandos pajėgumo, plokščią elementą. Ir kur jį laikyti, kai reikia abiejų kojų ir rankų – belieka burna, nesvarbu, jog nekartą buvau jį pametus į molį, beieškodama vėl užkasus. Čia pasirodo Paulius su savo karbidine lempa – pats nuostabiausias dalykas, tuo metu... Vivat šviesa.
Traukiam link išėjimo. Vienas momentas – kaip nieko vertą balastą nešuosi rankoje šalmą, lipam siena, keletui sekundžių abu šviečiantys taškai pasislepia, ką čia laukt, lipu aukštyn, jaučiu, kad koja kabo kažkur ore, kimbuosi kur galiu abiem rankom, girdžiu ilgai krentantį šalmą kažkur gilyn bei balsą – “kas nukrito....”, sugrįžus abiem žiburiukam pažvelgėm, kur vos nenusikabarojau – skylutė, pro kurią Paulius stengėsi pralįsi ( nusileidęs į urvą vėliau ir nežinodamas, kurion pusėn mes patraukėm), bet nesėkmingai, mūsų visų džiaugsmui. Nugarmėjo mano šalmas į pragarus ir pati vos ne iš paskos. Su kokia laime aš pasiekiau paviršių, be perstojo kartodama - aukštyn, kuo greičiau aukštyn, ir atsisegiau nuo virvių!!! Prisiekiau - niekad nebelįsiu į šį urvą. Stengiausi laikytis minimum 10 –15 metrų atstumo – urvas kėlė siaubą savo tamsia gelme, skleidė jis kažką tokio negero ir paslaptingo.
Mūsų džiaugsmui, paviršiuje švietė saulutė, išsidžiaustėm savo šlapius rūbus, kalatodamiesi laukdami, kol pradžius.
Patraukėm namo, išskyrus Aidą, Raimondą ir Paulių, kurie pasiliko nakvot prie urvo. Grįžę nusprendėm atidaryti “siurpraizus” – išsivirėm arbatos, gražiai lauke susėdom – paskanausim. Ogi Lietuvos konstituciją ir kukurūzų gavom – belieka šviestis ir spraginti.
Vakare visi susigūžiam į mūsų dieduko buveinę – pažymim gimtadienį, prispraginam kukurūzų....
(Rita)

Raimondo fantazijos III dalis:

Kažkokia nematoma jėga ir geras oras traukė mane klajoti. Vaikščiojau aplink Irtišių, apžiurinėjau daubas ir įgriuvas, niekada man taip dar nebuvo, juk esu ant Karabi – visos sąlygos ieškoti neatrastų urvų arba leistis į atrastus ir pratęsti jų tyrinėjimą.Tačiau kažkas pasikeitė – aš tiesiog noriu būti gamtoje, susilieti su ja, kiek galima mažiau pažeisdamas, vaikščiodamas akmenimis, kad nepalikčiau pėdsakų ir nenuskriausčiau daugybės gėlių, kurios kukliai nuleidusios akis kantriai laukė savo eilės žydėti.Taip ir nesupratau, ką aš čia veikiu. Pasukau atgalios ir prie pat Irtišiaus viršūnės aptikau didelį šiukšlyną(~0,5 tonos šiukšlių). Tai man buvo netikėta. Sustojau tarsi šaltu vandeniu bučiau aplietas.
Kaip gi taip galėjo atsitikti, kad aš, pažinodamas beveik kiekvieno urvo įėjimą, atpažindamas ko ne kiekvieną daubą, ar įdomesnį akmenį, nepastebėjau tavo širdyje, pačioje Irtišiaus kalno viršūnėje, atsivėrusią pulsuojančią žaizdą. Juk prieš pusę metų buvau atvažiavęs netoli šios vietos su busiuku, tada šypsojaisi ir slėpei savo skausmą, o aš apakintas gero oro nepajutau tavo nuoskaudos, o juk tada galėjome padėti. Šios kelionės metu, išplaudama kelius ir padarydama juos nepravažiuojamus, neleidai busiukui atvažiuoti iki Irtišiaus ir išgydyti tave. Sakai – pakentėsi, gal tokiu būdu nori, kad aš, jausdamas gailestį ir pareigą, greičiau vėl pas tave atvažiuočiau.Visai kaip mažas vaikas, nesvarbu, kad atsiradai prieš milijoną metų, vandenyno dugne susiformavai iš kriauklių, moliuskų ir kitų mažų jūros gyvūnų griaučių. Nepyk, bet jie visai neturėjo smegenų. Po to tavo kūnas kilo į viršų, išlipo iš vandens ir net pakilo į 1 km aukštį.Tu pastorėjai kaip pyragas, ir be to, dar gerokai sutrūkinėjai.Vanduo ir sniegas, pasikeisdami skalbė tavo nugarą ir taip 100 tūkstančių metų. Buvai visą tą laiką švari, todėl nežinai ir nesupranti, kad negali be žmogaus pagalbos išsigydyti žaizdos, kurią jis pats tau padarė.
Negaliu nupasakoti viso pamokslo, kurį aš tada pasakiau, nenoriu varginti skaitytojų, tikiuosi, kad tarp jų nėra tokių, kurie ramia sąžine teršia ir niokoja gamtą.
Karabi neužpyko, klausė tylėdama, tik tolumoje saulė, kabėdama virš horizonto, pusiau pasislėpė už juodo debesies. Nors man iš toli nesimatė, tačiau aš žinojau, kad ten lyja.
-Neverk,– pasakiau aš, nerūpestingai nuleisdamas galvą, kad nesimatytų mano skruostu nuriedėjusios ašaros.
- Palauk, kad pralinksmėtum, aš tau atsiųsiu berniuką, kuris pirmą kartą urvuose. Tu gali jį pavedžioti po apylinkes, tik prašau, be savo pinklių ar kitų fokusų. Parodyk ir jam savo žaizdą.
Parėjęs į stovyklą, prie Kastere urvo, išleidau pasivaikščioti Paulių. Jis ilgai negrįžo ir mes su Aidu net susilažinome, ar jis grįš iki vidurnakčio, tačiau su sutema berniukas parėjo ir pradėjo pasakoti savo įspūdžius:
- Kokį urvą radau, tiesą sakant, ten buvo plyšys, kurį aš kelias valandas kasiau (rausiau rankomis), deja veltui. Net apylinkių neapžiūrėjau – nebuvo laiko. Gerai, kad šiukšlyną aptikau. Žinote, pagal tikimybių teoriją, iš 20 tuščių skardinių, 7 skardinės atsitiktinai nukritusios taip, kad jose yra užsilikęs lietaus vanduo. Tai va, aš ir nusiprausiau.
- Eime miegoti, rytoj dar bus laiko pasižvalgyti, - pasakiau aš šaltai, bet širdyje džiūgavau, kad Karabi atleido berniukui už nelemtą stalagmitą. Ne, ne jis jį nulaužė, o tik radęs nutarė išgelbėti ir išnešti į paviršių.Vėliau supratęs savo klaidą, jis nunešė savo lobį į kitą urvą ir ten paliko.
- Visą naktį sapnavau, kad kopiu į kalną ir niekaip negaliu pasiekti viršūnės, keistas kalnas – be pradžios ir be galo.Pabudęs supratau, kaip atsirado šis sapnas – palapinė stovėjo nuožulniai ir nori nenori reikėjo periodiškai visą naktį vis parėplioti į aukščiausią palapinės vietą, o vos tik užmigus – nepastebimai nuslinkdavau žemyn.
(Raimondas)

04.28 Šeštadienis

Sugrįžtam prie Kastere pasiimti mūsiškių ir aplankyti Violos urvą. Pasak Raimondo pasakojimų, vardas kilęs nuo Violetos – vienintelės merginos, buvusios grupėje urvo atradimo metu. Vėliau mergina su savo išrinktuoju šiame urve iškėlė vestuves...
Visų nuotaika atitinka orą – saulėta ir šilta. Pakeliui prieinam ežerą – didžiulį, tik gylis neįtikėtinas – giliausia vieta – čiut virš kelių ir daug dumblo....
Pasiekiam urvo prieigas, apaugusias, kaip tvirtina mūsiškiai, lazdyno riešutų krūmais – džiaugsmas rudenį...Į urvą nesileidžia Rasa (jau pirmajame urve susitrenkė koją) ir Henris.
Urvas pasitinka, nustebindamas nuostabiu grožiu....Teisingai apibudinamas – tarsi katedra nuostabiu altoriumi. Nepakartojama kelionės kulminacija – dovanėlė. Norėjos apvaikščioti, apžiūrėti kiekvieną kampelį. Darėm šviesos spektaklius, Pauliui prisakydami – “lipk ten, .... o dabar pasisuk kairėn, kilstelk galvą – ooooo, koks grožis, gerai gerai, o dabar va ten..... ooooo!!!!!”. Pamenu, tuomet iš susižavėjimo kartojau - tai vieta, kur ir numirt būt negaila.... Stengiausi šioje vietoje būt kiek galima ilgiau, nepaisydama kylančio šalčio šiurpuliuko.
...Karabi nuostabi savo surėdymu – karstinių įgriuvų nužymėtu paviršiumi, kaip tik šiuo metu besiskleidžiančiomis pavasario spalvomis – ar spės pražydėt “pinavijos” prieš mums išvykstant savo skaidriai bordo spalva... Keletas jų pasirodė savo grožiu.
Po truputėlį keliaujam link meteo stoties, tarsi atsisveikindami su Karabi, klausydami Daniūno pasakojimų apie urvų sandarą, ypatumus, kelionių nuotykių nuotrupų, pačią Karabi. Užlipam ant taip vadinamos drakono nugaros. Išties šis uolienos darinys atrodo tarsi drakono kūnas, prasidedantis dantyta uodega, besitęsiančia skiautere ant nugaros. Tai kitas mūsų orientyras. Nuo šios vietos meteo stotis atrodo tarsi keistas traukinukas, tempiantis savo vagonus. Dar viena kita dauba ir kalva ir mes vietoje –mielajame prieglobstyje, kuris neįsivaizduojamas be jo šeimininko ir dviejų nenuoramų juodų katinų.
O, mūsų vietą jau ruošiasi užimti kiti turistai – nauja kompanija diedukui.
Ar išleis mus Karabi – ar nepradės pykt lietumi ir neužklampins mūsų mašinukų pusiaukelėje. Nutarę, jog neverta bandyti jos kantrybės, susipakuojam ir išlekiam, pakeliui aplankydami įvairius paminklus. Karabi, Tu dabar kitokia nei atrodei atvažiuojant – užsidėjai šarmo, pasidarei paslaptinga, gal šiek tiek bauginanti. Paleidi tik nenuodėmingus, taurios sielos žmones, kalbama. Išlydėk mus saugiai ir lauk sugrįžtant....dabar jau žinau - rudenį.
... priimk, o po to išleisk.
(Rita)

04 29 Sekmadienis

Tą dieną nusileido Dievas
Taip lygiai lygiai lijo
Ir mūsų šlapios pėdos
Vis tepė rimtį širdyse.

Išeičiau tu išeitum ir viskas
Tolyn vis greičiau mirtis
Galėjau užaugti ir užaugau
Tik tiek daug tylos

Arčiau dangaus bent kiek
Liksim, liksiu
Dar vis paklausiu –
Kaipgi pasaulis be manęs?

Nusileidome nuo kalnų prie pat Juodosios jūros. Jau temo, tai apsistojome tiesiog ant kranto, kaimelyje Ribačije.
Labai norėjosi miego. Miegojome neilgai – tūkstančio žvaigždučių viešbutis virto tūkstančio lašų. Mat pradėjo lyt ir mūsų miegmaišiai prisipildė drėgmės; nemalonus jausmas lindėti šlapiame maiše – be jokių stabdymų keliamės visi. Tada maudomės. Jūra šniokščia, ošia, akmenukai įvairiausių raštų ir nieko čia keisto, kad žmonės renka juos atminimui. Valgymas ir pakavimas trunka neilgai – štai mes jau kelyje, maršrutu Alušta – Jalta – Bachčisarajus. Kalnų serpantinai padovanoja daug įspūdingų vaizdinių , kiparisai taip dera savo tamsiu apdaru tarp ką tik išsprogusios žalumos. Viskas dvelkia pavasariu. Debesys neaukštai remiasi į kalnų viršūnes.Alušta ( verčiama kaip nešvarus krantas) pasitinka ir išlydi paprastai. Raimondui šis miestas ne prie širdies. Jis negali lygintis su Jalta. Jalta labai jaukus ir mielas miestelis. Sunku patikėti, kad čia auga palmės ir žalumos tiek daug daug. Parkai, takeliai ir gatvės suteikia ramaus aptingusio poilsiautojo pavidalą ir pasijunti dalele viso šito skruzdėlyno.
Perkame duoną ir pieną, kai kas dovanų į namus. Važiuojant ima miegas, dar bandai laikytis, bet vienas po kito užmingame.
Pradedame mišku kilti į Ai-Petrį viršūnę. Miške auga tokios labai storos pušys ir netgi pamačiau tokias lijanas, kuriomis tarzanas skraido.
Vis aukštyn- vis gilyn į debesis, dar viena stotelė, Gintaras vis gaudo ryšį, siunčia linkėjimus mamai ir tėčiui, o nuo šlaito nelabai kas matosi- žodžiu ne kas.
Vėl posūkiai, posūkiai. Ai-Petrio viršūnė paslėpta, vaizdelis toksai pats kaip žiūrėtum į …(sunku atrasti sinonimų).
Bendros nuotaikos neblogos, traukia miego link, tik va dar viena stotelė-Didysis Kanjonas+ Jaunystės vonia. Gaunam pas senioką paskanauti vyno, bet pirkti nesusigundom.
Grįstkeliais palei upę Raimondas laksto su kamera. Nuo akmens ant akmens-eiti nenuobodu. Jaunystės vonioje išsimaudom - Paulius, Aidas ir aš.
Ieškom toliau miesto senovės žmonių. Paulius vis iššoka ir klausia žmonių- alkoholikų, piemenų, sakosi tuoj pradėsiu kalbėtis totoriškai. Vieną vietelę radom nuostabiame slėnyje prie ežero. Nuostabiausia čia - varlių kurkimas ir supančios kalnų grandinės. O kvapai kokie… Mezgam ryšius su aplinkiniais, kurie apvainikuojami mainais šokiais…
(Dionė)
Stebinam vietinius garsia muzika bei originalia Pauliaus vėžių gaudymo maniera –pasišviečiant karabidine. Vaikščiojo palinkęs pakrante gana ilgą laiką – prirankiojo, tik mažylių neleidom virti – sakydavom paleisti.

04.30 Pirmadienis

Rytas, saulėtas, šiltas. Žavu stebėt kokiu susikaupimu Paulius mūsų šauniai kompanijai verda manų košę. Skani manų košė gavosi... vėliaumes, trys merginos – Rūta, Rasa ir aš sušokom balos tango... gal maišau kažką, gal tai buvo tiesiog maudynės varlių ir žvejų apsupty?
Ta vieta garsi ne tik savo bala, bet ir Mangup Kalė – išlikusiais senovės žmonių būstais - ertmėmis, išskaptuotomis kalnuose. Tai ištisas kompleksas – “gyvenvietė”, vienuolynas. Ieškodami komplekso sutikome vietinių archeologų grupę, kurie apytikriai nubraižė situacijos schemą.Vaikštinėjame. Čia pavasaris tiesiog pulsuote pulsuoja, atsiguli tiesiog pievoje ir gėriesi, alyvos..., jos nuostabios. Aptinkame įvairių statinių liekanų – karstomės kur tik įmanoma. Jau grįžinėjant su didžiuliu smalsumu ieškojau vienuolyno, o aptikau gyvatę – net nepamenu, kokiu būdu ir greičiu nuskuodžiau pas mūsiškius.
Kalno papėdėje įsikūrusi totorių „lavka“ – jie čia, pat tau stebint, gamina maistą – jų čeburėkai buvo tiesiog nuostabūs.
Išvažinėjame, jau link namų. Pakeliui užsukame į Evpatoriją – pas Henrio gimines. Šiame mieste mes patys susikūrėme sau taisykles: kas belieka, pakliuvus į vienpusio eismo gatvę ir dar remontuojamą? Važiuoti šaligatviais....Apsižvalgę po apylinkes, grįžtam krapštyti Henrio iš jaukaus lizdo, o mus čia pasitinka su nuostabiais ukrainietiškais barščiais... Tuo giminės dar nesibaigia – yra dar ir močiutė, kurią taip pat reikia aplankyti. Iškraustę Henrį, Eglę ir Dionę, mes patys busiuku traukiam link Tarkanchuto. Tai iškyšulys į jūrą, įžymus savo uolėtomis pakrantėmis, besipuošiančiomis natūraliomis arkomis. Neveltui šią vietą galima atpažinti daugelyje rusų sukurtų filmų („Čelovek amfibija“,...). Vietos pavadinimas kilo iš dar caro laikais. Ši vieta buvo nemoki mokesčiais – neturtinga, todėl užmiršta.
Tikėjomis suspėti pamatyti saulėlydį, tačiau pati vieta savaime yra tiesiog nuostabi, tiksliau sakant pakrantė, nes likusi iškyšulio dalis yra gana. Paulius, mūsų bendram labui besidarbuojantis žvejys, prigaudė krabų, kurie, suleisti į vieną puodą, pradėjo gal net žudyti vienas kitą, leisdami keistus garsus. Nakvojom tiesiog ant kranto, kas kur įsitaisęs savo guolį, šviečiant mėnuliui, klausantis bangų ošimo ...bei krabų puode... Tik Raimondas nepaliko busiuko vieno – kažkas gi turi sargauti.
Negalėjau sulaukti ryto, vis pabusdama ir laukdama saulėtekio.
(Rita)

05.01 Antradienis

Bandom įlįsti į ledinį jūros vandenį, kai kas ir išsimaudo. Gaila palikti šią vietą, tačiau namai kviečia...Prigriebiam iš bobutės mūsų svečius ir link namų. Ypač mes, merginos, stebinom vietinius, vaikščiodamos viešose vietose – vargšės moterėlės rodė į mus ir stebėjosi – kokios mes „sudaužytos“, vaikštom pamėlusiom kojom ir rankom.....
Pakeliui, jau Ukrainoje, užsukame į nuostabią barščių daryklą ir ...tolyn
(Rita)

05.02 Trečiadienis.

Grįžtam. Pasiskirstom daiktais ir kas kur... Jau greit 12 vakaro – laikas eit miegot. Pagaliau tikras poilsis. Gera namuos - tai supranti kai grįžti iš toli. Kaip tik dėlto ir keliaujame, kad pajustume kaip gera Lietuvėlėj, jokie pasaulio stebuklai neverti vieno kryžiaus iš Kryžių kalno, juk panašus puoš ir tavo kapą, ... gėlės iš Kretingos Žiemos sodo, juk gal panaši pražys ir ant tavo ... tačiau, kad tai suprastum reikia trankytis po tolimus kraštus... Kad pradėtum ką nors vertinti, reikia tai prarasti.


Speleo kelionės metu galioja šie Merfio dėsniai

1. Rengdamasis į kelionę, pasiimk pusę reikiamų drabužių ir dvigubai daugiau pinigų.
2. Vienos mišrios – speleo, akva, delta, žvalga kelionės metu nieko neįmanoma nuveikti.
3. Į kurią pusę beeitum, visad bus į kalną ir prieš vėją.
4. Visad ilgiau užtrunka nuvykti, nei grįžti, išskyrus atitinkamai leidimąsi ir išlipimą iš urvo.
5. Kad ir kur beeitum, vis tiek esi čia.
6. Einant pagal azimutą – stačiausios įkalnės.
7. Svarbiausia informacija visada yra žemėlapio sulenkimo vietoje.
8. Užklimpti dažniausiai tenka nekaltai atrodančiose vietose.
9. Jeigu viskas vyksta kaip tu nori, reiškia, kad stovi ar važiuoji draudžiamo ženklo veikimo zonoje.
10. Greičiau važiuojamame automobilyje laikas slenka lėčiau.
11. Tuščiu vingiuotu keliu tavo žemyn riedantis automobilis ir į kalną įsilekėjęs piktas žiguliukas būtinai susitiks pačioje siauriausioje kelio vietoje.
12. Gatvių remontus įmanoma apvažiuoti tik šaligatviais, o tai padarius paaiškėja, kad važiuojama ne ta kryptimi.
13. Tikimybė paklysti proporcinga papasakojusių, kaip rasti kelią, žmonių skaičiui.
14. Perdegusią lemputę geriausia pakeisti sulaukus tamsaus paros meto.
15. Speleo kelionės metu švara praktiškai neįmanoma, o betvarkė – įprasta.
16. Lendant siaurose vietose, labiausiai trukdo šalmas; toliau seka krūtinė ir sėdmenys.
17. Trumpam nusiėmus ir pasidėjus šalmą, jis prasmenga ir nurieda į tokį gylį, apie kurį net to urvo tyrinėtojai nieko nežino.
18. Kad ir kokį valgį begamintum , paaiškės, kad tarp mūsų yra bent keli kurie to nemėgsta.
19. Kelionės metu pirmiausiai stengiamasi suvalgyti visą vegetarišką maistą.
20. Kad ir kur bebūtų katė, dešra niekada nėra patikimai apsaugota.
21. Patys ryškiausi ir idiotiškai atrodantys drabužiai per rūką atrodo blyškiai, o madingi ir skoningi iš viso nesimato.
22. Rūkas suteikia lietui nesvarumo būseną.(Jis braunasi prie tavo kūno iš visų pusių).
23. Hermetiškai apsisaugojęs nuo lietaus, būsi šlapias nuo prakaito ir kondensato.
24. Džiovinant drabužį, nei vienas radiatorius ar laužas neatstoja žmogaus kūno.
25. Šaltakraujo žmogaus kūno temperatūra šaltyje žymiai didesnė už karštakošio.
26. Atšipęs, nieko nepjaunantis peilis gali kuo puikiausiai įpjauti pirštą, o toliau vėl vaidina, kad negali perpjauti binto.
27. Pjaunant neįtemptą virvę, per aštrių peilių nebūna.
28. Perpjovus virvę, neįmanoma sulaikyti - kad ir kaip greitai stengtumeisi ją užlydyti, vis vien pavirsta kutosu.
29. Uždegant degtuką ir užlydant nupjautą virvės galą, prireikia tų pačių pirštų, kurie laiko virvę, kad ji neiširtų.
30. Norimo antrą kartą panaudoti indą, jo nešvarumų sudėtis žymiai skiriasi nuo dabartinio viralo.
31. Atlikti stovyklos darbai nepastebimi, neatlikti bado akis.
32. Paprastai paaiškėja, kad retai naudojami produktai dubliuojasi, o svarbūs - iš viso užmiršti.
33. Viskas yra valgoma, jei pakankamai smulkiai supjaustyta.
34. Visų rūšių sunaudojamų skysčių litrais ir laipsnių sandauga yra pastovus dydis.
35. Po pirmo išėjimo į urvus nešvarių drabužių kiekis viršija švarių, o po antro - nustoji apie tai galvoti.
36. Komandiniai šūksniai, skambantys urvo šturmo metu, kad ir ką reikalautų instruktorius, sakomi tik sinonimų pavidalu ir niekada nesikartoja.
37. Vieno vado nepakanka, bet dviejų - perdaug.
38. Skrandis išsitempia tiek, kad galėtų sutalpinti visą nereikalingą maistą, tačiau tai nereiškia, kad mes sotūs.
39. Laikas slenka nevienodai pas lipantį virve ir belaukiantį eilėje, tačiau abiem atvejais sekundinės rodyklės tiksėjimas atitinka širdies plakimo ritmą.
40. Prisisegimo prie virvės laikas yra tos pačios eilės dydis kaip ir lipimo virve.
41. Jei pasakysi apie nulaužtą ar paimtą iš urvo stalagmitą giminėm ar draugam, susilauksi susižavėjimo ir pavydo, jei instruktoriui - pavydėsi draugams, kurie liko namie.
42. Daiktų skaičius taip auga, jog pagaliau jie užima visą palapinės ar busiuko erdvę.
43. Muitininkų, norinčių patikrinti visus į speleo kelionę paimtus daiktus skaičius yra atvirkščiai proporcingas tų daiktų skaičiui, padaugintam iš nešvarumo koeficiento.
44. Kelionės geriausiai nustato, kurios auto detalės projektuojant automobilį buvo įtrauktos be pagrindo... pasirodo tik pagrindas ir buvo būtinas.
45. “Pagaunamos” radijo stotys transliuoja nesuprantama kalba, o atsibodęs magnetofonas rėkia ta kalba, kurios tu jau norėtum nesuprasti.
46. Visos jos tokios, kalbu apie kojines, joms tas pats - kairį ar dešinį kulną šildyti, tik jie, kalbu apie batus, yra ištikimesni savosiom, kalbu apie kojas.
47. Bendras į kelionę paimtų daiktų kiekis yra teisingas, tik kai kurie iš jų dubliuojasi.
48. Speleo kelionės dalyviai tiki tuo, ką mato, o ne tuo, ką sako instruktorius.
49. Kad ir koks teisingas ir geras instruktorius ar vadovas, užduot jam klausimą yra sunkiau, nei pašalint nelaimingo atsitikimo pasekmes.
50. Jei tau patinka saulė, paukščiukų čiulbėjimas, gėlių kvapas nebūtinai esi įsimylėjęs; gali būti, kad neseniai išlipai iš urvo.
Speleologijos beprasmiškumo dėsniai:
 Saugumo nėra net urve.
 Vadovas fiktyvus arba žalias.
 Naujokų visada dauguma, o tarp patyrusių dauguma - merginos.
 Įveikinėjamų urvų gylis - atsitiktinis dydis, nepriklausantis nuo dalyvių patyrimo, o tik nuo avantiūrizmo lygio ir atsitiktinių aplinkybių.
 Suradęs giliausią urvo vietą, niekuomet nesi dėl to tikras.
 Pagrįstos logiškais apmąstymais ir sveiku protu speleo žinios yra taip pat nepatikimos, kaip ir besivadovaujančios jausmais ir intuicija.
 Tikras klaidas daro tiktai labiausiai patyrę speleologai.
 Tikros priešybės susitinka tik urve, ten galima stebėti ir priešybių vienybės dėsnių veikimą.
 Vieninteliai nepažinūs dalykai gamtoje - tai urvas ir žmogaus elgesys jame.
 Meilė urvams atsiranda tik po savaites, kai grįžti namo, supranti ką praradai ir kokioje pekloje iš tiesų gyveni.
 Dviem žingsniais urvo neįveiksi, tačiau užtenka ir vieno, kad pasiektum dugną.
 Gyvenimo esmė: prieš lendant į urvą – pasiekti dugną, o pasiekus – išlipti gyvam.
 Virvės nepastumsi, ją galimą tik patraukti, tačiau reikia neužmiršti, kad ji geba ir nutrūkti.
 Urve galiojančių dėsnių skaičius viršija visų atrastų dėsnių skaičių, o neveikiančių - žymiai jį pranoksta.
 Geriau kristi į bedugnę: prakritus žemės centrą tavo kritimo greitis ims mažėti.
 Nesunku ąžuoliukus nuvesti į urvą, bet priversti šliaužioti purvo sifonuose - tai jau šis tas.
 Jei urvo įveikimas yra tau problema, tai ir pats esi tos problemos dalis.
 Kad ir kiek laiko beatodairiškai pažeidinėtum speleo saugumo taisykles, retai kam pavyksta kristi į bedugnę antrą kartą.


ŽODYNĖLIS
ALUŠTA - nešvarus krantas
AŠTUONIUKĖ - Į riestainį panašus mazgas, jei tik vieną jį žinosi, bėdos nepažinosi.
ĄŽUOLAI - klajokliai,norintys išmokti keliauti po žeme, tačiau nesugebantys tam pritaikyti senus papročius, arba sugalvoti naujus
BAZĖ - Požeminė stovykla
BERNIUKAS - Aukštas vaikinas su karbidine lempa (vėžių ir krabų - siaubas)
BUSIUKAS - FIAT markės autobusiukas - geras ir ištikimas kelionės draugas
BUTELIS - Gilyn platėjanti šulinio dalis
DACHNOVAS - Mokslininkas tyrinėjęs karstinius reiškinius ir konkretų urvą, pavadintą jo vardu. Jame neseniai įvyko nelaimingas atsitikimas
DVASIŲ ŠAUKSMAS - Atminimas mirusių žmonių, jų patirties perėmimas, mokymasis iš jų klaidų nors tai sunku :-/
EDUARDAS PUTELIS - Bebaimis vyrukas,dalyvavęs Ventos urvo pirminiame praėjime, gydytojas - mirė naktį, budėjimo metu :,,-((
GARAŽAS - Buvusios meteo stoties liekanos :-E
HENRIS - Kelionės vadovas,vadovauja tik kai tai būtina; laisvalaikiu galvoja apie bobutę
IRTIŠIUS - Kalnas, Karabi-jailos širdis
KAILIALUPIS - plyšys mažesnis už tave,o tu vis tiek praeini, bet jau nuogas
KARA - Juodas (iš tiurkų k.)
KARABI - Pašto dėžutės pradžia (pabaiga - centras.lt arba one .lt ;-)
KARATAU - Juodas kalnas (iš tiurkų k.)
KASTERE - Speleologas, atradęs daug urvų,pašventęs tam visą gyvenimą.
KOBA - Urvas (iš tiurkų k.)
KOMANDA - Ko man dar reikia.
KOMPOSITORIAI - Speleologai, nustatantys azimutą
KRUBERIS - Mokslininkas, tyrinėjęs karstinius reiškinius ir urvus
MAZGAS - MAZ markės automobilis naudojantis dujas
NAMAI - Vieta į kurią reikia parsibelsti iš urvų ir joje tu nakvosi I-O
NJUMENAS - Mokslininkas, tyrinėjęs karstinius reiškinius ir urvus
RYTINĖ ŽVAIGŽDĖ - Žvaigždė kairiau nuo mėnulio (netoli Ternopolio - puikiai rodė kelią į Lietuvą @>,-)- :-Q )
SEZAMAS - Svajonių urvas, užsispyręs ir klastingas, nepažinus ir dėl to dar labiau viliojantis :-x
SKAIČIUKAI - Speleologai, skaičiuojantys žingsnius
SVAJOKLIS - Žmogus, svajojantis jog lis ir permerks kelionės draugus, nakvojančius ant palapinės
VEDLYS - beprotis, vedantis grupę ieškoti urvų, nors ir aiškiai mato, kad lis ir bus rūkas
VENTA - Upė, tekanti per Lietuvą ir Latviją - bendrų kelionių simbolis ir tų kelionių kūdikis - urvas (-190m)
VIOLA - Mergina, kuri šventė savo vestuves tokio pat vardo urve
VIOLETA MALIŠAUSKAITĖ - Bebaimė mergina,dalyvavusi Ventos urvo pirminiame praėjime, paskendusi tyrinėjant apsemtą VIII fortą :,-(
VISKAS - Atradę naują urvą visi kas.
ŽALIUOKĖ - Neringa (Karabi nemėgsta, kad ištartume kitų gražių vietovių vardus)

P.S.:
IRTIŠIUS. Kalnas gražus, iš vienos pusės apaugęs medžiais, o iš kitos tik keli nedideli medžiai.Iš toli atrodo, kad grupelė keliautojų sustingo lipdami į kalną. „Irtišius“ – skamba kvailai ir nieko nereiškia, tiesiog prieš pusę amžiaus tarybiniai piemenys persistengė pavadindami kalną upės vardu. Tuo tarpu tikrą pavadinimą galėtume rasti skaitydami žymaus geografo Mamino darbus, kuris dirbo ant Karabi 1928 – 1929 metais. Jis šį kalną vadina Karčigali, išvertus iš tiurkų kalbos gaunasi dvi reikšmės: snieguotas arba prieštaringas.Kadangi pavadinimas sunkus, jo atgaivinti šiuo metu neįmanoma, nebent kai totoriai atsiims Krymą.Tenka toliau naudoti aplinkiniams suprantamą pavadinimą - Irtišius, nors aš daugiau linkęs jam suteikti lietuvišką pavadinimą, pvz., Širdgėlos kalnas, kadangi kaip ne kaip, tai Karabi jailos širdis, o netoli kalno yra gėlo vandens šulinys. Svajoklis, jeigu jam kas leistų, sugalvotų ir pavadintų šį kalną tokiais vardais:
1. Neringos – kadangi jis labai panašus į Senosios smuklės kalną netoli Preilos;
2. Rasos – kadangi gėlelės ant šio kalno stengiasi savo lapeliais ilgai išlaikyti brangius rasos lašelius;
3. Rūtos – kadangi jis taip gražiai apaugęs gėlėmis, kad primena gerai tvarkomą rūtų darželį;
4. Rytinės žvaigždės - kadangi jo viršūnė iš ryto spindi tarsi perlas, apšviestas saulės, rytuose nuo Meteo stoties;
5. Eglės - kadangi jis taip gražiai apaugęs įvairiais medžiais, kurie stovi ir laukia mūsų tarsi Eglės vaikai.
Nors lengva sugalvoti pavadinimus, tačiau sunku padaryti taip, kad visi jiuos naudotų. Lietuviams tai padaryti ant Karabi jailos pavyko tik du kartus, bijau, kad šis nėra tas ilgai lauktas trečias kartas.

KOMANDA - Ko man dar reikia.
Tai – ne mano kelionė ir jūsų buvo ne 11, aš buvau svetimas. Juk ruošiant kelionę reikia turėti tikslą. Šiuo tikslu uždegti žmones. Griežta dalyvių atranka ir geras jų pažinimas yra būtinybė. Tiesiog kiekvieno žmogaus individualios savybės atskirais kelionės momentais turi būti panaudotos optimaliausiai. Niekas negali keisti ar aptarinėti vado sprendimų, visi turi juo visiškai pasitikėti nesvarstydami ar jis juokauja, ar kalba rimtai. Tuomet viskas slenka sklandžiai ir šitą galingą mechanizmą gali išderinti ir sulaikyti tik tikslo pakeitimas, arba per maža sunkumų ir išbadymų našta. Tai nuostabu, tavo draugai tai – tavo rankų pirštai. Jie šąla, šlampa ir suledėja, tačiau reikiama akimirka jie visi kaip vienas kabinasi už uolų ir neša bendrą naštą. Net ir mažylis supranta, kad jeigu jis nesistengs visiems bus blogai. Nykštys– stiprus ir galėtų pats vadovauti, bet jis irgi pasikliauja vado patirtimi, ir niekada neišdrįs prikabėti kitų neklausyti vado ir parodyti jam špygą.
Tai ir yra KO-MAN-DA
Raimondas Daniūnas


Ištrauka iš B. Čiupikovo knygos „Karabi“:

Караби-яйлу не случайно называют "каменным морем". Площадь этого самого большого плато Крыма-113 кв. км. Даже на мелкомасштабной карте впечатляют размеры пустынного прямоугольника южнее Белогорска, занимаемого Карабийским нагорьем. Прямоугольник оконтуривают села Генеральское, Межгорье, Головановка и перевал Чигенитра над Рыбачьим. Все это пространство вздыблено, как волнами, карстовыми гребнями, крутыми холмами.
Кроме нижнего плато (его высота над уровнем моря 1000 м), здесь, как и на Чатырдаге, есть верхнее плато - хребет Кара-Тау, высшая точка которого, гора Тай-Коба, достигает отметки 1259м.
К нагорью Караби слово "самый" применимо во многих отношениях. Это самый интенсивный карстовый район Крыма, где сосредоточено 306 из 800 карстовых полостей полуострова. На Караби находится самая глубокая шахта Крыма-Солдатская (500 м). Недра массива питают самый мощный карстовый источник области - Карасу-Баши... Караби-яйла-край удивительных, почти фантастических пейзажей, уникальных памятников истории.