FacebookVideotekaWiki |
 |
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Metraščiai | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
 |
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Kaukazas Romena 2 diena (08.10) Prašvito antra diena. Po vakarykštės nemiegotos nakties mes parpėme iki kokios 10 valandos. Šalia sėdintis kaimynas sakė, kad mes labiau panašūs į grįžtančius iš žygio, negu į jį važiuojantys. Po truputį išsiritome iš guolių, minimaliai apsiprausę, puolėme valgyti, prisivalgėme dešros su duona. Po to prasidėjo tvarkymosi ir ruošos darbai. Mūsų tambūras pavirto į dirbtuves. Visi triūsėme išsijuosę, net pamiršome pavalgyti, bet neilgam. Užkirtome miuslio, ir pradėjome užbaiginėti darbus. Viską užbaigėme, pavalgėme. Kai atsibodo sėdėti, nutarėme žaisti kortomis. Pliekėme tūkstantuką iki pat pirmos valandos nakties. Bet užbaigti nesugebėjome. Kiečiausiai pliekė Vytenio ir Edo ekipažas. Žaidė pirmąkart, bet šauniai. Taip šauniai, kad visas vagonas negalėjo miegoti. Petras 3 diena (08.11) Kėlėmės anksčiau, nes norėjom suspėti susidėti kupras ir išgerti arbatos. Jautėsi, kad vakar vakare žaidėme "tūkstantį". Miego norėjom turbūt visi. Į Čerkeską važiavom net keturiais autobusais. Čerkeske "studentų" grupė (taip buvom pakrikštyti mes) puolė ėsti arbūzus ir dynias. Keša gundė mus vietiniu vynu, bet mes nepasidavėm ir pasitenkinom vaisiais. Ilgai laukėm, kada išjudėsim iš to miesteliūkščio, o išjudėjom, aišku, paskutiniai. Učkulaną pasiekėme jau tamsoje. Autobusui aukščio poveikis tikrai jautėsi. Mums išlipus jis "kosėdamas" vos pajudėjo iš vietos. Aš aukščio poveikio nejutau. Bernai sakė, kad jiems užkrisdavo akys, kai pagalvodavo apie aukštį. Tik įdomu, ar tai buvo aukščio, ar kortomis pražaistos nakties poveikis. Apsistojom "školos" pievelėje, prieš tai dar gavę iš vietinių paragauti "airan". Man tai buvo panašu į kefyrą. Ilgai skirstytis, kas kur miegos, neteko. Romena pareiškė, kad nemiegos su Vyteniu, o Edas sakė apsieisiąs be "seno žaliakalnio". Taigi tuo susiskirstymas ir baigėsi. Dar kiek pasiklausę to "seno žaliakalnio" plepalų užmigom. Reda 4 diena (08.12) Mūsų palapinė, aš, Lauris ir Romena, pabudo vienu metu. Sunku pasakyti, kas mus pažadino, ar saulė, ar turistinis apetitas, ar antros palapinės debatai. Nežinau, kada pabudo "senas Žaliakalnis", bet tuo momentu buvo pats pletkų įkarštis (objektas, aišku, buvau aš). Išėję iš Učkulano stojome pusryčiauti. Čia ir prasidėjo susipažinimo metas. Pirma atėjo senis, kuris visus blogus žmones vadino narkomanais. Po to Vytenis gėrė "samagoną" su dar 3 džigitais, kurie norėjo būtinai su mumis išgerti, pjauti senio "baraną" ir išreiškė norą lipti (po to, kai dabaigs butelį) su mumis į kalnus. Šiaip ne taip atsikratę pagėrusių džigitų leidomės eiti, deja neilgai tas truko - atlėkė "NIVA" su dviem vietiniais, kurie labai norėjo mus pavežti, ne daug trūko, kad tas jų noras būtų išsiliejęs į muštynes. Bet didelis ir barzdotas Vytenis išsiaiškino santykius ir šie nuvažiavo. Pagaliau privažiavo sunkvežimis, kuris mus nuvežė iki narzano. Jūs gėrėt kada nors narzano? Ne? O-o-o, jūs daug praradot, būtinai nuvažiuokit už Učkulano 15 km ir išgerkit porą gerų bokalų narzano... bus gera. Po to mes labai linksmai ėjome, švietė saulė, lijo lietus, bet mums buvo dzin. Bet už viską reikia mokėt šiame nuodėmingame pasaulyje. Ir mes mokėjom, visus 100 %. Žemėlapyje tai buvo nekaltas keliukas prie dar nekaltesnio upelio. Visą likusią dieną mes lipom (nepabijokim to žodžio - lipom iki apsišikimo), o apie tą keliuką geriau paklauskit pas Romeną, galbūt jinai jums ir išduos, kas ten do keliukas. Upeliukas - tas irgi buvo geras. Vienu metu vos Petro nenunešė. Kada visi buvo viename krante, Petras kabojo virš kalnų upės ir galvojo, kaip gera vis dėlto gyventi. Ačiū Dievui rąstas, kurį sugriebė Petras, išlaikė, o jam sušvilpus ir mes atbėgom. Vienu žodžiu, viskas baigėsi gerai, va tik pilnus batus vandens prisėmėm gelbėdami Petrą. Perėjos mes taip ir nepasiekėm, nakvojom tiesiog ant kalno šiaip ne taip pastatę palatkes (o skardis buvo 75 laipsnių žinokit, nu gerai - 55). Vakarienę valgėm iš paskutinių jėgų, gražiai švietė mėnulis, buvo naktis. Kas buvo naktį! Istorija nutyli, kas dedasi naktimis Kaukaze. EdasM 5 diena (08.13) Gūdų rugpjūčio 13-tos rytą į palatkę įlindo Ilgas iš Senojo Žaliakalnio, idant aš su Edu eitume virti valgyti, o pats išdundėjo į Tolimąją Šiaurę ieškoti kelio. Bet iki ten jis matyt nenuvyko, nes mums bešveičiant pusryčius jis sugrįžo. Ką padarysi, po pusvalandžio vėl teko sekti paskui jo ilgą kaip sliekas kuprinę. O Vycka buvo sužvėrėjęs. Kai kažkurį tai kartą sustojom pailsėti, kaip koks Cerberis pradėjo tardyti Romeną: "Kiek kartų krosą bėgai? Kodėl nesportavai?" ir pan. Tada chebros nervai neišlaikė: buvo nuspręsta, kad, kai grįšim į Kauną, reiks Ilgą nusitempti į "St. Džiaugsmą" ir išsiaiškinti, kas čia kiečiausias. Vee po tokių pareiškimų suprato, kad tai jam geruoju gali nesibaigti ir nuo tol į Romeną kreipdavosi taip: "Na einam, Romena, Solnyshka, saulute mūsų". Prieš pietus sutikome maskviečių grupę. Jie ką tik buvo persivertę per Beliajevo perėją, tad suteikė mums daug naudingos (?) info. Po pietų 99,99 % nulūžo ir atsipaipaliojo tik po gero pusvalandžio. Ir tuomet Vycka pareiškė, kad iki nakvynės liko 1,5 valandos. Po tokios džiugios naujienos Edas truputį nulipo nuo proto, nes po geros valandos, kai eilinį kartą sustojome pailsėti, jis pradėjo kaip išbadėjęs kapoti kažkokias uogas. Ypatingai visus pribloškė pareiškimas, kad jis valgo bruknes. Mums sunku buvo tuo patikėti, kadangi uogos buvo juodos! O kai dar pareiškė, kad šios uogos gali būti, na tarkim, nuodingos, tai Edas: - nustojo jas valgyti; - pradėjo spjaudytis; - pareiškė, kad skaitė Kastanedą. Nakvynės vietoje jis labai nudžiugo sužinojęs, kad jos valgomos. Vakarienei sukirtome sriubos "Velnias žino, ko čia dar trūksta" bei topinės kakavos "Pravalas", nuo kurios pusei grupės (o gal ir visai) buvo nelabai jau gerai. Pvz., Vee vidury nakties susinašarinęs iš manęs tualetinį. popierių, pareiškė: "Mane pražudė ta kakava". Romenai paūmėjo kalnų liga, todėl pusę nakties ji kursavo Palapinė - Laukas - Palapinė. Edas ir aš buvome benusprendžią, kad lauke slampinėjo vieniši džigitai. P.S. Ryte Edas užtiko Petrą tarp akmenų. Kažin, ką jis ten veikė? Laurynas 6 diena (08.14) Atsikėlėm. Kažkas naktį išpylinėjo vakarienę pro ten pat, pro kur buvo supylęs, kažkas rangėsi kaip sliekas miegmaišyje, kol skrandis virškino tą gėrį, o tas kažkas šiaip vidurnaktį blaškėsi su prožektorium, sukeldamas geranoriškai nusiteikusiam Petrui įtarimą, kad vyksta nesankcionuoti susibūrimai (arba net valgoma!). Bet mes vis tiek atsikėlėm. Tiesa, ne 6:00, bet 13:00. Sukimšę žirnių košiasriubę užsiiminėjom įvairia sportine veikla. Aš, Petras ir merginos bandėm laipioti uolomis. O Edas išėjo lipti į kalną, kurį dar vakar buvo nusižiūrėjęs. Tiesa anądien, matydami 90 laipsnių statumo uolas iš V. pusės, jam patarėme pasiimti cinkuotą karstą, bet šiandien, susiradęs žole apaugusį kalną, jis pasiėmė dar ir Lauryną. Paskui juos pasekė ir merginos po nepavykusio laipiojimo uolomis. Tik du pirdylos iš seno Žaliakalnio grįžo išsidrėbti palapinėje. Bet kiek padrybsojęs ir ištikimas bičiulis Petras nubėgo į kalną. Besileidžianti chebra jį sutiko pusiaukelėje giliai kvėpuojantį ir tankiai besigrožiantį vaizdais. Pavalgius sūrio ir dešros su kondensuotu pienu mums su Laurynu kažkas užplaukė, kad užbėgom į kalną su trimis ežeriukais: rudu, žaliu ir mėlynu. Ten buvo aja-jai kaip gražu. Grįžę gėrėm ramunėlių arbatą ir buvo labai labai jauku. P. S. (Ateities kartoms!) Ta ramunėlių arbata ne visiems išėjo į gerą. Pvz. mano bičiulis Petras visą naktį miegmaišyje skleidė furacilino kvapą. Vytenis smirdanti palapinė 1997 08 15 7 diena (08.15) Naktį lijo. Tačiau aš vis tiek laukiau, kada Vytenis pažadins mane budėti (~5val.). Nuo gulėjimo jau kaulus laužo. Bet Vytenis neatėjo, o mūsų palapinė pradėjo vandenį praleisti. Po pusryčių (makaronų klijai su tomatais) vėl pradėjo lyti. Sulindom į palapines. Mes (mūsų palapinė) lošėm durnių, o kita palapinė dainiavo, staugė (tipo dainavo). Dabar lietus truputį nurimo. Sėdim debesyje. Mūsų palapinė vis daugiau praleidžia H2O. Vaikinai per lietų pažaidė futbolą, ko pasekoje Edo indas valgymui buvo sulamdytas, o Petras kelis kartus darė atsispaudimus. Tik vakare nustojo lyti. Džiaugėmės proga, kad galime "pravėdinti bezdalus" (Vytenis), todėl ilgai prastovėjome prie palapinių iki nuėjome miegoti. Romena 8 diena (08.16) Šiandien turime kilti į Beliajevo perėją. Kėlėmės anksti. Mes su Reda paruošėme pusryčius dar nepatekėjus saulei. Iš šiltų miegmaišių nenoriai pradėjo ristis kompanija. Pavalgėm, susitvarkėm ir į perėją. Pakilt nebuvo lengva. Iš pradžių morena, po to sniegas. Kairiau pastebėjome turistų grupę. Jie ėjo tvarkingai, vorele, visi vienodu tempu, net gražu žiūrėti. Mes kopėme toliau ir toliau, aukščiau ir aukščiau. O kopti sunku, dažnai tenka sustoti atsipūsti. Bet pagaliau perėja. Lauris suranda dėžutę su kontroliniu lapeliu. Kas gi čia dabar? Parašyta, kad perėja vadinasi Kuršo. Sunerimo ir pats vadas. Bet nerimą atidėkime vėliau. Juk reikia dar atlikti daug dalykų: sušokti asilą, nusifotografuoti su KTU vėliava, valgyti ledus ir priimti krikštą. Oficialiai mus pakrikštijo Vytenis. Neoficialiai mes patys. Ledai buvo l. skanūs, tačiau asilas ne toks gyvybingas kaip ankščiau. Po visų džiaugsmų mūsų vadas nutarė traversuoti šalia esantį šlaitą, tokį akmenuotą ir baugų. Traversuojame, lakstome ir ieškome, kokia čia perėja, bet nieko nerandam. Galiausiai pavalgome, sėdamės ant paklotukų ir žemyn. Tai bent smagumėlis. Su Reda palypėjome ir dar kartą nusileidome. Ten sutikome didelę turistų grupę, kylančius iš apačios. Jau ir prieš tai buvome susiorientavę ir pasitikslinome, kad tai perėja Severnyj Džalpakol. Po to leidomės akmenimis, sniegu, vėl akmenimis ir po to žolės šlaitu. Ten pametėme takelį, tad pasileidome tiesiai žemyn. O tai nėra taip lengva - tai slysti, tai akmuo ir taip ilgai ilgai. Galiausiai nusileidome. Kojos, atrodo, į visas puses gali lankstytis. Batai šlapi, išklerę. Galiausiai susiradome nakvynei vietą, pavalgėme, apsidžiovinome daiktus ir pašventėme mano gimtadienį. O kompanija šauni - jie net dovaną man atitempė. Pasidarėme šventinį stalą, o tiksliau paklotuką, įkalėme skanaus gėrimo, paplepėjome ir nuvargę nušliaužėme miegoti. Kadangi gulėjome prie gan populiaraus tako, tad visus daiktus susikišom į palapinę, kur mums vietos beveik neliko, bet kaip reikiant pasispaudę sutilpome. reporteris Petka iš Kaukazo 9 diena (08.17) Turėjo būti nesunki diena. Tokia ir buvo. Ryte mus užpuolė karvės, kurios išlaižė sviestą ir išdrabstė pieno miltelius. Tai jau darėsi nebejuokinga. Paėję nuo stovyklos gal kokį kilometrą, numetėm kupras ir kaip tikri turistai beldėm kortomis "durnių" (laukėme Vytenio su Lauriu, kol jie parneš iš Uzunkolo benzino). Kildami dar sutikome piemenį, kuris ganė savo "baraškas". Mes nusprendėme, kad čia, Kaukaze, didelė "bezobrazija": ožkos susimaišę su avimis (ganėsi ožkavys), o žvirbliai susimaišę su ereliais (tiems pavadinimo negalvojome). Nakvynei buvo surasta vieta už upės. Petras turėjo progą pagaudyti neblogų kadrų, kai mes šokinėjom per upeliūkštį. Vakare Vyteniui skaudėjo galvą, o priežasčių tam būta daug: psichologinė trauma, nepataikius į "Bieliajevo" perėją, pachmelas po Petro gimtadienio, saulėje nudegęs "snukis" ir t.t. (skaičius artėja į begalybę). REDA 10 diena (08.18) Šiandien kilome į perėją Malyj Kičkinekol. Rytas praėjo standartiškai: budintieji anksti pataisė valgyti, o mes, vos išsiritę iš miegmaišių, pavalgę ir susikrovę, patraukėme į perėją. Užlipimas nebuvo sunkus. Tad neužilgo buvome ant perėjos. Ir vėl viskas standartiškai: ledai, kontrolinis lapelis ir t. t. Buvo nuspręsta šiandien užlipti ir ant dar vienos perėjos TB (Technika Bezopasnosti). O, kad neprarastume aukščio (mes labai aukšti), nutarėme traversuoti sniegynus ir ledynus. Čia viskas ir prasidėjo. Aš atsilikau užsidėti kates ir bachilus, o kai parėjau, sužinojau, kad Vytenis su Reda jau nučiuožė (aišku, ne savo noru) žemyn. Pademonstravau, kad su katėmis visai gerai, ir mano pavyzdžiu nusekė dar keli. Tačiau sniegai pasibaigė, teko leistis žemyn. Visi pradėjo siūlyti savo variantus. Pagaliau nutarta leistis su virvėmis tiesiai žemyn. Vienos virvės neužteko, tad Edas darišo kitą. Po to pajudėjo visi - Lauris, Romena, Vytenis. O aš su Reda nusileidome ryšiu, tiksliau Reda nučiuožė ant pilvo. Mano nuomone, visa tai nelabai profesionaliai atrodė. Prasidėjo lietus. Bjaurus lietus. Kol nusileidome per akmenis (Ak-menys), buvome kiaurai šlapi, tada pastatėme taip pat kiaurai šlapią palapinę ir + smirdančią benzinu, kaip ir visas Lauryno inventorius ir maistas (kas blogiausia). Išsivirėme arbatos, persirengėme ir puolėme valgyti, sulindę į vieną palapinę. Tada nustojo lyti. Viską pasidžiovėme, pavalgėme kisieliaus vakarienei ir susirinkome šlapius rūbus. Su siaubingomis mintimis, kaip rytoj su šlapiais rūbais reiks eiti, nuėjome miegoti. SPECIALIAI DIENORAŠČIUI P. P iš Kaukazo 11 diena (08.19) Kaip ir visada, kėlėmės skausmingai, labai norėjosi miego, bet ką darysi, košė pas mus šventas dalykas. Visi labai skeptiškai žiūrėjo į lipimą, nes oras buvo ne koks. Tik Vytenis buvo kupinas optimizmo, ir atrodė, kad jokios jėgos nesutrukdys jam paimti T.B. Bet, kaip sako, visko būna šiam pasauly, ir viskas baigėsi tuo, kad Vytenis su Reda nuėjo miegoti, o aš, Lauris, Romena ir Petras laukėme gero oro. Ar tai gera korta ("durniaus" pagalba užmušinėjom laiką), ar Vytenio saldus miegas, ar tai dar kažkas, vis maišė mums iškeliauti į perėją. Oras jau seniai buvo tinkamas kelionei. Dėl vaizdo užkandę išėjome. Po 3 valandų buvom ant perėjos. Šlapi drabužiai, stiprus vėjas ir lipimas sniegu, rezultatas - ledų atsisakom ir maunam kuo greičiau žemyn. Aš, turbūt, buvau labiausiai sušalęs, nes kai tik supratau, kad galima leistis, iškart puoliau bėgti žemyn. Pirma atkarpa nusileidimo (iki pietų) praėjo be kuriozų. Po to buvo blogiau, pirma - aš įkritau į upę, t. k. toliau teko leistis šlapiam. Ir prieš pat galą forsavom dar vieną upę, po jos sausų kojų neliko, o Petras dar ir iki pusės įkrito. Didelį įspūdį šią dieną paliko jakai. Šių gyvūnų sugebėjimas prisitaikyti pačioms šlykščiausioms oro sąlygoms kėlė susižavėjimą. Laurynas rado jako ragą, tiesą sakant aš jam pavydžiu - tai bus puikus prisiminimas apie Kaukazą. Vakare budėjom mes su Lauriu. Pirma, virėm saldžią ryžių košę, - buvo skanu. Antra, padarėm kakavos - niekas nenumiro. Edas 12 diena (08.20) Naktį mus jakai ne tik, kad nesutrypė, bet iš viso dingo iš akiračio. Anot Edo, jie sulipo į perėją ir dabar ten dreba nuo šalčio. Tiesa, Vytenis, virdamas pusryčius, matė pasimetusį mažą jaką, kuris beprotiškai kriuksėdamas skuodė velnias žino kur. Bet šiaip jakų liko tik kvapas, kurį ilgai dar nešios "Ąžuolų" palapinė. Taigi, Vyteniui beverdant pusryčius, nusprogo primusas. Buvo bandoma taisyti, bet Vee angelas sargas neleido to padaryti, tad mūsų VADAS jau buvo beapskelbiąs, kad gyvensime be primuso, kai Jungtinės Pajėgos paėmė ir sutaisė tą benziną mėgstančią blėšinę. Išjudėjome link perėjos Pietinė Audronaša (Južnyj Burevestnik). Ir kaip visąlaik pasirinkome patį durniausią (ir tuo pačiu sunkiausią) maršrutą: kur stačiausios uolos, labiausiai biro akmenys ir pan. Edas pareiškė, kad mes kaip Zaratustros renkamės visa, kas blogiausia. Edas visiems pasakojo apie erelį: kaip jis stvėrė ledkirtį į rankas ir atsistojo į grėsmingiausią pozą, idant erelis jo, kaip kokios žemės kirmėlės, nenusineštų. Reikia pasakyti, kad ereliai atrodė išties įspūdingai. Kai Vee pareiškė, jog perėjos mes galbūt šiandien neimsim, visi surinko paskutinius jėgų likučius (daugelis vos kojas vilko) ir užsiropštė ant perėjos. O ji, bjaurybė, išties buvo įspūdinga. Matyt to įspūdžio paveikta Romena į ledus šliūkštelėjo tiek spirito, kad maža nepasirodė. Nuo perėjos nusileisti nespėjome, tad nakvojome akmenų dykynėje, kurioje pasižymėjo kinietis Čangas. Laurynas 13 diena (08.21) Naktį buvo akmenų griūtis visai netoliese. Edas net išlėkė lauk. Aišku, pažiūrėti, gal kokį jaką numušė (šašlykui). Po to dar ilgai negalėjau užmigti - vis "girdėjosi" griūtys. Ryte toliau leidomės nuo perėjos. Aišku, vis dar sudėtingiausiu keliu. Niekaip neišmokom nusileidinėti nuo perėjų. Bernai, kaip visad, nušuoliavo greičiausiai. Mūsų su Reda laukė Vytenis. Tai mes jį ir išnaudojom karstymuisi sienelėmis. Leidomės ir jo delnais kaip laiptais, ir liftu jo pečiais. Kol pagaliau pasiekėm slėnį. Ten puolėm bėgti nuo "banditų", pamatę kažką judant. Pasirodo, tai turistai. Kaip vėliau paaiškėjo - iš Lietuvos. Toliau leidomės slėniu. Upę, aišku, kirtom apačioj - kur plačiausia, srauniausia. Nusileidom iki pasieniečių. Po patikrinimo (dokumentų) ten ir apsinakvojom. P.S. Atrodo, kad visa Lietuva išvažiavo į Kaukazą. Kalbini rusiškai, o tau atsako: "Laba diena, litovcy". Romena 14 diena (08.22) Ajai-jai, jau suėjo dvi savaitės, kaip mes tampom tas baisias kuprines, liežuvius velkam žeme kildami į perėjas ir kojas narinam leisdamiesi. Ir dzijuok nidzijavęs, niekas čia tau nieko nepadės. Mieloj Lietuvėlėj jau prinoko obuoliai ir slyvos, o mums reikia kilti į Chotiutau perėją ir Elbrusą. Tai va, Petras, pramiegojęs budėjimą, 10 val. pareiškė, kad pusryčiai gatavi. Mes sukišom jau čiombės suminimizuotą davinį į pilvus ir pirmyn, ir aukštyn! Kylam takeliu, kylam žole, kylam akmenais. Jau ir ledynas čia pat, dunksi akmenukai kaip čiamodanai (pardon, lagaminai), bet mums jie nepavojingi, nes kitame slėnio šlaite, ir mes vis tiek kylam. Būsimas Elbruso nugalėtojas Eduardas prieš pat Chotiutau perėją pareiškė, kad jam jau visi kalnų ligos požymiai: skauda galvą, pykina ir t.t. Bet Laurynas šaunus Jis felčeris puikus Jisai sušėrė Edui tabletę Ir vėl prie Chotiutau Pentadienį ryte Dainas dainuoja šaunusis Eduardas Pakeliui prie pat perėjos eilinį kartą sutikom visą Kaukazą kaip skėrius užplūdusius litovcus. Šie savo "zemliokams" paliko ilgą ir romantiškai-liūrišką raštą bei siurprizėlį - šokoladą su česnaku. Valio mieliems tautiečiams. Nuo Chotiutau apsižiūrėjom patį lengviausią kelią per kalnus, sniegynus, šlykščią moreną ir plyšius link "11 prieglobsčio". Jau priėjus šlykščios morenos kalną, dar vidurdienį, kai kam užsinorėjo miego. Bet mūsų šaunioji Elbruso nugalėtojų chebra patraukė ling mėlynojo "11 prieglobsčio". Ėjom ėjom, o padėtis vis aštrėjo: kam susisuko galvelė stačiais ledo šlaitais palaipiot, ar ką. Bet viso ko kulminacija, kai vaikino, turinčio magistro ryšininko kvalifikaciją, kepurėlė pradingo tarp ledo plyšių. Pasidarė truputį baisoka ir buvo nuspręsta stoti nakvynei. Šaltis buvo toks, kad tvoros braškėtų, jei būtų kam braškėt. Pakalenę dantimis ir suvalgę sriubą, išvirtą per Lauryno prakaitą, nuėjome gult. Ir miegojom gan šiltai. Vytenis 15 diena (08.23) Kėlėmės ne taip anksti. Tačiau, kol iš ledų išvirė košė, praėjo 2 valandos. Arbatą virėme Vyckos "katilioke", nes sulaukti puodo būtų buvę per žiauru. Susirišom ryšiais ir patraukėme per plyšius. Įkrist neįkritom nė vienas, bet kojas buvom įkišę ne vienas. Po kiek laiko jau buvom "prijūte". Ten tūt kak tūt mūsų draugai turistai lietuviai. Jie mus išgelbėjo nuo šaltos nakties palapinėse. Broliai lietuviai priglaudė mus savo kambariuose. Vakare dar išmokė žaisti kauliukais. Šis žaidimas mums patiko. Užsirašėm taisykles. Ateityje žaisim. Šiaip ne taip apsikuitę savo daiktuose, prigąsdinti, kad nušalsim kojas (mūsų buvo šlapi batai), nuėjom miegoti. Anksti ryte mūsų laukė Elbruso šturmas. REDA 16 diena (08.24) Šiandien kėlėmės super anksti - 3:30! Priežastis - noras užlipti į Elbrusą. Jau iš vakaro susidėję daiktus ir net pavalgę, po ketvirtos valandos išklibėjome su mūsų draugais iš Klaipėdos. Buvo tamsu, tačiau nelabai šalta (kaip buvo prigąsdinta). Kažkur toli žaibavo. Pirmieji ėjo Egis su Jūrate. Jie ėjo labai šauniai: nei per greitai, nei per lėtai. Ėjome monotoniškai. Kylant aukštyn, pradėjo brėkšti rytas. Vaizdai buvo nepakartojami: aušros spalvomis nusidažę debesys kai kur atidengdavo, kai kur uždengdavo visokiausius kalnus. Kai kas sugebėjo įžiūrėti Ušbą. Tačiau šis grožis didėjo, didėjant šalčiui. Mūsų batai buvo drėgni, t. y. šlapi, tad tai pirmiausia pajuto kojos. Po ilgo "pumpavimo" pasiekėme balną. Čia užkandome, pamojavom kojom (kad sušiltų) ir nutarėme eiti į truputį aukštesnę bei sunkesnę vakarinę viršūnę. Ir vėl "pumpavimas" su įbestu į priekį žvilgsniu. Čia dar Vytenis susirado kažkokį norvegą. Turbūt iš jo kažko tikėjosi, kad nieko negavęs apšaukė jį labai nemandagiu. Po atkaklaus kulniavimo, pasiekėme tikslą - Elbruso viršūnę. O ji tikrai viršūnė: net su raudona vėliava. Prasidėjo fotografavimosi metas. Fotografavomės ir taip, ir šitaip, ir net su KTU vėliava. Ilgai nelaukę ir nesigrožėję (nors tikrai buvo kuo grožėtis), patraukėme žemyn, nes buvo šalta ir pūtė stiprus vėjas. Besileidžiant, mano kojos pasidarė kaip balerinos, nes šlaitas tikrai buvo status, o kojas stačiau pilna pėda. Egis su Jūrate nusileido pirmi ir pradėjo šnekėti su kažkokiais dviem tipais (neatpažintais vaikščiojančiais objektais - NVO). Iš pradžių pagalvojau, kad tai saviškiai, bet į nieką nepanašūs. Galiausiai, priėjęs arti, pažinau Redą su Rimvydu. Jie buvo tikri NVO: baisiausiai apsimuturiavę, su kaukėm ir akiniais. Tada Vytenis pasiūlė jiems lipti į rytinę viršūnę. Jie sutiko ir aš sutikau. Keturiese patraukėme į viršūnę. Kelias į rytinę viršūnę buvo lengvesnis, tačiau aš jau buvau gerokai pavargęs. Neblogai paplušėję pasiekėme viršūnę. Tiksliau vieną iš trijų mažų viršūnėlių. Ant vienos stovėjome mes, ant kitos - invalidas su savo didžiąja palyda, ant trečios - turiukas ar kažkas panašaus. Ilgai nestovėję patraukėme žemyn. Besileidžiant Vytenis sugebėjo susirasti plyšį ir įkristi per savo visą didelį ūgį. Nusileidom iki balno, užkandome, kas dar liko iš sauso davinio, ir žemyn. Leidžiantis pradėjo beprotiškai svilinti saulė, priplaukė debesys, pasidarė tvanku, nors tu ką. Pradėjau nusirenginėti: pūkuotė, katės, bachilai. Nieks netilpo į mano kupros dangtį. Garsiai keikdamasis persidėjau viską į maišą ir žemyn, žemyn. O kelias ilgas, karšta, lūpos visai ištino. Vietomis jau su Reda pradėjome ant subinių važiuoti. (Juk taip lengviau). Pagaliau pasiekiau Prijut-11. Edas su Lauriu pasitiko su sriuba! (Šaunuoliai). Sėdėjom, gaivaliojomės, valgėm, gėrėm. Pakaušyje atsirado kažkoks skausmelis, turbūt aukštis, - visi nusprendė, nes visiems skaudėjo. Po valandos, kitos atsigavome. Pradėjome trauktis žemyn. Šiek tiek nusileidę, susiradome vietelę tarp akmenų. Labai norėjome valgyti, o primusas, žaltys, kaprizingai šildė vandenį. Galiausiai nuspręsta - verda! Pavalgėme ir krentame, kaip negyvi. P. P. 17 diena (08.25) Atiskėlėm vėlai. Lauke kaitino taip, kad pradėjom lysti iš miegmaišio kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Pusryčiais visi liko daugmaž patenkinti, tik Lauris atsisakė kartot, sakė, kad valgis chrenovas ir nafta atsiduoda. Nežinau, ar buvo ten naftos, bet vietoj stovėjom tikrai egzotinėj (ant akmens šalia buvo užrašyta: "Vynos vecha N.III"). Išėjom susirišę, o vėliau, kai Vytenis pasigalynėjo su lediniu kalniuku, užsidėjo ir kates. Iki pietų šokinėjom per plyšius, kilom, leidomės, vienu žodžiu, gerai praleidom laiką. Mūsų ryšys truputį atsiliko nuo Vytenio, Petro ir Redos, nes ėjome įdomesniu keliu. Laurynas už pusdienio labai sublogėjo (ką darysi, naftos pritrūko). Po pietų neskubėdami užlipom į Chotiutau perėją ir nusileidom iki žolės. Nakvynės vietoje mus aplankė du vietiniai. Kas tai buvo per tipai, vienas Alachas žino, svarbu, kad nieko svarbiau už maišelį pas mus nedingo, ir kad grąžino paskolintą jiems prožiką. Naktis buvo giedra ir šalta, žvaigždėtas Kaukazo dangus šilumos gailėjo. Palapinėj dvėso Lauris, o mes, prisiėdę košės, dabar rijom kisielių, mmm buvo gerai (dar buvo gerai). Edas 18 diena (08.26) Iš vakaro nekurie piliečiai užmiršo man sušerti kisieliaus dozę, todėl patys jo prisprogo tiek, jog atrodė, kad be klizmos ir ricinos apsieiti bus neįmanoma. Tačiau persirijėliai kažkokiu tai mistiniu būdu išvengė Medicinos bausmės ir šiaip ne taip susimetę šmutkes į kuprines patraukė link pasieniečių. Tiesa, tai vienas, tai kitas kuriam laikui pasislėpdavo už kokio akmens, bet greitai ir vėl prisijungdavo prie klipatų karavano. Pasieniečių gyvenimas tebetekėjo sava tėkme: kas maudėsi upėjo, kas stovėjo poste, kas šiaip valkiojosi iš vienos vietos į kitą. Pamatę mus jie gal kiek ir subruzdo, tikėdamiesi gauti cigarečių, bet paskui vėl nurimo. Tik pareigūnas, paėmęs mūsų pasus, vizas ir leidimus, nenurimo ir nusinašarino iš mūsų porą rulonėlių binto. Gi mūsų atsakomasis našarinimas buvo be vaisių: nei mašinos (ji būna kartą į savaitę), nei maisto (nors kam jis mums, tai vienas Dievas težino) negavome. Tad palinkėję geros tarnybos, patraukėme tolyn. Praėjus košą, kuriame nekurių trobų stogai buvo apsodinti žole, keliems Teisingų Pažiūrų žmonėms kilo geniali mintis suvalgyti pusryčius, idant mūsų ir taip jau išsekę organizmai nenuslobtų visiškai. Ši idėja iškart buvo pripažinta geriausiu dienos pasiūlymu, tad netrukus Vytenis ir Romena šoko apeiginius šokius aplink laužą, kuriame pūpsojo puodas. Kiti tuo metu elgėsi labai nenuspėjamai: kas tręšė nederlingą Kaukazo žemę, kas drybsojo, susiėmęs už pilvo ir dejavo, kas šiaip durnių voliojo. Pavalgę nukulniavome toliau, į išsvajotąjį Churzuką. Pakeliui: - grožėjomės fantastiškais upės Ulbu-Kam slėniais; - kankinome vargšą gluodeną; - drąskėme pakartų erelių plunksnas; - priėjome dar vieną pasieniečių postą. Čia pasieniečiams tikrinant mūsų dokus, mes pasigavome tranzą iki Churzuko! Tai buvo GAZikas, kurio priekaboje sėdėjo vairuotojo haremas. Važiavimas priekaboje Kaukazo keliais nėra labai jau malonus dalykas, bet kaip sako Vytenis "Geriau blogai važiuoti, negu gerai eiti". Atsibeldus į Churzuką, pabendravome su vienu pusiau vietiniu tipu, kuris jau 19 metų nematė litvinų. Netrukus atbildėjo autobusas, pro kurio langus mes stebėjome autorodeo, kurį mums demonstravo kokių 13 metų vaikigalis, sėdėdamas už galingo KRAZo vairo. Atvykę į Karačiajevską, peršokome į kitą autobusą. Jame grojo Pink Floydai, tad pora žmogėnų, apsvaiginti gero muzono, nušuoliavo į artimiausią turgų ir partempė vieną arbūzą ir šešis "pirožki". Tad, važiuodami normaliu autiku ("Turist"), valgydami arbūzą ir pyragėlius bei klausydamiesi muzono, pradėjome pindėti. Gal būtume taip ir išpindėję, bet po geros valandos teko išsirioglinti iš geležinės skarbonkės ant ratų ir persikraustyti į Čerkesko geležinkelio stotį, kur mūsų išskėstomis rankomis laukė vietinis milicininkas. Jis pasitaikė tikrai fainas, nes: suteikė mums nakvynę, pavaišino cigaretėmis, papasakojo apie Čečėniją ir išvirė vandens. Aš su Vyteniu matyt vėl pradėjome pindėti, nes nuėjome į kioskelį ir už beveik 1,5 USD nusipirkome cigarečių pakelį. Likusieji, aišku, pasmerkė tokį mūsų žygdarbį, bet mums buvo dzin - juk mes grįžtame namo. Tačiau nuotaiką šiek tiek apgadino du vietiniai, prisikabinę rūkant labanaktinę cigaretę bei besikandžiojantys uodai. Laurynas 19 diena (06.27) Kėlėmės ~7.30 val. apkandžioti uodų, apžiūrėti kartais užsukančių į stotį žmonių ir nedamiegoję. Tęsėme kelionę traukiniais jau, valgydami arbūzus (ėsdami) ir pabendraudami su vietiniais. Bilietus pirkdavome tai kasoje, tai traukiny, lyg ir susimokėdami baudą. Traukiny tai jau Edas sušnekėdavo, kokie mes vargšai studentai. Kuo toliau visi vis labiau nusivildavo, sužinoję, kad bilietų namo nėra. Prasidėjo cepelinų ir alaus vizijos. Vėliau man ir šokolado, bulkučių ir t. t. Labai jau norėjosi grįžti kuo greičiau namo, bet tai atrodė dar nebus greit. Vytenis kažkur buvo pavadintas sniego žmogum. Ai, ir išvis mes gerai visi atrodom. Vakare išlipom Ticharecke. Labai jau skubėjom į stotį. Ir vėl bilietų nėra! Įsikūrėm stoties kampe. Ten ir dribsnių košę valgėm (vienas bičas suveikė kipiatoko), ir sėdėjom, ir miegojom. Miegoti buvo ne kas. Naktį pažadino Vytenio rėkimas "kelkitės". Prabudusi pamačiau atlinguojantį Vycką per visą salę ir visų aplinkinių nukreiptus žvilgsnius į jį ir į mus. Pasirodo, skubam į traukinį - susitarė su palydove. Romena 20 diena (06.28) Anksti ryte, naktį pravargę tambūre (kas sėdom, kas gulom, kas dar kaip), jau išlipom Rostove. Stotis didelė. Bilietų nei į Charkovą, nei į Minską, aišku, nėra. Ką darom? Lieka tik "električkos". Perkam bilietus iki pirmos (ar antros) stotelės ir dardame 3 valandas pirmyn link Charkovo. Štai ir galinė stotelė. Išlipom ir labai greitai teko lipti į kitą traukinį. Petka net nusiš... nespėjo. Užtat dabar jau važiuosim iki pat Charkovo. "Pravadnikas" kažką bandė pabajeruoti apie alpinizmą, bet, kai Edas pasiūlė jam nuo visų mūsų 150 000 rb. (kas buvo labai mažai), "pravadnikas" liepė dingti mums į paskutinį tambūrą, kad jis mūsų nematytų. Edo "bajeris" buvo tik vienas, bet užtat geras. Apie 17 val. vakaro buvom Charkove. Kasose bilietų, aišku, nėra, bet užtat aplink zuja diedai, siūlantys bilietus į bet kur. Ir mes jau turime Edo pinginėje kažkokius neaiškius bilietus. (Kaip vėliau pasirodė, bilietai buvo tinkantys, bet 2 į Vilnių, o 4 net į Kaliningradą). Dabar jau ramu. Kiekvienas gavom iš Edo po 4 grivnias ir kaip kas norėjo, taip jas praėdė. Dabar jau gerovė! Sulipę į traukinį ir išgėrę nusipirktą vyno butelį visi laimingi sumingame. Po paros jau būsime Vilniuje. 21 diena (06.29) Grįžtu į Lietuvą: galva susivėlus, akys užtinę ir išvarvėję, šikna suplokštėjus nuo sėdėjimo. Iš ryto Ukrainoje sušaudyti obuoliukai išvedė iš rikiuotės Eduardą. Viskas liko kažkur toli - perėjos, viršūnės, uolos ir plyšiai. Bet kažkur dar toli ir nerealu paskaitos, pažymiai, televizoriai ir troleibusai. Vienu žodžiu, kabėjimas tarp dviejų pasaulių. Vytenis
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
 |
|