I-ukė C. Kaukaze

Laikas: 1990 rugpjūčio 6-20 d.
Vieta: Maršrutas pateiktas žemiau
Dalyviai: 1. Ponamoriovas Artūras (Vadas)
2. Benas Vilkas
3. Treigytė Vida
4. Leikauskaitė Danguolė
5. Tamošiūnaitė Agnė
6. Bagbonas Gintaras
7. Stonkus Gintaras
8. Sabaliauskas Rolandas
9. Dagilis Sigitas
10. Ilginis Egis
11. Rakel Valė
12. Irena
13. Bagdonienė Irena
14. Treigytė Kristina

Min. Vandenys - Verchnij Baksan - al.st. Džeilyk - p. Koi Avgan - Auš (1A, 3725) - Terskolas - p. Echoviny (1A, 3200) - p. Basa (1A, 3275) - p. Donguzerūn (1A, 3100) - Čegetas

Pirmąją savo perėję aš psiekiau antrąją kelionės dieną. iš pradžių ėjimas buvo visai nesunkus, nes ėjome palyginti lėtai ir jau ne labai jautėsi kuprinės svoris. Aš beje eidamas užrioplinau šiek tiek į kitą vietą, negu visi kiti. Todėl vienu metu buvau gana aukštai palyginti su visais kitais. Į pabaigą ėjimas vis sunkėjo, nes ėjome per purią žemę, beveik visą laiką lijo ir todėl buvo labai slidu. Kaip išsireiškė Artūriukas "ėjome du žingsnius į priekį ir pusę atgal". Perėję pasiekėme daug vėliau negu buvo planuota. Ir visi atrodė jau labai, labai privargę, bet aš manau, kad lengvos pergalės yra niekam nereikalingos. [Benas Vilkas]

Pirmąją perėję perėjau užgožtas įspūdžiais klanų grožio, man ne tik ši perėja buvo pirmoji, bet ir kalnuose aš pirmą kartą. Tai vienai dienai per daug įspūdžių. Pirmą perėją prisiminsiu tiek, kad lipant neįsivaizduoji kokia ji, apima virpantis entuziazmas, azartas, užlipus nesijaučia nei šalčio nei nuovargio. [Gintaras Bagdonas]

Kalnai - ne tik romantika, bet ir rizika. Švilpaint virš galvos čemodaniam akmeniui, jautiesi praščiau nei prieš lekiančią mašiną. Prieš eidamas į kalnus reikia pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Žemėje nejutau baimės kritiškiausėse situacijose. Užlipus ant pirmosios, ir beje, didžiausios perėjos, pradėjo prėst drebulys... Neveltui tos perėjos ilgokai neįveikė mūsų "broliai". Bet kas ateina kartą į kalnus, daugiau neateiti negali... [Danutė Bagdonienė]

Atsibundam ryte, o ... Artūras sako: "Reikės lipti ten" ir parodo. Pasižiūriu - oho! Statu ir aukšta.
Lipam. Sunku. Remiamės ledkirčiais. Prilipam siegyną. Vytas rodo, kaip naudotis ledkirčiais. Pabandom. Sušlampam užpakalius. Lipam toliau. Morena. Jėgų nėra. Bet lipu. Rūkas. Pamatėm vienu metu perėję. Kaip arti! Lipam - kaip toli !.. Lieka keli žingsniai, šeip ne taip... Valio!!! Perėja!!! (Kojavganauš)
Artūras sako, kad perėja buvo arkliška. Bet mes juk užlipom!!! Ledai nuostabūs!!! Krikštynos tiesiog šaunios!!! Šalta, bet visi juokiasi!!! Mūsų, einančių pirmą kartą, tiek daug, o gal tai net geriau. Pavalgom pietūs ir leidžiamės. Gera!!! [Valė]

Veiksmas prasidėjo 1990 m. rugpjūčio 6 d. Iš pradžių ėjom keliu, su fantazija, bet nieko. Svarbiausiai, kad aplinkui labai, labai gražu. Tas grožis grąžina dalį jėgų. Bet kuo toliau, tuo sunkiau. Vytas atėjęs net abrikosą davė, nuo kurio ne labai jau padidėjo mano greitis. Ir koks velnias mane nešė į tą galerą. Dabar būsiu plento guzas, vis atsilieku ir atsilieku. Jau Artūras pradėjo šiauštis. O ką daryti kai jėgų vis trūksta. Jaučiu šitą nepakartojamą perėję įsidėmėsiu visam gyvenimėliui. Eini, eini, eini, eini, o vis vietoj, prakeikta morena. O dar viršiui stovi kažkokia šeiminėlėir abu vaikai klykia. Mat pirmą kartą pamatė sniegą. Tiesiog pragaras. Tie klykia, tėvai ant vaikų šaukia, po kojom nelaiminga morena, kuprė tempia žemyn ir visai nėra jėgų. Ką padarysi, akys ant kaktos, ir dar Artūras už nugaros be perstojo ragina "greičiau, greičiau", kaip užvestas. Aš jį suprantu, vadas, nervuojasi, keik dar žmonių laukia eilės leistis, o aš čia kapstausi vienoj vietoj ir nors pasikark. Visa laimė iš paskos eina Egidijus ir ramina, pataria gerai atsistoti, neskubėt, ledkirtį pakiša po koja. Jei ne jis, jaučiu dar būčiau ėjusi kokią valandą. Praėjom pro klykiančius, jau iki perėjos visiškai nedaug, bet kartu ir labai daug. Beveik visi užlipę, tik aš ir dar keletas, paskui mane ėjusių, dar vargstm. Liko 2 metrai, po kojom sniegas, o galvoj mintys - jei paslysiu ir nučiuošiu, tai į perėją nelipsiu. Tik spėjau pagalvot, paslydau ir pasiklojau. Visa laimė, niekur nenučiuožiau, bandau atsistoti - beviltiška. Kuprinė atrodo prišalo prie sniego. Kristė iš viršaus tiesia ledkirtį, Egidijus padeda atsitoti iš nugaros, o aš visai (praradau) praradau viltį užlipti tuos du juodus metrus. Bet šeip ne taip, sutelkus paskutines jėgas, užsikerioblijau. Visi šokinėja - ledų, ledų, o aš aplinkui Danutę - Karvaldio, karvaldio. Artūras sumąsto visus pakrikštyti. Pirmiausiai liepė pasiimti po akmenį. Paskui liepė atsiklaupti ir užsidėti sniego ant galvos. O tada Artūras toks patenkintas, perėjo per visų galvas su savo grėbliais. Po tokių šokom asilą ir ėjom valgyti. Visi kalena dantimis ir ėda ledus net apsilaižydami. Manęs kažko netraukia nei prie ledų, nei prie dešros. Įkišu per prievartą į skrandį visko po truputį. Na, paskui buvo formalumai: fotografijos, dokumentacijos. Pagaliau. leidžiamės, kad visada taip reikėtų leistis, ant užpakalio ir žemyn. Žinoma per akmenis ne labai pravažiuosi, bet per sniegą tai man labai patiko. Taigi tokie mano įspūdžiai. [Vida]

Pakilimas į pirmąją perėją buvo tamsus. Ypač prieš pat perėją "akmenų minkymas" erzino. Perėja pasitiko sniegu. Patiko ledai su kava. Nusileidimas nuo perėjos vyko normaliai, ypač nusileidimas sniegu ant užpakalio. [Rolandas]

Iš pradžių truputį pakilom, pernakvojom. Ryte pabudau kažkaip visai netikėdama, kad jau lipsim į perėją, atrodė dar pakilsim truputį ir viskas. Vadas prigąsdino, kad perėja siaubinga, su ledynu ir morena. Truputi bijau, bet nežinojau kaip viskas bus. Lijo buvo rūkas. Nežinau, kodėl, visai nebuvo sunku. Gal kad grupė ne perstipri, neskubėjom. Perėja buvo aukšta ir stati, bet nebuvo baisu, nes toks tirštas rūkas, kad už kelių žingsnių jau nieko nesimato.
... Vytas su Gintaru kažkur sustojo. Viskas! Buvo pirma mintis. Dar keli žingsniai ir aš ant perėjos. Kažką pajaučiau, bet tai nebuvo susižavėjimas ar kas nors panašaus. Snigo, buvo labai šalta, aplink nieko nesimatė, bet buvo gera, nes taip aukštai, pasiekėm tikslą, buvo jausmas, kad nebereikės aukščiau lipti ir jau vien nuo to buvo gera. Dar kilo mintis, kad čia tilptų 4 palapinės, ir kad galėtume pernakvoti, bet tai buvo kvaila nes už 15-os minučių visų lūpos buvo mėlynos nuo šalčio ir neišpasakytai norėjosi žemyn. [Agnė]

"Romanas skirtas naujokams"
Pirmoji perėja
Gražus pavadinimas. Bet man ne visai gražiai ėjosi. Tai va, chebra, kai skaitysit šitą mano romaną nežvenkit arkliškai, nes man buvo nejuokinga.
O buvo taip. Mus, t.y. 15 žmogiukų, veikė visi faktoriai: sniegas, lietus, rūkas (nors į akį durk už 5 m), 45laipsniais ir daugiau pasvirusi žemė ir ta prakeiktoji morena. Ir žinai kaip šitą žodį galima ištart: Mo-o-o-o-o-re-e-e-e-e... Ir daugiau nebegaliu. Pradedant į perėją lipt - buvo nieko arba šeip sau. Takučiu į kalniuką pweporą valandėlių užlipom. O užlipę ir aikštelėję pasistetę palapines, bandžiau suvaizdauoti, kad miegu. Žinok, pilieti, čia tau ne ant sofos išsiplėtusiam miegot. Ir jeigu dar eisi Vur. giminės, tai pusę šono iš ryto randi atšalusį. Tai vadinasi vyrų diskriminacija. Jeigu tu, pilieti, nesupratai tai paklaus už save vyresnių žmonių. Kitą dieną, lyg sulaužytas atsikėlęs (ką tu galvoji, vos ne ant žemės miegot) traukiau toliau į viršų. Per akmenis, per akmenis kaip kalnų ožiai. O po to per sniegą, per sniegą kaip ... (dadėk pats). O viršūnės vis nesimato: dar ta morena nervus tampo. Padūsti, padūsti truputį, pailsi, ir vėl tas pats mechaniškas veiksmas - tipu tapu tipu tapu į viršų. Reikia tiesiog pastoviai save prievartaut, kad nesustotum, kai kiti eina, nors ir labai kojos virpa iš nuovargio ir trūksta oro. Bet lipau, lipau, lipau ir įlipau. Ne aš pirmas, ne aš paskutinis. Dar bus daug tokių, kurie mielu noru mokės pinigus (virš 100 rb.) ir juos išmainys į vargą, moralus. Bet ne tik į juos. Nes argi kitaip, vienasyk žmonės pabuvoję kalnuose, kopia antrąsyk, trečiąsyk ir t.t. Viskas. [Sigis]

Ech, ir koks galas mane tempė į tuos kalnus. Bet jeigu išėjau, tai jau reikia lipti. Lipi, lipi, akys ant kaktos, plaučiai patys laukan lipa. Nusižiūri akmenuką, šeip taip prisikasi šlept! Atsisėdi, o vadas vos tik užmatęs triukšmą kelia. Pirmyn varo. Jeigu ir jis žinotų, kad ir pati save į šuns dienas dedu, taip nepykti. Bet deja...
O jau perėja, perėja. Vien morena, kuri pasiutiškai laksto į šalis. Kol du žingsnius užlipi, vieną nuslysti. taigi, taip ir kapanojies.
Ledynas - Vytas praveda instrukciją, kaip naudotis ledkirčiais, jeigu nuslystumėm. Pabandom, ir kelnės kaip į upelį įmestos. Bet nieko, penktas atramos taškas, t.y. užpakalis viską perkęs.
O ledynų eiti visai patiko. Tik buvo baisu atgal pažiūrėti. Rodos, tuoj tuoj nuslysi žemėn.
Bet jau po visų vargų. Aš viršuje. Sunkiausi - paskutiniai penki metrai. Bet jie jau įveikti. Dabar tik viena mintis - ledų! Ji buvo didžiausias stimulas lipant.
Bet ledų neduoda - liepia krikštytis. Na ką darysi, jei kito kelio nėra, tebūnie taip. Vadas leipia pasiimti po akmenuką ir visiems suklaupti. Akmenuką aš pasiėmiau, bet klauptis, brr, kaip nenoriu. Juk visdėlto sniegas. Ech, atsiklaupiau, bet tuo mano vargai nesibaigė. Dar liepė sniego gniūžtę ant galvos užsidėti, ir kuo didesnę. Mes, kvailiukai, taip ir padarėm. O dabar, tikriausiai, svarbiausias momentas - vadas iš visų jėgų tą gniūžtę sudaužė. Net akyse aptemo. Gerai, kad krikštija tik vieną kartą.
Jau norėjau pulti prie ledų, bet neleidžia - "Asilą" reikia sušokti. Reikia tai reikia. Sušokam.
Pagaliau... Skanumėlis. Aš ir dešrą iškeičiau į porciją ledų. (dabar, kai prisimenu, net šiurpas nukrečia. Aplink sninga, vėjai stūgauja, o mes ledus ryja...)
Tai štai kokia mano pirmoji perėja. Tikriausiai visą gyvenimą prisiminsiu. [Kristina]

Iš pradžių lipimas į perėją buvo nesunkus, bet kai liko keliasdešimt metrų ir lipimas tapo du žingsniai į priekį ir vienas atgal, - buvo labai sunku. Kai pasiekėme parėją, perdaug didelio nuovargio nesijauti - visgi aukščiausias taškas pasiektas. Šiaip perėja tokia, kokia ir turi būti - sniegas gal kiek per šaltas, nes kitą dieną daugumai skaidėjo gerkles nuo ledų. dar ką gelėčiau pasakyti apie perėję, - tai labai gražių tradicijų vieta. [Irena Ašmėnaitė]