"Žygis - tai nedidelė gyvenimo dalelė. Tai žmonių bendravimo atsipalaidavimo nuo tiesioginių darbų, poilsio ir laisvalaikio praleidimo būdas. Tai alternatyva girtuoklystei ir paleistuvystei plačiausių tų žodžių prasme."(1) Vienas iš žygeivystės tikslų siekti harmonijos su gamta. Žygeivis, kaip ir žaliasis, jaučia savo asmenybės ir gamtos vienybę, gamtos esmę, gamtos didybę ir harmoniją. Ir neveltui "Turisto statuse" yra paragrafas: "Mylėk ir globok gamtą - savo antruosius namus. Jos priešai - Tavo priešai. Kiekvienam padėk ją pažinti ir pamilti." Iš to seka sekantis paragrafas: Nenužymėk savo maršruto šiukšlėmis, nusiaubtais gražiais gamtos kampeliais, prie to galėtum pridėti, sutvarkyk kitų paliktas šiukšles. Kitaip sakant, vedamas žaliasis gyvenimo būdas. Tai viena iš pagrindinių nuostatų.

"Žaliasis gyvenimo būdas, tai žmogaus dvasios, vidaus ir aplinkos švaros harmonija, tai visumoje pirmapradis natūralumas ir savęs pajutimas didžiosios gamtos ir dvasios vienybės reikšminga dalele… kuo mažiau gamtai ir dvasiai kenki ir kuo labiau ją natūralią pačiam sau išsaugoti." (6) be gamtos pajutimo žygeivystėje visuomet labai svarbu Tėvynės istorija, praeitis pažinimas ir kas be ko patriotizmas. Nuo "Ąžuolo" įkūrimo atvirai ir aktyviai domimasi tautos istorija, etnografija, folkloru, papročiais. Rūpinamasi tautos kultūros propagavimu, sunaikintų kultūros objektų atstatymu, patriotizmo skiepijimu. Kaip svarbu savo rankom prisiliesti prie amžinųjų tautos vertybių - istorijos paminklų. Kaip svarbu savo akimis pamatyti ir visa savo esybe pajusti savo Tėvynės istoriją, prisiliesti, pažinti savo praeitį. "Šiuo atžvilgiu Lietuva tai viso pasaulio lietuvių "Meka" niekur kitur jie to nepajus ir nepatirs. Tik čia tokia gausybė šių lobių, taip lengvai pasiekiamų guli šalia mūsų, tik čia galima prie jų priglusti, juos palytėti su jai pabūti." (5) žygeivis turi ne vien tik lankyti istorijos paminklus, bet ir kaupti žinias apie juos, mokėti gražiai apie jus kitiems papasakoti, juos tvarkyti ir džiaugtis, kad jie tokie yra mums išlikę.

Trečia pagrindinė žygeivių, taip pat ir "Ąžuolo", nuostata - blaivybė. "Turisto statutas sako: žygyje jokių, svaiginamųjų gėrimų, linksminamės bendraujame, semiamės emocijų iš pačio žygio ir draugų pulko. Ir taip iš tiesų vyko, ąžuoliečiai puikiai apsiedavo be alkoholio, net gi šventėse apsieidavo be alkoholio (išskyrus Naujus Metus, kur gerdavo šampaną). Ir visiems ir visuomet būdavo smagu ir linksma. Ši nuostata, kaip ir visos kitos, atlieka auklėjimo funkciją. Ir išties "Ąžuolo" sekcijoje natūraliu būdu, be prievartos, buvo formuojamas žmogus, jo ekologinė savimonė, jo dora, meilė Tėvynei, patriotizmas. Žmogus buvo ruošiamas tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Ir išėjęs iš "Ąžuolo" organizacijos jis jau niekada nepaliks šiukšlių miške ar kitoje vietoje, jei reikės visada eis ginti Tėvynės, ir savo vaikus auklės žygeiviškoje dvasioje. Palikęs "Ąžuolą" žmogus išeina jau pilnai susiformavęs.

Be trijų pagrindinių nuostatų "Ąžuolo" sekcijoje labai svarbi Draugystė. "Jau "Turisto statute" rašoma jog kiekvienas sutiktas žmogus kelyje yra draugas. Tai reikia suprasti, kad su tokiu išankstiniu nusiteikimu mes turime žiūrėti į žmones kelyje. Tai bene seniausia visų keliaujančių bendravimo taisyklė. Geranoriškumas, draugiškumas, bendravimo mokymasis, jo kultūros ugdymas tiek grupėje, tiek su naujais kelionės draugais ar sutiktais vietiniais gyventojais turi peršviesti visą mūsų žygį, visą veiklą. Iš žygio šią nuotaiką nešamės į praktinį gyvenimą ir ja gaivinamės." (8). Draugiškumo jausmas labai stiprus šioje organizacijoje. Kartu keliavę žmonės, net palikus sekciją draugauja, bendrauja tarpusavyje. Žygyje visi dalyviai tampa broliais ir seserimis ir tuo grindžiami tarpusavio santykiai. Žygeiviai visur ir visada padės vieni kitiems bėdoje ir kartu džiaugsis vieni kitų sėkme.

"Ąžuolo" organizacija, nors ir švęsdama pagal senoviškus papročius Rasas; Ilges atsiriboja nuo religijos. Šios šventės nėra pagonybės propagavimas, tai tik tautinis kultūros propagavimas ir niekas daugiau. Ąžuoliečiams nėra skirtumo, kokio tikėjimo yra jų nariai. Tai yra asmeninis kiekvieno žmogaus reikalas.

Prie ideologijos galėtume pridėti ir žygio paruošimo sistemą, taip vadinamą žygeivišką atlasą. Jis reikalingas, kad žinios apie lankytinus objektus būtų kuo įspūdingiau pateikiamos, kad pirmą kartą išėjusiam žygeiviui į žygį, tie objektai ilgam įstrigtų atmintyje, kad žmogus gautų kuo didesnį emocinį krūvį, kad pamiltų savo Gimtinę ir žinotų jos istoriją. Neparuoštas žygis praranda savo tikslą, praranda pusę savo grožio ir pažinimo džiaugsmą. "Žygeiviškas atlasas tai ir lankytinų objektų ir išgrynintos informacijos apie juos sąvadas, rinkimas ir netgi kolekcionavimas. Lankytinas objektas, tai istorinis, gamtos, archeologijos, architektūros objektas, kurio iš anksto žinoma vieta apie jį yra surinkta tam tikrų istorinių ir kitokių faktų medžiaga" . Žygio sąlygom apie lankytiną objektą reikia pasakyti tai kas būdinga, svarbu, įdomu, sukelia emocijas… . Pasakotojo ir vadovo tikslas - kad tie surinkti "perliukai" prasiskverbtų į keliaujančių dvasią, ją sujaudintų ir nušviestų." (12).

Kiekvienas vadas ruošdamas žygį renka visą galimą rašytinę medžiagą apie tą rajoną, kuriame keliaus, po to išsirenka svarbiausius faktus juos užsirašo knygelėje ir atėjus prie to objekto pasakoja jo istoriją ir kitus su objektu susijusius faktus. Korporacijos "Ąžuolas" vyresni keliautojai, beveik visi, turi surinktą nemažai kraštotyrinės medžiagos ir suskirstę ją pagal atskirus rajonus. Jie rinko medžiagą apie piliakalnius, įvairius garsius akmenis, dvarus; senus, galingus medžius ir Žymius žmones ir t.t.

Be ideologijos, kuri žygeiviui yra svarbiausia, sekcijos "Ąžuolas" nariai dalyvauja įvairiuose sportiniuose renginiuose: varžybose, maratonuose, sąskrydžiuose, treniruotėse. Šalia dvasinio auklėjimo lygei taip pat svarbus fizinis žmogaus pasiruošimas. Norint užlipti į kalnus, tu turi būti pasiruošęs fiziškai ir morališkai. Taigi keliaudamas žmogus gauna labai daug. Jis suranda draugus, gyvena pilnavertį dvasinį - emocinį gyvenimą ir tobulėja fiziškai.

Nuo pat grupės įkūrimo buvo vykdoma pasipriešinimo priespaudai politika. Ir tai netrukus užfiksavo KGB. Ne vienas "Ąžuolo" vadas buvo kviečiamas į KGB būstinę ir klausinėjamas. Buvo grasinama išmesti iš instituto, išmesti tėvus iš darbo ir imamasi kitokių priemonių. Buvo atvejų, kai sekcijos vadas, nenorėdamas suteikti informacijos paliko sekciją. Apie 1980 metus sekcijoje būsimi vadai morališkai buvo pradėti ruošti susitikimui su KGB. Jie, išgėrę butelį alaus, apsimesdavo girtais ir šnekėdavo belią ką, vengdavo šių pokalbių, o eidavo tada, kai būdavo pasiruošę ir morališkai nusiteikę. Nepaisant KGB priespaudos grupės toliau vykdė idėjinę veiklą, šventė Rasas, Vėlines, dalyvaudavo idėjiniuose žygiuose.

Kai kada iškildavo konfliktai su tėvais. Ne visi tėvai suprasdavo savo vaikus, kurie kiekvieną šeštadienį, sekmadienį kažkur išeidavo. Tačiau, daugelis tėvų, pamatę, kad sekcijoje vykdoma žygeiviška, normali veikla galų gale nusileisdavo.

Santykis su taip vadinamais turistais konfrontuojantys. Turistais laikomi tie keliautojai, kurių tikslas atvažiuoti į gražią gamtos vietelę, prisigerti, prisivežti mergų ir paūžti; arba tie kurie keliauja norėdami įveikti kuo daugiau kilometrų ir nematyti nieko daugiau aplinkui. Ir viena ir kita kryptis kirtosi su žygeiviškais principais.

KPI sekcija "Ąžuolas" buvo gana disciplinuota grupė. Turėjo savo įstatus, statutą bei grupės ir kiekvieno žygio vadą. Vado turėjo klausyti "Vado žodis - tai įstatymas". Be to turėjo savo uniformą, kuri nuo pirminės šiek tiek pasikeitė: žali marškiniai su emblema ant kairės rankovės, mėlynos kelnės, kepurė (vokiško pavyzdžio, su snapu ir dviem sagom priekyje, pusiau kariško kirpimo) - tai žygio uniforma. Kelionės (išeiginės) uniformos skyrėsi marškiniai. Jie buvo geltoni su emblema ant kairės rankovės ir juodos juostelės kaklaraištis. Kelioninė uniforma naudojama kelionėms į kalnus metu, arba kitais išeiginiais momentais. Su kelionine uniforma pramušinėdavo bilietus. (disciplinuota, tvarkinga grupė darė įspūdį ir įtikindavo kasininkę pasirašyti ant maršrutinių lapų).

Apie 1991-92 metus, keičiantis korporacijos "Ąžuolas" tvarkai uniformos atsisakyta.

Ąžuoliečiai nemažą tuo metinio gyvenimo dalį praleisdavo kartu. Be susirinkimų, kurie vykdavo kiekvieną trečiadienį (dar ir dabar), grupės nariai beveik kiekvieną savaitgalį, per visas šventes išeidavo į žygį. Tokiu būdu atsirasdavo beveik bendruomeniniai santykiai, su savo hierarchija: aukščiausiai stovi vadas, po to eina čiombė, toliau seniai ir ant galo naujokai (nors iš kitos pusės, visi buvo draugai ir tarpusavio santykiai buvo grindžiami brolio ir sesers principu, be to vadas ir čiombė nuolat keisdavosi, o naujokai greitai tapdavo seniais). Žygis patikrindavo ir užgrūdindavo žmones. Ir žygyje patirti vargai, bei džiaugsmai suartindavo draugus ir jų santykiai pasidarydavo tokie tvirti, kad praėjus 10-20 metų, seniai palikus "Ąžuolą" jo nariai artimai bendrauja vieni su kitais. Be to, įdomus faktas, kad dauguma ąžuoliečių čia susirado sau antras poras. Nuo 1981 iki 1993 metų tarpusavyje apsivedė 22 poros.

Be savaitgalinių žygių, kiekvieną vasarą mėnesiui išeinama į kalnus. Eina kelios grupės (5-15 žmonių). Pakerėti kalnų grožio žygeiviai "suserga" kalnų liga (nebegali neiti į kalnus). Kalnai juos traukia, vilioja jų baltos viršunės. Būdamas aukštai kalnuose, kur nesijaučia civilizacijos rankos, pajunti dvasinį katarsį, susilieji su gamta, junti gamtos galybę ir reikšmę tau. Lipdamas į kalnus pirmą kartą, iš pradžių, jaučia fizinį sunkumą, ir užlipę į savo pirmąją perėją daugelis ąžuoliečių jaučia nugalėję save, savo fizinį nepajėgumą, kažką įveikę savyje ir toliau lipti, nors ir būna sunku, bet atsiranda jėgų ir tikėjimo, kad tu gali, kad tu įveiksi. Ir čia tau niekas negali padėti, gal tik kiek palaukti ir neskubėti, tu turi pats tai įveikti. Ir daugelis įveikia ir supranta, kad jau nebegali be kalnų, kad tai jo gyvenimo dalelė.

Kalnuose grupė glaudžiai bendrauja. Atsiveria žmonių teigiamos ir neigiamos savybės. Žmogus atranda savyje tai, ko net nežinojo savyje glūdint. Būna ir sunkesnių momentų, būna kai susipykstama, bet visuomet laimi draugystė ir blaivus protas.

Be žygių grupės nariai švenčia kartu Rasas, Vėlines, Naujuosius Metus, "Ąžuolų" šventę, sezonu uždarymus; po kiekvieno žygio vyksta žygio uždarymas (rodomos skaidrės, nuotraukos, valgomi tortai, aptariamas žygis).