Facebook


Videoteka


Wiki


Apie mus  
Titulinis » Apie mus » Istorija    
 
 

Tai mes tavim berniokai dar išėjom
Tėvynės meilės varpo šaukiami,
Ir ties Giedraičiais, Širvinta, parymot
Mediniais kryžiais, smėlio kaubury.
O mano drauge. Vieškeli pilkasai.
Mums vienas džiaugsmas, godos ir dalia
Nes Tu kaip Lietuva - be galo ir be karšto
Ir amžinas esi kaip Lietuva.

(J. Vitkauskas, pirmasis “Ąžuolo” vadas).

1964 m. J. Dapkevičius baigė KPI ir pradėjo kuruoti Elektrotechnikos fakulteto žygeivius. Būdamas aiškus lyderis, bet negalėdamas skirti pakankamai laiko, jis į sekciją pakvietė Lietuvos istorijos bei tradicijų žinovą Joną Vitkauską – Fidelį. Šis apimtas įkvėpimo tęsė pradėtą darbą: vadovavo teminiams kultūriniams žygiams, rinko ir kaupė kraštotyros medžiagos archyvą, diegė patriotizmą bei meilę kraštui, nepritardamas tuometinei santvarkai rašė draudžiamas eiles.
Iš kartos į kartą keliavo nerašyti žygeivio priesakai:

* Pažink Lietuvą – savo tėvynę, domėkis jos istorija ir kultūra.
* Saugok gamtą, nepamiršk, kad Lietuvoje gyveno tavo protėviai ir gyvens tavo anūkai.
* Tyrinėk tautos papročius ir tradicijas.
* Prižiūrėk ir saugok tautos laisvės paminklus, protėvių kapus ir kitas šventas lietuviams vietas, saugok jas nuo sunaikinimo ir išniekinimo.
* Nepasiduok nutautinimui ir sovietinimui.
* Auklėk savo vaikus tautine dvasia.
* Padėk išsaugoti lietuvybę atimtose iš Lietuvos etnografinėse lietuvių žemėse.
* Ruoškis fiziškai ir dvasiškai kovoti už tėvynės Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Apie 1972 m. ąžuolietišką dvasią puoselėjo Vidmantas Puodžiūnas-Bilas, Stasys Kazlauskas-Pifas, Žukauskas Jonas - Dzūkas, Viktoras Ūkanis- Žemaitis, Jonas Valaitis. 1975 m susiklostė dėsninga situacija, dar ne kartą kartojusis klubo istorijoje - senieji nariai išėjo, o pamainos neatsirado. Padėtis pasidarė kritinė - nebuvo kam nei keliauti, nei vadovauti ir sekcijoje liko tik vienas aktyvus narys - studentas Liudas Bumbulis. Jį pakeitė pasilikęs naujokas Linas Kulakauskas (karštas tėvynės gynėjas, atkūrus nepriklausomybę tapęs Lietuvos savanoriu). Remdamasi senom žygeiviškom tiesom, organizacija kūrėsi iš naujo. Per vėlesnius penkerius metus susiformavo stipri grupė, kuri nuo pat pradžių kryptingai ėmėsi žygeivystės. Pagrindinės nuostatos: pažinti savo kraštą, kultūros paminklus; mylėti ir gerbti gamtą; keliauti ir džiaugtis be alkoholio; nė vieno žygio be tikslo; kiekvienas sutiktas žmogus – Tau bičiulis ir t.t.

Į „Ąžuolo“ sekciją atėjus Sauliui Pikšriui (vienas iš „Atgajos“ įkūrėjų), Sauliui Griciui-Šernui („Atgajos“ įkūrėjui, 1990–1991 m. Kauno vicemerui, jau miręs), Gintarui Augustinavičiui, Audrei Juzeliūnaitei, Gediminui Kaubrei, Remigijui Locaičiui, Vidmantui Čepukėnui ir kitiems, „Ąžuolas“ tapo stipria organizacija. Vis dar priklausoma nuo KPI turistų klubo, konfrontavo su juo dėl turistinių tikslų nesuderinamumo. KPI turistų klubas pasuko kita linkme – didesnį dėmesį skyrė sportiniams rezultatams, puoselėdamas socialistines idėjas, saugumiečių nurodymu, skyrė sekcijų vadus, kad jie neleistų plisti nacionalistinėm nuotaikom. Ąžuoliečiai, būdami kūrybingi ir entuziastingi, per naujokų priėmimus KPI turistų klube paruošdavo originalią programą, tad dauguma atėjusiųjų pasirinkdavo „Ąžuolo“ sekciją.

1981–1985-ieji buvo „Ąžuolo“ pakilimo metai – „Aukso amžius“. Sekciją sudarė apie 60 aktyvių narių. Renkamą tarybą sudarė: sekcijos vadas, gamtosaugininkas, finansininkas, sportininkas, ūkininkas, kraštotyrininkas, metraštininkas. Ši valdžios struktūra išliko iki šiol. Vykdavo daug žygių: vandens, pėsčiųjų, kopta į kalnus, leistasi į urvus. Buvo auklėjami ir ruošiami vadovavimui naujokai, renkama kraštotyrinė medžiaga (iš spaudos) apie Lietuvos rajonus, mokomasi dainuoti lietuvių liaudies dainų, švenčiamos Rasos, Vėlinės, Naujieji metai bei Ąžuolo šventė, sezono bei žygių uždarymai, kuriamos dainos ir eilėraščiai. 1982 m. pradėtas leisti laikraštukas „Ąžuoliukas“, sukurti sekcijos įstatai. Tuo laikotarpiu prie sekcijos veiklos ėmė jungtis jau visų KPI fakultetų studentai.
1984 m. ąžuoliečių iniciatyva įkurtas folklorinis ansamblis „Goštauta“, vadovaujamas Idos Stankevičiūtės iš tuometinės LŽŪA. Ansamblio pirmieji nariai – tie patys ąžuoliečiai. Vėliau žygeivystės ir folkloro kryptys išsiskyrė, beje, tai nebuvo sekcijos susiskaldymas – tarp organizacijų vyko gan intensyvus bendravimas.
1985 m. į sekciją atėjo Vytenis Kulakauskas (vėliau vadovavęs „Ąžuolams“, dirbęs gamtosaugos struktūrose, šiuo metu – „Atgajos“ narys); Audrius Peseckas-Mažylis (1986–1987 m. – „Ąžuolo“ vadas, vėliau alpinistas, šiuo metu vadovauja alpinistų grupėms), Asta Komkaitė-Virvelė, Jurgis Šefleris, Darius Juknevičius ir kiti. „Seniai“, užauginę rimtą pamainą, sėkmingai perdavė „Ąžuolo“ vairą naujai kartai. Toliau buvo tęsiamos žygeiviškos tradicijos, laikomasi nusistovėjusių ąžuoliečių principų. Vos ne kiekvieną savaitgalį būdavo išeinama į žygius, kuriuose dalyvaudavo 10–18, kartais iki 30 studentų, aktyvumas ypač padidėdavo per šventes.
Nuo 1986 m. prigijo nauja tradicija – pavasarį Punios šile sodinti ąžuoliukus. Be pagrindinės veiklos aktyviai dalyvauta sąskrydžiuose, maratonuose - užimta nemažai prizinių vietų.

Papūtus visuotinės pertvarkos vėjams (taip vadinama „perestrojka“), imta operatyviai reaguoti į politinius įvykius. Po 1988 m. rugsėjo 28–29 d. įvykių Vilniuje, kai prieš taikius mitingo dalyvius buvo panaudotos guminės lazdos ir ašarinės dujos, spalio 5 d. ąžuoliečiai prie Elektronikos rūmų iškėlę trispalvę, pradėjo rinkti parašus su šūkiu: „Mes, KPI studentai ir darbuotojai, reiškiame protestą prieš smurto panaudojimą rugsėjo 28 dieną Vilniuje, Gedimino aikštėje“. Surinkta apie 950 parašų. Iškart po šios akcijos ąžuoliečiai išvyko į Baltarusijoje esančius lietuviškus kaimus. Pasidaliję į dvi grupes jie apėjo dvi didžiausias lietuviškas Rimdžiūnų ir Pelesos salas. Grupėms vadovavo Vytenis Kulakauskas ir Egidijus Kipurys. Buvo iškelta Lietuvos vėliava, kartu su ten gyvenančiais lietuviais dainuojamos dainos (KGB konkrečių veiksmų nesiėmė).
Tais pačiais metais buvo išeita į žygį 1863-iųjų sukilimo vietomis bei sudalyvauta „Atgajos“ suorganizuotoje akcijoje „Ekologinis žygis po Lietuvą“.
Pokyčiai reiškėsi ir sekcijos viduje - 1988 m. rugsėjo 21 d. atsiskyrė nuo KPI sportinio turizmo klubo - tapo savarankiška organizacija. Nuo šiol ėmė vadintis KPI žygeivių korporacija „Ąžuolas“. „<...>„Ąžuolas“ – savarankiška neformali žygeivių korporacija <...>, atsiribojusi nuo STK (sportinio turizmo klubo) ir nuo jo pirmininko tiesioginės įtakos. Sportinis turizmas už Lietuvos ribų <...> mums išlieka fizinės ir dvasinės stiprybės, poilsio ir pramogų šaltinis ...“ (Laikraštis “Ąžuolas”, 1988 m.)
Kitais, 1989-aisiais, metais ąžuoliečiai, prisijungė prie „Atgajos“ surengto Taikos žygio, dalyvavo Panevėžio turistų organizuotame žygių cikle „Knygnešių keliais“.
1990 m. „senių“ įtaka organizacijoje ėmė blėsti, atsirado naujų narių: Saulius Jezepčikas-Eželis (1990 m. vadas), Skirmantas Kižys (dalyvavęs „Ąžuolo“ taryboje), Albertas Dusevičius, Rima Šaltenytė, Virgis Giedraitis-Banzajus ir kiti. Vyresnieji šiems naujokams perteikė seną žygeivišką dvasią, perleido pasiruošimo žygiams metodiką.

1991 m. dalis klubo narių dalyvavo sausio 13-osios nakties įvykiuose Vilniuje - masiniame strategiškai svarbių objektų saugojime nuo okupacinės Tarybų Sąjungos armijos veiksmų.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę penketą metų „Ąžuolo“, kaip organizacijos, struktūra iš esmės nepakito, klubo veikla apsiribojo žygiais ir sportine veikla. Po 1992 metų folkloro veikla ėmė silpti. Visuotinis „Gariūnų bumas“ lėmė, jog ėmė blėsti visa kultūrinė veikla, o kartu ir žygeivystės, turizmo poreikis. Tuo laikotarpiu tokio pobūdžio klubai sunyko, į „Ąžuolą“ atėję naujokai nepasilikdavo.

1993 m. dešimtokai gimnazistai Vytenis Dapkevičius, Laurynas Stančikas, Saulius Šinkūnas-Šmukštaras, nepritapę prie senių ąžuoliečių, sukuria žygeivių klubą KTU gimnazijoje (vėliau įsilieja į “Ąžuolą”). Daug pastangų, norėdamas tęsti klubo veiklą ir įtraukti kitų narių, skyrė Petras Pietaris. Lietuvybės puoselėjimas ir tada nebuvo svetimas, tik ne toks aktualus. Nelietėme ir šiuolaikinės politikos klausimų. Būdavo domimasi senesne Lietuvos istorija ir žygiuose lankomi jos palikti paminklai (piliakalniai, alkakalniai, pilkapiai, seni dvarai). (P. Pietaris). Tuo metu susidarė aktyvi vandenininkų frakcija (baidarininkai). Be pastangų išsaugoti senesnių ąžuoliečių keliavimo tradicijas, nauji žmonės (Edas Nedobežkin, Julius Šidiškis, Romena Puikytė, Reda Užemeckaitė, Jurga Paulauskaitė) įpūtė kitus vėjus ir veikla vėl sukunkuliavo.

1996 m. pradžioje blėstant ąžuoliečių aktyvumui nemaža varomąja klubo jėga buvo KTU gimnazijos žygeiviai, dalyvavę bendruose žygiuose su ąžuoliečiais bei po gimnazijos baigimo aktyviai įsilieję į “Ąžuolo” veiklą.

Vėliau į „Ąžuolą“ imta kviesti ne tik KTU, bet ir kitų aukštųjų mokyklų (dažniausiai tų, kuriose analogiškų organizacijų nebuvo) – VDU (Vytauto Didžiojo universitetas), KDI (VDA Kauno dailės instituto), LVA (Lietuvos veterinarijos akademija), LKKA (Lietuvos kūno kultūros akademija) ir kitų – studentus.

Apie 1998 m. plūstelėjo naujokų banga, įsiliejusi į „Ąžuolą“ ilgam: Mindaugas Dapkevičius, Saulius Šakarvis, Paulius Dambrauskas...
1999 m. Laurynui Vaitkevičiui tapus vadu, organizacija buvo įforminta kaip KTU žygeivių klubas „Ąžuolas“. Buvo skirtos oficialios klubo patalpos, kasmetinis finansavimas.

Ąžuolo aktyvui gęstant, iškilo grėsmė dėl pamainos - per pastaruosius keletą metų į klubą įsijungia tik pavieniai žmonės. Gal dėl to šiuo metu nebegalioja nuostata, jog “Ąžuolo” narys gali būti tik studentas. Ąžuoliečiai sukruto garsiai apie save prabilti rašydami apie keliones dienraštyje “Kauno diena”, studentų leidiniuose “Savas”, “Njuspeipis”. 1999 metais KTU Centriniuose rūmuose buvo atidaryta klubo narių fotografijų paroda tema ”... kol dar batai nesudilo“.
Ypatingas postūmis klubo veikloje - interneto svetainės bei elektroninės konferencijos sukūrimas, kuriuos palaiko keleto ąžuoliečių jėgomis sudarytas serveris. Svetainė pasaulį išvydo 1998m., nuo 2002m. ją galima rasti adresu www.azuolas.org. Pirmojo puslapio administratorius, dizaino bei programavimo autorius - Laurynas Vaitkevičius, kuris buvo ir elektroninės konferencijos idėjos autorius bei realizatorius.

2002 m. ąžuoliečiai suorganizuoja pirmąsias laipiojimo varžybas tarpusavyje, o jau po metų – tarp Lietuvos universitetų turistų klubų. Varžybų vyriausias teisėjas bei organizatorius – A.Gadeikis/Kalėda.
2003 m. suorganizuota pavasarinė švaros akcija, Kviečiami visi KTU studentai bei Kauno gyventojai prisijungti prie Panemunės šilo tvarkymo, P. Dambrausko iniciatyva.
Taip pat surengta originali atrakcija - laipiojimas mobilia uolų laipiojimo sienele studentų šventėje “Rafes”, pritraukusi nemažą susidomėjusiųjų būrį, tame tarpe ir žurnalistų.
Reklama veikia – ąžuoliečių gretos didėja.
Tad kokie vėjai vyrauja dabar? Praeityje puoselėta ideologija nėra svetima ir dabartinei ažuoliečių kartai. Tiesa, šiandien ji nėra tokia aktuali kaip tuomet, vis dėlto atsiranda žmonių, vedančių ta linkme. Vis dar išlikęs noras pažinti savo kraštą, domėtis istorinėmis vietovėmis, žygiuose tebeskamba dainos ir tęsiamos tradicijos. Nūdieną galėtume pavadinti ramybės laikotarpiu: niekas nekontroliuoja ir nebevyksta kova už lietuvybės idėjas... Dabar daugiau dėmesio skiriama fizinei ir dvasinei harmonijai: sportui, moralės vertybių išsaugojimui, gamtos pažinimui, ekologijai, siekiama atsiriboti nuo negatyvios vakarietiškos pop kultūros pusės.
Į viršų