Rasos šventė pirmą kartą buvo švenčiama apie 1965-66 metus Kernavėje. Idėja švęsti Rasas kilo Vilniaus Universiteto žygeiviams. Šventė vyko pagal Jono Trinkūno surinktus ir atkurtus papročius. Organizatoriai - vedliai buvo iš Vilniaus, o žygeiviai juos palaikė ir buvo pagrindinė dalyvaujančių masė. Be žygeivių šioje šventėje dalyvavo kraštotyrininkai, poetai, rašytojai. Pirmose šventėse dalyvavo Amerikos lietuviai, dainuodavo Grincevičiūtė. Nuo pirmos šventės ąžuoliečiai kiekvienais metais šventė Rasos šventę. Po kiek laiko valdžia pradėjo kreivai žiūrėti į Rasos šventę. Nukrapštė visus nuo Kernavės, bet nežiūrint to šią šventę ir toliau šventė. Dalyvaudavo daug žmonių.

Atgimus "Ąžuolui", 1975 metais, pradžioje ąžuoliečiai šventė Rasas atskirai, o nuo 1977 metų jau visi kartu švęsdavo Rasas. Ši šventė "Ąžuolo korporacijos narių švenčiama iki šių dienų. Dažniausiai švenčiama kartu su kitais žygeiviais, etnografiniais ansambliais. Su "Goštauta"; Žemės Ūkio Akademijos žygeiviais ir t.t. Dažniausiai būdavo apie 100 ar net daugiau žmonių. Šiuo metu susirenka buvę ir esantys ąžuoliečiai.

Pagrindiniai šventės momentai: prausimasis, ėjimas per vartus (nebūtinai, anksčiau nebuvo); kupoliavimas (9 žolelių puokštės būrimui rinkimas); būrimas; vainiko pynimas; po kupoliavimo saulės palydėjimas, saulei nusileidus užkuriamos pirmos ugnys; (po to eiga nesvarbi): vandens lankymas ir vainikų plukdymas, stebulės uždegimas, degančio rato ridenimas, laužas, ritualinis valgymas, užkūrus pirmą ugnį alaus gėrimas ir duonos laužymas ratu leidžiant iš rankų į rankas; šokinėjimas per laužą, liaudiški šokiai ir dainos skambančios per visą šventę.

Švęsdavo artimiausią savaitgalį tikrai Joninių datai. Šventės tikslas atgaivinti ir išsaugoti tautinę kultūrą, vėliau pasidarė dvasinis poreikis kiekvienam asmeniškai atšvęsti šią šventę. Noras vėl ir vėl išgyventi patirtas emocijas. Jei yra galimybė labai svarbu dalyvauti šventėje nuo jos pasiruošimi iki saulės patekėjimo.

Vėlinės - Ilgės pradėtos švęsti, beveik tuo pat metu, kaip ir Rasos šventė. Tačiau, skirtingai negu Rasos, ši šventė švenčiama uždarame rate. Pirmą kartą ąžuoliečiai šventė Vėliuonuoje (data nežinoma). Šventės forma nebuvo žinoma, todėl švenčiama skirtingai, priklausomai nuo narių supratimo, fantazijos, žinojimo. Stengiamasi švęsti prie pilkapių, piliakalnių, važiuodavo švęsti į Prūsiją, į Ramuvas (šventas vietas). Stengdavosi laikytis pagoniškų papročių, kiek atkapstydavo, kiek prisigalvodavo. Nebūdavo liūdna šventė. Šokdavo, dainuodavo. Jei netoli būdavo, lankydavo kapus, senkapius, pagerbdavo ugnį, vandenį, kelią, kalbėdavo maldelę Žemininkui, minėdavo Perkūną, Veliuoną, Žemyną, Medeinę, Gabiją. Eidavo su degančiais fakelais prie vandens, medžių, kapų ir t.t.

Ši šventė skirta mirusiems paminėti. Minėdavo mirusius protėvius, kovotojus už laisvę, mirusius žygeivius, mirusius artimuosius ir draugus ir t.t.

Kalėdų nešvęsdavo, nes buvo darbo dienos, reikėjo eiti į paskaitas todėl švęsdavo Naujuosius Metus. Šventė vykdavo kur nors kaime. Kartais susirasdavo apleistą trobą, kartais pas ką nors troboje. Šventę sudarydavo dvi dalys: 1) Kalėdų papročiai (Kūčių maistas pradžioje; bėgimas aplink namą basomis kad pamatytų savo laimę; šiaudai po staltiesę; būrimai; voliojimai po sniegą, kad metai būtų geresni), 2) Naujos tradicijos (vaidinimai, Senelis Šaltis, šokiai miške prie laužo ir papuoštos eglės, dovanos ir t.t.).

Prieš porą dienų atvažiuoja paruošiamoji zondų komanda (tie kurie prieš šventę ruošia vietą) ir sutvarko vietą. Parenka miške eglutę, sukrauna laužą, sutvarko trobą, paruošia ją (troba papuošiama šiaudiniais dirbiniais, popieriniais karpiniais, vaisiais daržovėmis (žvakidė - burokas) ir pan.) ir laukia kitų atvykstančių narių. Kiekvienas atvažiavęs atsiveža dovanėlę, po to visas sudeda į maišą ir atiduoda Seneliui Šalčiui. Pradžioje vyksta iškilminga - rimtoji dalis; visi prausiasi (ritualas); sėda už stalo, apeiginis alaus gėrimas ratu, kalbos šiaudų traukimas, ritualinė vakarienė. Dvyliktai valandai visi eina į mišką (dažnai takas iki eglutės nužymėtas žvakėmis) prie eglutės. Puošia eglę (gyvą) dideliais pačių padarytais žaislais, daržovėmis šiaudiniais dirbiniais; užkuria laužą. 24:00 šaudavo šampaną, kartais būdavo pačių daryti fejerverkai, sveikino vieni kitus, voliodavo draugus po sniegą, linkėdami gerų metų. Prie eglutės būdavo Senis Šaltis, kartais su Snieguole. Paprastai pasirodydavo netikėtai (dažnais Seneliu būdavo grupės narys nedalyvavęs ankstesniuose įvykiuose, niekas nežinojo kas bus Senelis Šaltis, tai buvo paslaptis). Atėjęs Senelis išdalindavo dovanas. Po to visi šokdavo grojant armonikai. Kartais vietoj Senio sugalvoja ką nors kitą (vieną kartą buvo atvesta karvė ir ji vaidino Senelį Šaltį). Prisišokus grįžtama į trobą. Troboje vyksta pasirodymai, anksčiau būdavo susitariama tema, pvz.: 30 metai, ir visi grupės nariai pasiruošia šiai temai. Vėliau grupės pasiruošdavo pasirodymus - vaidinimus. Prie viso to vyksta šokiai, dainos, visi linksminasi. Sekančią dieną sutvarkoma vieta prie eglutės ir važiuojama namo. Šventės tikslas - smagiai atšvęsti Naujus Metus.

Ąžuolo šventė. Švenčiama nuo 1983 metų. Dažniausiai švenčiama birželio pradžioje. Pirma šventė įvyko Lazdynuose. "Kaip gimė "Ąžuolo" šventės idėja? Kartą, eilinį trečiadienį, susirinkimo metu buvo užsiminta - o kodėl gi mums nepasidaryti smagios šventės? Po susirinkimo ąžuolynas skambėjo nuo mūsų balsų. Susiskirstėme grupelėmis, ir visi savaip ruošėsi šiai šventei " (iš "Ąžuolo" metraščio). Taip paprastai gimusi šventė tapo pakankamai populiari ąžuoliečių ir kitų grupių žygeivių šventė. Ji visuomet būdavo išradingai paruošiama ir labai smagi. Pagrindinis tikslas - pasilinksmint ir kuo šauniau. Vieta įvairi, bet būtinai prie vandens. Eiga laisva, kas ką sugalvoja, pvz.: pasakoma tu būsi baseino direktorius, čia bus urvai, visi atsinešam tortus, surausim visus vieną ant kito; nupirkit porą dėžių ledų, puse bidono čeburekų (paskui jie nuplaukė upe) ir t.t. O paskui vykta tai ką tos grupelės sugalvoja. Vyksta psiaudo pasirodymai, psiaudo varžybos, maudymasis, taškinės. Tikslas ne ironija, bet linksmybės. Grupės nariai ir atvykę svečiai patys sau daro šaunią šventę.

Sezono uždarymas. Vyksta kiekvienais metais, paprastai lapkričio mėnesį. Dažniausiai vyksta Kaune, didelėje patalpoje. Sezono uždarymui išleidžiamas laikraštukas su tam tikrais statistiniais duomenimis ir grupės narių kūryba. Renginio tikslas - uždaryti sezoną, aptarti buvusius žygius. Renginio metu kiekviena vasarą keliavusi grupė pristato savo kelionę (rodomos skaidrės, pasakojama apie žygį, privalomas grupės pasirodymas - vaidinimas). Vyksta geriausios grupės rinkimai. Vyksta tortų, skaidrių nuotraukų, sumuštinio, vaidinimo konkursai. Kartais vyksta aukcionai (išparduodamas turistinis inventorius (kartais perkama net degtukų dėžutė)).

Sezono uždarymo šventėje įteikiamas (geriausiam metų žygeiviui) kirvukas su įrašu; įteikiami "Ąžuolo" lapeliai (už ypatingus nuopelnus sekcijai).

Gintaro įteikimas. 1961-62 metais pirmą kartą vyko žygis po Neriją. Buvo aplankytos Pakininkų gintaro kasyklos ir rasta nemažai gintaro gabaliukų. Iš jų buvo pasidaryti gintaro talismanai, kurie buvo nešiojami per visus žygius. Vėliau, apie 1975-76 metus, gintarai buvo kabinami visiems naujokams, tačiau daugelis naujokų po pirmo žygio palikdavo "Ąžuolo" sekciją, todėl pradėtos taikyti tam tikros gintaro įteikimo taisyklės: "§2 Gintaras kabinamas sekcijos nariui, kuris dalyvavo ne mažiau 3 žygiuose, aktyvus visuose renginiuose ir jeigu taryba patvirtina vienbalsiai" (iš sekcijos "Ąžuolas" įstatų). Be to gaunantis gintarą turėjo būti išbuvęs sekcijoje metus ir atitikti "Ąžuolo" dvasią. Gavęs gintarą buvo laikomas tikruoju grupės nariu ir tik juos galėjo rinkti į tarybą.

Kabantis ant kaklo gintaras išskirtinis grupės ženklas. Buvo laikoma, kad tuo, kuris turi gintarą, galima bet kur ir bet kada pasitikėti.

Gintaras būdavo įteikiamas gamtoje. Žymesnėje vietoje ant piliakalnio, prie Vytauto paminklo, Trakų pilyje, Punioje per ąžuolų sodinimą ir panašiai. Stengiamasi, kad būtų kuo daugiau žmonių, ypač naujokų. Dažnai pe naujokų poilsiuką. Be ritualinės sakralios paskirties gintarų (kabinimas) įteikimas turėjo ir auklėjimo funkciją. Tai buvo gražus ritualas ir naujokai pakerėti vaizdinio, stengdavosi patys gauti gintarus, o tai reiškia, kad aktyviai dalyvaudavo sekcijos veikloje.

Ritualą dažniausiai pradėdavo sekcijos vadas arba jei jo nebūdavo tai tarybos narys. Iškilesnėje vietoje iškviečiami išrinkti žmonės ir pastatomi eilute prieš kitus. Prieš tai vadas paaiškina kas tai yra gintaras ir už ką jie įteikiamas. Tuomet vyksta išrinktų žmonių išbandymas. Jie turi įkurti ugnį, užvesti ir sudainuoti dainą. Po to vyksta, taip vadinamas, kirvuko metimas. Viena iš išrinktų merginų į viršu meta akmenį, o visi gintarus turintys vaikinai ji gaudo. Tas kuris pagauna šokdina tą merginą. Po to visos išrinktos merginos turi pašokdinti visus gintarus turinčius vaikinus, o visi išrinkti vaikinai turi pašokdinti visas gintarus turinčias merginas. Taigi išrinktas asmuo turi mokėti sukurti laužą, sudainuoti dainą ir pašokdinti kitą.

Po išbandymo liepiama gerbti ir neteršti ugnies, vandens miškų. Skaitomi eilėraščiai, sakomos kalbos ir tuomet užkabinami gintarai. Po to visi sveikina, džiaugiasi, šoka.

Šis ritualas ilgam įstringa ąžuoliečių širdyse ir ne vienas, seniai palikęs "Ąžuolą" nešioja gintarą ir šiuo metu. Jo nenusiima nei miegodami, nei prausdamiesi, kai nutrūksta šniurelis, perkabina ant kito ir toliau nešioja ant kaklo pakabintą gintarą.

Gintaras - tai ir asmenybės įvertinimo simbolis ir grupės išskirtinis ženklas, tai ir amuletas apsaugantis nuo blogio ir dar asmeniškai, kiekvienam nešiojančiam, turintis savitą reikšmę.

Kita tradicija - daina ant piliakalnio. Žygio metu buvo lankomi visi piliakalniai esantys maršrute. Ir ant kiekvieni piliakalnio būtinai buvo dainuojama lietuvių liaudies daina. "Kol sklis lietuviškos dainos nuo Lietuvos piliakalnių" (ąžuoliečio žodžiai). Tiek piliakalnių lankymas, tiek liaudies daina skatino geriau pažinti savo kraštą, prisiliesti prie istorijos, mūsų praeities. Kita vertus, daina ant piliakalnio turėjo ir magišką prasmę. Tai sąšauka su protėvių vėlėmis.

Dabar ši tradicija išnykusi.

Be to, kiekvienam naujokui išėjusiam į poilsiuką būdavo įsegamas ženkliukas (apvalus apačioje parašyta Kaunas, o virš pavadinimo pavaizduotas ąžuolas). Ženkliukas būdavo įsegamas išskirtinėje vietoje (ant piliakalnio, prie Vytauto paminklo Perlojoje ir pan.). Tai paskatindavo juos pasilikti sekcijoje.

Prieš kiekvieną valgį dainuodavo "Mes vargstam vargelį ir galo nėra". Visi susirenka ratu ir pradeda dainą, po to kartu pradeda valgyti. Taip atsiranda bendrumo jausmas, maisto sakralumas. Maisto valgymas tampa ne vien instinkto patenkinimas, bet kažkas daugiau, tampa tam tikru ritualu.

Po kiekvieno žygio prieš išsiskiriant atsisveikinimo ciku caku formulė. Visi sustoja ratu atsisuka į vidų, paima vieni kitiems už dešinio nykščio ir taip linguodami rankas (į viršu ir žemyn) sako žodžius:
Ciku caku, ciku caku
Hei, hei, hei
Kumpis dešra, kumpis dešra
Lašiniai
Mūsų dainos skamba
Pabučiuok į bambą
Viso gero, viso gero, viso gero.

Su paskutiniu skiemeniu smarkiai iškeliamos rankos į viršu ir pasileidžiamos. Tuomet visi sako ate ir išsiskirsto. (išskirtinai ąžuoliečių atsisveikinimas).

Iki 1972 metų atsisveikinimui šokdavo Asilą.

Prie tradicinių galėtume priskirti kirvuko įteikimą ir ąžuolo lapelio įteikimą. Ir viena ir kita įteikdavo per sezono uždarymą. Kirvukas buvo įteikiamas geriausiam metų žygeiviui (pagal dalyvavimą žygiuose), o ąžuolo lapelis buvo įteikiamas labiausiai nusipelniusiam sekcijai ąžuoliečiui (aukščiausias apdovanojimas). Prieš įteikiant šiuos apdovanojimus sekcijos vadas pasakydavo kalbą, pasakydavo kuriems sekcijos nariams jie bus įteikti it įteikdavo kirvuką su graviruotu užrašu "geriausiam metų žygeiviui", ir žalvarinį ąžuolo lapelio formos ženkliuką. (Buvo įteikta apie 8-9 ąžuolo lapelei, vėliau nesutarus dėl teikimo kriterijų ąžuolo lapelio teikimas nutrūko). Sekcijos įkūrimo metu ir iki 1972 metų sekcijos vadai ir tarybos nariai taip pat nešiojo ąžuolo formos ženkliukus, taip vadinamus auksinius ir sidabrinius ąžuolo lapelius, juos segiojo įsegtus prie uniformos. Matyt iš čia ir atėjo tardicija įteikti ąžuolo lapelius.

Tradicijos kalnuose.Įlipus į pirmą perėją naujokus (kalnuose) pasveikina, vėliau atsiranda tradicija krikštyti. Visi užlipę į savo pirmąją perėją klupdomi, uždedama gniūžtė sniego ant galvos, liepiamas bučiuoti ledkirtis, įteikiamas akmuo, sakomos kalbos ir panašiai.

Be to ant kiekvienos perėjos valgomi saldumynai (ledai(jie yra sniego) iš sniego, kondensuoto pieno, razinų ir kitų gėrybių, šokoladas ir t.t.) ir šokamas Asilas.

Asilą šokdavo ne vien kalnuose, tai buvo mėgiamas ąžuoliečių šokis, tačiau "Asilo" šokimas ant perėjų tapo jau tradicija.

1966-72 metais būdavo naujokų krikštynos, vėliau nešvenčiamos.

Kažkada, seniai seniai, gal dar pirmame grupės etape buvo suorganizuotas Kauno Kleboniškio miško geriausios poilsiavietės konkursas. Ąžuoliečiai dalyvavo šiame konkurse ir įrengė savo poilsiavietę. Po to, ilgus metus, grupė prižiūrėjo ją. Buvo tradicija pavasary susirinkimus daryti Kleboniškio miške, savo poilsiavietėje. Ąžuoliečiai ją tvarkė ir prižiūrėjo, iškasė šiukšlių duobę, įrengė dvi laužavietes, pastatė lieptelį per šaltinėlį, įrengė šulinį, pastatė stalą ir t.t. Vieta buvo pritaikyta susirinkimams. Šiuo metu nebeprižiūrima.

Kitas tvarkomas objektas - Tartokų piliakalnis. 1988 metais ant šio piliakalnio buvo švenčiamos Vėlinės. Didelės grupės žmonių jis buvo nutryptas, seni laiptai išardyti, todėl nuspręsta jį sutvarkyti. Buvo išvalyti piliakalnio šlaitai, sutvarkyti laiptai. Nuo tada ąžuoliečiai laikas nuo laiko daro ten talkas ir tvarko piliakalnį. Ant šio piliakalnio labai dažnai švenčiamos ąžuoliečių Vėlinės (tai tapo vos ne tradicija).

Nuo 1986 metų pradedama sodinti Punios šilo kirtime ąžuoliukus. Ir tai tampa tradicija. Pasodint nors vieną medį - kiekvieno žmogaus pareiga.

Be to daug dalyvavo kitų organizuotose akcijose ir talkose.